Žymos archyvas: senelis

Sekmadienio sakmė. Dievas Senelis numato žmonių ateitį (18)

automobilis ziema_legacy.pitchengine.com

Jonas Trinkūnas (1939–2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, jos pasaulio samprata, dorovės pagrindas, taigi senovės žynių palikti pamokymai. Susidarė ištisa knyga tokių „filosofinių“ kūrinių, kuriuos, palydėtus J. Trinkūno pastabomis ir įžvalgomis ruošiamasi šiemet išleisti.  „Lietuvių išminties knyga“  žadama pristatyti Vilniaus Knygų mugėje. Knyga spaudai parengė Vaclovas Mikailionis.

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“  bei Jono Vaiškūno mintis įkvėptas šių sakmių.   Skaityti toliau

„Slibinų“ užauginta scenos princesė (1)

Aistė Lasytė.lrt.lt

„Tikra Alasytė – kiek smagaus alaso  scenoje nuo jos vienos! O svarbiausia – ir balsą griausmingą mergiotė turi, ir muzikali velniškai!“ – žavėjosi mano garbaus amžiaus kaimynas, „Auksinio balso“ ir Aistės Lasytės gerbėjas, o jos pergalę atšventė su šampanu. Šio vyriškio pavardė redakcijai žinoma, tačiau viešinama nebus, mat jis prisipažino balsuodavęs už Aistę slapčia nuo žmonos, o ši balsuodavusi už Deivį, kurį dievina.

Lapė konkurso vištidėje

Taigi šitokiais, kartais apsukais ir pavojingais keliais liaudies balsui nuėjus į dangų, na, gerai, į nacionalinio transliuotojo eterį, lig šiol mažai kam žinoma grupės „Liūdni slibinai“ vokalistė tapo 2014 m. Lietuvos „auksiniu balsu“…

Skaityti toliau

J. Kiriliauskas. Tėvas (1)

bernardinai.lt nuotr.

Tėvas visada turi būti pirmas, nežiūrint į jokius politkorektiškumus, lyčių lygybes, feminizmą ir kitokius fundamentalizmus ir minimalizmus, nes tradiciškai iniciatyvus „tuose“ reikaluose yra vyras, kalbu tradiciškai.

Turi gerbti tėvus, mylėti ar ne, kitas dalykas, bet gerbti privalai, čia kaip su viršininku ar prezidentu, žmogaus gali negerbti, bet turi gerbti pareigybę, šiuo atveju tėvystė kaip aukščiausia pareigybė, ko gero šeimoje.

Nuvalkiota tiesa yra ta, kad nepasirinksi tėvo, čia ne obuolys koks po pažinimo medžiu. Skaityti toliau

L. Zasimavičius. Atviras laiškas profesoriui V. Landsbergiui (35)

Linas Zasimavičius | facebook.com nuotr.

Pradėti šį laišką norėčiau nuo to, jog Jūs mano šeimoje visuomet buvote autoritetas. Amžiną atilsį, mano močiutė,  kaime niekados neleisdavo tarti blogo žodžio apie Jus. Noriu pripažinti, kad man taip pat išliksite, kaip viena svarbiausių, iškiliausių asmenybių Lietuvos istorijoje, nepaisant paskutinių Jūsų pasisakymų  Demokratijos ir Tautos atžvilgiu. Tačiau būtent jie ir paskatino parašyti Jums laišką.

Gerb. profesoriau, turėjau galimybės su Jumis artimiau susipažinti, kuomet 2013 m. gruodžio mėn.  buvome susitikę Briuselyje. Aš tuo metu buvau vienas iš jaunuolių, atkeliavusių į ekskursiją apžiūrėti Europos Parlamento, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Trys velyjimai (3)

youtube.com nuotr.

Dvejets jau pasenusių ir vargingų žmonelių sėdos prė sava paprastas vakarienes pagal tą priežodį: „Labsryts, repukai; padėdaus, repukai; labsvakars, repukai!“

Juodu tarp savę kalbėja, kai vargingai juodu sava amžia išsimaitinusiu ir šį vakarą vėl daugiau nieka neturinče, kai tik ierčiukų su padažu. Kad žmogui būtų galima velytis, tai juodu jau žinotų, ką reik prašyt. Bekalbant durys tik paklabakšt, ir beateinąs sens ubagėlis. Tą juodu pavalgydina, atšildi ir ketina į nakvynę primt, kai puolas. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Dirbantis pilvas (0)

P.Rimša „Artojas“, 1907 m.

