Žymos archyvas: tautos praeitis

O. Voverienė. Istoriko atsakomybė, vertinant Lietuvos praeitį. (37)

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Blogiausia, kad mūsų žmonės nebeturi vidinės paskatos domėtis tautos praeitimi, jos didvyriais, dvasiniais lobiais, o išorinės paskatos – „kultūros“, renginiai, laidos, spauda – sutelktos nešvankybėms, smurtui, agresyviajam kosmopolitizmui propaguoti ir tautiniam sąmoningumui naikinti. Albertas Griganavičius.

Istorikas Edvardas Krikščiūnas, išeidamas į Amžinybę, paliko mums jo testamentinę nuostatą, skelbiančią: „Istorikas, neigdamas praeitį, kaip vertybę, naikina lietuvybę“. Jau keli dešimtmečiai kai mūsų vyresniosios kartos istorikai, tvirtina, kad ikikrikščioniškoji Lietuvos valstybė, jos vadovai ir jos politikai buvo primityvūs nevykėliai: „Lietuva yra Europos užkampis:, „barbarų kraštas“, visi mūsų didieji kunigaikščiai – „neverti vieno 1918-1919 m. savanorio“, „Lietuva sutrukdė Vakarų civilizacijos plėtrą Rytų slavų žemėse“, „atplėšė Skaityti toliau

I. Meškauskas. Gimęs ubagu, miręs ponu. (1)

Paminklas pirmajam Nepriklausomybės kovose žuvusiam savanoriui Povilui Lukšiui | Kedainiai.lt nuotr.

Prieš 100 metų, vasario 8-ąją, brėkštant, Kėdainių krašte, Taučiūnų lauke, į žemę krito pirmieji savanorio, kovojusio už Lietuvos nepriklausomybę, kraujo lašai. Tai – Kėdainių krašto artojo sūnus Povilas Lukšys. Jis, kovodamas už Lietuvą, krauju nudažė baltą sniegą. Prieš nulenkiant galvas prie jo kapo Kėdainių savanorių kapinėse, reikėtų prisiminti, kas jį paskatino šaltą žiemos dieną, palikus šiltą tėvų, brolių ir seserų gryčią, išeiti į nežinią, į žūtį. Pagerbkime lietuviškąjį kaimą – šiaudinę pastogę, iš kurios išriedėjo naujoji lietuviškoji inteligentija, knygnešiai, kurių galvose nuolat ruseno žodis Lietuva. Skaityti toliau

M. Laurinkus. Nesuprantu, kodėl baltų religija staiga ėmė kelti juoką (31)

Mečys Laurinkus | Asmeninė nuotr.

Kvėpuojant „pažymų“ išmetamosiomis dujomis retkarčiais gera įkvėpti oro, mažiau užteršto politinių sąskaitų suvedinėjimu. Seimas atvėrė diskusiją valstybės lygiu pripažinti senovės baltų religinę bendriją „Romuva“.

Lietuvos kultūros politikoje per ilgą laikotarpį tai vienas rimčiausių žingsnių.

Sąmoningai ar ne, parlamentinis svarstymas daug Lietuvos gyventojų dominančia tema sutapo su Sąjūdžio 30-mečiu. Žmonės, 1992 m. religinę bendriją „Romuva“ įregistravę Teisingumo ministerijoje, savo idėjas įvairia forma skleidė sovietmečiu, Skaityti toliau