Žymos archyvas: nutautėjimas

I. Lukšaitė. Tiems, kurie išsaugojo lietuvių kalbos tęstinumą ir plėtė jos vartojimo ribas (video) (2)

Paminklas Reformatų skvere | reformacija.lt nuotr.

Dabar, kai globalizmas (dažniausiai suvokiamas kaip kosmopolitizmas, nutautėjimas) mūsų viešojoje erdvėje tampa doktrina, o lietuvių kalbos vartojimui jau keliama alternatyva – vis plačiau plečiasi anglų kalbos vartojimas, verta suvokti, kad artėjame prie kryžkelės ir prisiminti mūsų istoriją. Ypač tuos, kurie prieš daugelį šimtmečių ėmėsi savo darbu palaikyti iškeltą XVI a. gimtųjų kalbų vertės idėją ir ją pritaikyti Lietuvos gyvenime. O juk senojoje Lietuvos valstybėje nebuvo tradicijos raštui vartoti lietuvių kalbą. Kalba gyveno ir plėtojosi sakytinės kalbos pavidalu, bet visoje Skaityti toliau

M. Kundrotas. Kas mus daro tauta? (9)

KAM.lt, I. Budzeikaitės nuotr.

Dažniausi tautos apibrėžimai – bendra kilmė, kalba, kultūra ir savimonė. Pastaruoju metu Vakarų pavyzdžiu dar kalbama apie politinę tautą, kurią apibrėžia pilietybė ir valstybinis patriotizmas. Tautiškose bendruomenėse, sąjungose ir partijose tauta dažnai traktuojama kaip savaime suprantama, o jos apibrėžimai – kaip akivaizdūs. Bet mąstančiam žmogui akivaizdžių dalykų lieka vis mažiau, ypač – kalbant apie abstrakcijas ir idėjas.

Tarkime, jog tautą apibrėžia bendra kilmė. Tai – bene seniausia tautos samprata. Skaityti toliau

P. Normantas. Įžanga į Pasaulėžiūrą (18)

viduramziu-pasaulevaizdis

Žodyje ,,manau“ telpa visų žmonių įtaka man. Tėvai, seneliai, šeima, mokytojai, draugai, bendradarbiai, atsitiktiniai žmonės, bei įvairiuose raštuose išdėstytos žmonių mintys, įtakojo mane.

Esu dėkingas jiems už teigiamas mintis, bet dar labiau dėkingas privertusiems mane susimąstyti. Tuos, kurie skaitys mano mintis, įtakosiu aš. Man būtų naudingiau, jei tai, ką rašau, skaitytų žmonės, turintys savo įsitikinimus. Neturintiems savų įsitikinimų gali kilti grėsmė perimti mano klaidas.

Neskubėkite skaityti – apsispręskite. Pradėję vertinti jus supantį pasaulį pagal mane, neišvengsite vidinių prieštaravimų. Skaityti toliau

G. Kaltenis. Apie toleranciją ir tapatybę dar ir dar kartą (6)

Tapatybė | A. Kostkevičiaus pieš.

Sovietiniais metais iš vieno politruko esu girdėjęs – kad, nors visuose bekraštės „didžiosios tėvynės“ kampeliuose stovi bent po vieną, o kai kur ir po keletą didžiojo revoliucijos vado lenino skulptūrų, bet jos, tos skulptūros, visgi, esą, yra savitos – kiekviename krašte kitokios – mūsuose, daugiau į Vakarus (matyt, žiūrint nuo Maskvos),  jo veido bruožai daugiau-mažiau europietiški, o, sakysim, tolimoje šiaurėje ar rytuose – statulos akys siaurėja, kepurė didėja, žandikauliai platėja… Ta prasme, kiekvienam savas tas leninas… Tai irgi buvo tapatybės paieškos – nors ir „tarybinės liaudies“, nors taip ir neišsivysčiusio „mokslinio komunizmo“ pagrindais. Skaityti toliau

B. Kuzmickas. Mažosios Lietuvos vokietinimas (2)

Bronius Kuzmickas | J. Vercinkevičiaus nuotr.

Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas, Tautos kultūros savimonė, Vilnius: Mintis, 1988, p. 70–87.