Kitą kartą viens artojas dejavęs, kad jam esą sunku arti, o visi tie sunkiejie darbai – tiktai dėl to pilvo. Kad pilvo nebūtų, tai nereikėtų nė sunkiai dirbti, gultum sau žmogus, ir gana.
Šit ir atėjęs senelis, klausęs žmogaus:
– Kodėl tu pirma teip dejavai?

Tas žmogus pasisakęs, kad teip sunkiai reik vis dirbti, o vis dėl to pilvo. Senelis sakąs:
– Kad tau nereik, aš pilvą iš tavęs galiu atimti.

Senelis išėmęs iš jo pilvą, pametęs ant dirvono ir nuėjęs sau. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė poną ir mužiką (2)

Buva kitą kartą senelis ir senele, tik jie teturėja karvelę. Buva jomarkas. Senele saka sava seneliui:
– Vesk tą karvelę ant jomarka. Niekada nei parduodam, nei mainom, ta jau atsiboda – vesk išmainyt.

Senelis nuvede karvelę ant jomarka – nieks nei perk, nei maina. Led led senelis sumaine karvelę ant ožkeles, tą ožkelę vėl sumaine ant aveles, avelę sumaine ant gaidžia, gaidį pasikiša po pažasčia ir ein namo.

Pasitinka dar vieną žmogų.
– Ką čia neši?

Saka seniukas: Skaityti toliau

Atsisveikinome su prezidento Smetonos vaikaičiu (audio) (2)

Paskutinis „sudiev“ Visų Sielų kapinėse. Trečias iš d. stovi Antano brolis Vytautas Julius Smetona, šalia jo, dešinėje, stovi jo sūnūs Paulas ir Piteris Smetonos | dr. V.Stankaus nuotr.

Antanas Algirdas Smetona, pianistas, Lietuvos Respublikos pirmojo prezidento Antano Smetonos vaikaitis, po sunkios kovos su vėžiu atsisveikino su šiuo gyvenimu š. m. pabaigoje, gruodžio 1 d., Klivlende (Cleveland, Ohio).

Pasak jaunesniojo brolio Vytauto Juliaus Smetonos, Antanas, nors ir kankinamas skausmingos ligos, buvo pasiruošęs sutikti Sutvėrėją, nes, ligonio prašymu, jį nuolat lankydavo ir komuniją teikdavo katalikai dvasiškiai. A. Smetonos gyvenimo kelionė buvo įdomi ir įvairi. Skaityti toliau

G.Juršėnaitė. Rudė (3)

Goda Juršėnaitė

Kai buvau dar mažytė, gal kokių penkerių metų, labai mėgdavau viešėti kaime pas senelius. Ten viskas kitaip nei mieste: vasarą į kiemą gali išbėgti tiesiog basomis, tuoj pat nusiskinti braškę, aplankyti tvartelį ir jo gyventojus. Supdamasi kiemo sūpynėmis gali žiūrėti į kaimą juosiančius miškus ir pievas, stebėti netoliese esančius kaimynų namus.

Vieną vasarą buvo labai smagu, nes seneliai atgavo savo buvusį mišką. Jį atgavo ir mūsų kaimynai. Jų miškas buvo nuostabioje vietoje, medžiai tankūs, kalnas pilnas žibučių, kurių seniau su kaimynų anūke ėjome slaptomis skinti. Nuostabi kalno papėdė ir penki galiūnai ąžuolai. Skaityti toliau

G.Juršėnaitė. Gaurelių kaimo didžiavyris (18)

Senelis Adomas savo sodybos darže

Labai daug gražių vietų yra Lietuvoje. Daug jų esu aplankiusi, bet visada skubu namo, į Ignaliną, nes savo  tėviškėje jaučiuosi geriausiai. Aš visada sakau: „Kur bebūtum, kur bekeliautum, gražiau nei mūsų mažame kaimely Lietuvos pakrašty – Gaureliuose – nerasi…“

Čia medžiai ošia kitaip ir tas garsas verčia susimąstyti bei leidžia nurimti. Jisai sukelia truputį melancholišką būseną, bet mintys visados būna geros. Čia palangių darželiuose dūzgia bitės, kurių dūzgimas primena ugnies spragsėjimą. Pievoje ganosi rudas it šokoladas arklys, žydi nuostabios gėlės, kurios kvepia kitaip, nuostabiai, nes tai mūsų kaimo gėlės. Skaityti toliau