Žymos archyvas: sūnus

Našlaičių kapinėse rasti partizano Juozapo Streikaus palaikai (9)

Partizanas Juozas Streikus, suimtas 1961 m. | nuotrauka iš Lietuvos ypatingojo archyvo ir LGGRTC fondų

Lapkričio 11 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pranešė, kad Vilniaus Našlaičių kapinėse rasti partizano, Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vado Juozapo Streikaus palaikai.

Palaikų autentiškumas nustatytas Valstybinės teismo medicinos tarnybai atlikus DNR tyrimus bei kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus.

Juozapas Streikus-Stumbras (g. 1923 m.) nuo 1941 m. iki 1958 m. aktyviai priešinosi sovietinei imperijai. 1941 m. sovietų okupacijos metu pradėjo slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus. Skaityti toliau

V. Vyšniauskienė: Jei atvirai – baisoka dėl sūnaus (2)

Vytautas Vyšniauskas | Stasio Žumbio nuotr.

Nereikia nė Rusijos, informacinis karas vyksta ir mūsų valstybės viduje, sako pedagogė Viliujeta Vyšniauskienė: sisteminiai propagandistai muša į vienus vartus, o kitaminčiai yra nepageidaujami nei televizijoje, nei didesnėje žiniasklaidos dalyje ir jų laisvas žodis pasiekia tik mažą auditoriją. Jos 24 metų sūnus Vytautas pasinaudojo jam suteikta Seimo tribūna ir drąsiai išsakė tiesą apie valstybės būklę Sąjūdžio 30-mečio minėjime. Jo kalba, nuvainikuojanti „globalios Lietuvos“ kliedesį, ko gero, visuomenei padarė didesnį įspūdį nei metinis prezidentės pranešimas; ne veltui ji buvo puolama nuo išsigimstančio konservatizmo atstovų iki jiems atitariančio Seimo pirmininko. Skaityti toliau

D. Razauskas. Saldainis „strateginiam partneriui“ (41)

Dainius Razauskas | Alkas.lt nuotr.

Kartą sūnus, būdamas gal kokių septynerių metų, išėjo į kiemą pažaisti, nešinas tokiu storu ilgu saldainiu su įdaru. O po kelių minučių sugrįžo be saldainio ir sako:

– Tėti, duok man dar vieną saldainį.
– O tai ką – aną jau suvalgei?!
– Ne, atidaviau draugams.
– Su draugais gražu pasidalinti…
– Ne, aš jiems visą atidaviau. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Koks karalius liepęs senus tėvus žudyt (2)

rugiai-javai-pjautuvas_jonov-nuotr

Kad kitą kartą koks karalius buvęs įsimanęs senus žmonis žudyti. Vienas sūnus turėjęs jau seną tėvą, tam labai buvę gailu, tai jis jį vis kavojęs, kad jo nenužudytų pajutęs tas karalius.

Vieną kartą užėję labai blogi metai, tai nebebuvę nė iš kur rugių sėklos gauti. Tas sūnus ir dejuojąs, ir tėvo rodos klausiąsis: ką dabar reiktų daryt? Tėvas sakąs:

– Vaikel, jug iš anų gerų metų, kur tebėra prikrauti kūlių du daržingaliai, tada čyst neiškūlėm, tai dabar iškulkit, ir bus sėklos. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė laimes (1)

Deivė (E.Petraitienės darbas) | V. Daraškevičiaus nuotr.

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“

Buvo toks ūkinykas, jis turėjo savo brolį, išleistą toli in žentus. Ale sykį vasarą atvažiau tas brolis pas tą ūkinyką in svečius. Ten jiem bešnekant, užpuolė vakaras, jau jis turėjo nakvotie. Jam rengė pataisyt guolį klėtij, o jis sako:

– Šilta naktis, atsigulsu bile kur. O geriausia man bus – nuveisu in kluoną, an savo vežimo atsigulsu.

Ir teip padarė: nuvėjo, kluone an klojimo atsigulė an savo vežimo. Skaityti toliau

R.Adomaitis: Buvau iš tų kvailių, kurie dėl idėjos atsisako to, kas krenta į rankas… (3)

Regimantas Adomaitis ir Aurelija Tamulytė | V.Petrošiaus nuotr., teatras.lt

Bene žymiausias lietuvių kino ir teatro aktorius Regimantas Adomaitis po ilgokos pertraukos, pirmąkart savo įspūdingoje karjeroje, teatre vaidina lietuvį emigrantą. Nors vienas iš jo trijų sūnų gyvena ne Lietuvoje, o aktorius neatmeta galimybės ir pats išvykti gyventi į Londoną, labiausiai jis sielojasi dėl Lietuvos. „Dar buvo pats Nepriklausomybės klestėjimas, jau tada Vaižgantas sakė: gelbėkit Lietuvą! Ką jis turėjo omeny, apie ką jis galvojo, sunku pasakyt, bet, ko gero, šiandien jis pakartotų tuos žodžius. Kur ta mūsų laisvė, kur mūsų tas išvajotas rojus?“, – svarsto R. Adomaitis. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Titnagis (1)

Ringaudo nuotr.