Jau XIX a. pradžioje lietuvių kalba buvo daug kur beveik pašalinta iš teismų, daugelio mokyklų bei kitų valstybinių įstaigų, o nuo 1871 m. ji išvaroma iš visų mokyklų. Visos disciplinos pradedamos dėstyti vokiškai, gimtąja kalba, pagal protestantizmo tradiciją, paliekant tik religijos dėstymą. Pagrindinis suvokietintos mokyklos uždavinys lietuvių gyvenamose žemėse buvo nuo pat vaikystės pratinti lietuviukus prie vokiečių kalbos kaip pagrindinio minčių reiškimo ir kultūros įgijimo būdo, pastūmėti juos į vokiečių kultūros Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Kristijonas Donelaitis Vydūno akimis (1)

dr. Vaclovas Bagdonavičius

Taip jau buvo lemta, kad didžiam XX amžiaus Prūsijos lietuviui Vydūnui teko dėti bene paskutinius lietuvių raštijos šiame krašte taškus. Pradžią jai savo katekizmo prastais žodiais lietuvinkump ir žemačiump 1547 metais davė Martynas Mažvydas, o XVIII a. į pasaulinio lygio aukštumas savo „Metais iškėlė Kristijonas Donelaitis. Paradoksalu:  nors  pirmąją lietuvišką ne tik šio krašto, bet ir visų lietuvių knygą  – minėtąjį katekizmą ( ne kopiją, o Karaliaučiuje spausdintą originalą) galime net pavartyti, užsukę į  Vilniaus universiteto biblioteką,  nors „Metai“ šiandien  milijoniniais tiražais įvairiomis pasaulio kalbomis  pasklidę po didžiąją planetos dalį,  tačiau bene paskutinioji užnemunės Rytprūsiuose, Tižėje, atspausdinta lietuviškoji knyga, kurios autorius –  Vydūnas, atrodo dingusi amžiams. Skaityti toliau

D. Paukštė. Ar įsižiebs Vilties žiburėlis Seimo lange? (13)

Dainius Paukštė | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Po 2013 Naujų metų sutikimo – esu optimistas ir pasaulio pabaiga netikiu,- koks nors žurnalistas praneš tautai : „dėl emigracijos iš Lietuvos 2012 metais galima iš žemėlapio ištrinti dar vieną miestą ir miestelį“. Vėliau ekspertai patvirtins, kad migracijos balansas ir toliau yra neigiamas, kaip įprasta pastarąjį dešimtmetį ir Lietuva  Europos Sąjungos suvestinės lentelėje užima sau įprastinę paskutinę vietą.

Ar dar neatsibodo? Ar įmanoma pakeisti nusikalstamą politikų ir vykdomosios valdžios neveiklumą ir imtis realių žingsnių taisant padėtį? Ištisą keturių metų kadenciją A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė klusniai vykdė globalistų programą Skaityti toliau

A.Avižienis. Pažeidžiamiausia globalizacijos vieta (5)

Vežam naftą | efoto.lt, Kontuzitas nuotr.Skamba gal kiek ciniškai, bet galima teigti, kad pokarinė Vakarų santvarka (arba tiksliau, Vakarų piliečių pritarimas jai) rėmėsi sparčiu ekonominiu augimu. Per šešis dešimtmečius Vakarų šalių ekonomikos beveik pastoviai mušė vis naujus gamybos rekordus, kraudamos didžiulius kalnus vartotojiškų gėrybių. Visa tai tarnavo gyventojų pasigrožėjimui, pasipuikavimui, malonumui, komfortui ir saugumui. Materialiniu požiūriu vakariečiai tuomet buvo geriau aprūpinti ir turbūt labiau patenkinti savo gyvenimu, nei žmonės gyvenantys kitose valstybėse arba bet kuriuo kitu ankstesniu periodu. Skaityti toliau

A.Simanonytė. Kiekvienam „globalizatoriui“ – privalomą komandiruotę į Niujorką (138)

Audronė Simanonytė | Asmeninė nuotr.

Gyvendama Niujorke manau, kad šis pasaulio sostine vadinamas miestas labai gerai gali pasitarnauti pavyzdžiu, kas yra Globalizacija, ir kuo ji iš tiesų kvepia. Ypatingai tą reikėtų pamatyti niekada iš Lietuvos neišvažiavusiam, tačiau didinga globalizacijos idėja užsikrėtusiam mūsų tautiečiui.

Ar tokie mano žodžiai reiškia, kad užsimojau prieš švenčių švenčiausią tautų draugystės idėją, teigiančią, kad visos nacijos yra lygios ir kad turi draugiškai kartu gyventi? Prisipažįstu – pasisakau. Ne prieš tai, kad lygios. Senutėlį pasakymą, kad prieš Dievą visi lygūs ir man teko girdėti. Bet kad turim kartu gyventi! Kas taip pasakė? Skaityti toliau