Kitąkart labė senė pri tėva buva sūns labė stipras – teip stipras, kad ko tik dirbdava, nieka negalėdava padirbti: visko sulaužydava arba partraukdava. Išejęs arti, išaro kišdava į žemę teip gilė, kad, negalint išversti žemes, turėja lūžti. O jei kada atseidava jam krauti šiena ar šiaudų vežimo, tė niekados nepriverždava: tada ar vadžios trūkdava, ar kartis lūždava.

Tėvs, neturėdamas nei kokios naudos iš teip stipra sūnos, laide jį pri kalvia mokytis kalvystes, kad užsidirbtų sau duonos, išmokęs tokį amato. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Sukietėjusi širdis (0)

Ropės | sodasirdarzas.lt nuotr.

Kitąkart buvo viens labai bagots pons ir laike pas savi daktarą. Pons ir daktars sutikdava labai gerai, kad jie daugiausi draugi būdava, šnekėdava ir gazetas ir knygas skaitydava. O jų knygos ir gazetos buva ne bile kokios – vis aukšta moksla ir iš svetimų žemių. Teip besiskaitydami jie vieną kartą parskaite gazetosi asunti Paryžiuj labai garsi daktarų knyga. Taigi jie susirašė su knygoriu Paryžiuj ir nusipirka sau tą knygą.

Kaip tik jie sulaukė knygos iš Paryžios*, tuojos ėmėsi ją skaityti ir rada, kad jei žmogus unt tuščios širdies kasdien po vieną vištos kiaušinį, gerai iškeptą unt žarijų, valgys be duonos ir be druskos, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Skarbas vynmedžių darže (1)

Vienas tėvas turėjo gražų daržą vynmedžių ir turėjo tris sūnus. Norėdams tėvas savo sūnus pripratyt gerai prie darbo su vynmedžiais, mirdams jiem teip pasakė:

– Kaip aš, vaikeliai, numirsu, tai rasit mano skarbą pakavotą vynmedžių darže. Nepasakau, katroj vietoj pakasiau. Pradėję gerai visą daržą perkaskit, tai rasit mano skarbą.

Kaip tą tėvą pakavojo, pavasarį pradė ieškot darže skarbo. Pakalieju visą daržą perkasė, bet jie jokio skarbo nerado. Skaityti toliau

V.V.Landsbergis: Pasaulio pabaiga yra dabar (20)

Vytautas V.Landsbergis | punskas.lt nuotr.

Portalo punskas.lt redaktorius Sigitas Birgelis kalbina rašytoją, teatro ir kino režisierių Vytautą V. Landsbergį.

Sigitas Birgelis: Visiems įdomu, ar garsiojo tėvo pavardė padėjo Tau karjeroje, ar trukdė?

Vytautas V. Landsbergis: Pirmiausia noriu pasakyti, kad savo tėvuką labai myliu ir didžiuojuosi juo dėl to, ką jis padarė, ką daro. Skauda kartais, kai matau, kad galėjo padaryti geriau, tačiau nėra neklystančių žmonių. Mes turime išmokti vertinti žmones, kurie stengiasi tarnauti Tėvynei. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Trys tėvo patarimai (22)

Algimanto ir Mindaugo Čiarniauskų nuotr.

Viens turtingas tėvas mirdams sūnui savo pasakęs:

– Niekam „padėk dievs“ nesakyk, vis naujais čebatais dėvėk ir tankiai valgyk duoną su medum.

Po numirimo tėvo sūnus kiek begalėdams stengės tėvo prisakymus išpildyt. Kad ir apė pietus ėjo į lauką pro susiedus su jų darbininkais dirbančiais, niekur nė vienam „padėk dievs“ nesakė. Tuos čebatus biškį apdėvėjęs, naujus tuoj provijos. Tankiai duoną su medum valgė. Bet ėjęs ir ėjęs kaskart  į didesnius vargus ir suvisu nubiednėjęs. Daugiau klausiąs šio, klausiąs to rodos: kas čia yr, ką čia reiktų daryt. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Dešimt sūnų ir dešimt vytelių (5)

vytelėsTėvas turėjęs dešimt sūnų. Papjovęs dešimt vytelių, surišęs į vieną kūlelį ir davęs vienam sulaužyt. Tas lankstęs, lankstęs – nieko neįveikęs. Padavęs antram – tas tiek pat. Trečiam, ketvirtam – pavieniui ligi dešimtojo, – nė vienas nieko nepadaręs. Paskui tėvs vyteles palaidęs iš kūlio ir padavęs po vieną. Tuoj greibę katras savo vytelą, pucu pucais, trakš trakš ir sulaužę. Nu, tai tėvs vaikams ant galo teip pasakęs:

– Vaikai mano, teip ir jūs po mano galvos: jei gyvenste iš vieno ir tūrėstės iš vieno, kaip tos vytelės, tai jums nieks nieko nepadarys, bet jei išsiskirstysite katras sau, tai teip būsite silpni, menki, kaip tos vytelės, po vieną kaip sulaužėt. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė karalių, laimę ir marškinius (0)

Karalius | keistuoliai.lt nuotr.

Neatmenu, kokioj karalystėj buvo vienas karalius. Jis, mirtinai apsirgęs, šaukė garsingiausius gydytojus kas jį išgydys, atiduos tam pusę savo karalystės. Susirinko visoki garsingiausi galvočiai – po apžiūrėjimui karaliaus pasakė, kad negali jo išgydyt. Ale viens atsirado galvočius – sako:

– Būtų galima karalių išgydyt, ale reiktų rastie karalystėj laimingą žmogų o no jo nuvilkt marškinius ir apvilkt karalių, tai pasveiks.

Kaip tik karalius išgirdo tokią rodą, tuojaus pasiuntinius išsiuntė in karalystę ieškot laimingą žmogų. Bet negalėjo tokį niekur rastie laimingo an visko: katras turtingas, tai serga, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Šaltis (11)

Žiema | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Šąlant žiemą nereikia sakyti, kad negerai, arba keikti, bet reikia sakyti: „Tegul šąla, nės jo yra laikas“.

Gyveno du broliu ūkininku, abudu vedė pačias. Pas vieną gyveno sena motina, o antras turėjo vuošvę, pačios motiną. Šis savo vuošvės labai neapkentė. Vieną kartą viduryje žiemos šis ūkininkas įsidėjo savo vuošvę į roges, išvežė į laukus ir pametė, mislydams, jog vuošvė sušals ir tokiu būdu galės nuo jos atsikratyti.

Toji bobelė pamesta raitosi iš šalčio. Žiūri – ateina tokis kresnas vyrukas, gerai apsirengęs, sustojo ir sako: Skaityti toliau

E.Merkytė. Partizanų motina (6)

Ona Lukšienė | Partizanai.org nuotr.

1947 m. savo dienoraštyje Lietuvos partizanų Tauro apygardos kapelionas kunigas Justinas Lelešius-Grafas rašė: „Šiandien mes pajėgūs išmatuoti aukščiausius kalnus, giliausias jūras, tolimas planetas, bet kas išmatuos, kas pajėgs suprasti tą beribį skausmą, kuris palietė motinų širdis, kuris atėmė jų senatvės paguodą, pravirkdė seneles tų sūnų, kurie krito didvyriškose kautynėse už Lietuvos laisvę ir laimingą ateitį?

Laikas užgydys žaizdas, bet ne motinų. Jos iki karsto lentos žiūrės į tą vingiuotą, baltą takelį, kuriuo jos sūnelis išėjo parnešti laisvės. Skaityti toliau

J.Matuza. Seniai pamiršta vasara (0)

Kaip sunku sėdėti darbe paskutinį darbadienio pusvalandį, kai už lango taip skaisčiai šviečia saulutė. Dangus žydras žydras. Primena paskutines atostogas Šventojoje. Nors nebeatostogauju ten jau daug metų, kaip šiandien prisimenu ausyse spengiančią jūros energiją, kai, prisišokinėjęs bangose, nukrenti į saulėje žėruojantį kvarcą. Nukritęs užmerki akis ir iškart vėl matai artėjant didžiulę bangą, dabar jau mintyse, kuri tuoj pakels tave kaip šapelį, švystels aukštyn, kad pakasytum jos kranto glėbin skubančią nugarą atsisveikinimui, prieš jai išnykstant amžinybėje pagal ne itin gedulingą vasarinį „Bavarų“ bangų laidojimo maršą.

Supiesi taip mintyse, kol koks nors „basiakas“ savo garsiais šūksniai nenutraukia tavo banguotos meditacijos, įkyriai piršdamas savo „Žaros“ čeburekus, šaltą alų, Skaityti toliau

J.Matuza. Neparašytas laiškas sūnui (10)

efoto.lt, Mildos nuotr.

Vis nostalgiškiau stebėti, kaip vienas po kito dingsta orientyrai į tuos laikus, kai buvau jaunas ir gražus. Taip ir norisi sudainuot, kaip tame liūdname vaikystės multike – „kaip gaila, kaip gaila, tos dienos negrįš, buvau aš jaunutis, gražuolis arklys“… Po truputį imu jaustis evoliucijai atitarnavusiu dinozauru. Kai, pvz., prisėdęs savo vaikystės kieme ant to paties suoliuko, ant kurio sėdėdavau dar kojomis nesiekdamas žemės, išgirstu ne vaikus pro langus garsiai pietauti kviečiančias mamas, o mobiliukų skambučius ir žinučių pypsėjimą mažių kišenėse. Nuobodu. Va mano vaikystės laikais viena močiutė kviesdavo mano draugą namo švilpdama: iš pradžių garsiai per balkoną, su kirčiu ant y, pašaukdavo „Vytuk, Vytuk“, Skaityti toliau