Žymos archyvas: Matas Pretorijus

Kuo stebina Palangos Birutės kalnas? (1)

Atvirukas „Birutės kalnas. Vytauto Didžiojo paveikslo sargyboje“ | vykintokeliai.lt nuotr.

Birutės kalnas Palangoje – viena iš ilgaamžiškiausių Lietuvos šventviečių, kurios priešistorinę reikšmę liudija I-IV a. kuršių archeologiniai radiniai, krikščionišką laikotarpį – švento Jurgio koplyčia, o jos šiandienine reikšme neleidžia abejoti nuolatiniai lankytojų srautai. Tačiau ne kiekvienas žino, kokia permaininga ir dramatiška yra Birutės kalno istorija.

Birutės kalnas – viena iš garsiausių Lietuvos vietų ir neatsiejama mūsų tapatybės dalis. Archeologai tvirtina, kad nuo pat pirmųjų m. e. amžių čia būta gyvenvietės ir medinės pilies. Po gaisro XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje šioje vietoje buvo įrengtas vienuolikos medinių stulpų pusratis, kuriame, manoma, kūrenta šventoji ugnis. Skaityti toliau

D. Vaitkevičienė. Aušra ir šviesotamsos deivės (0)

Rojaus obuoliukai. Dalios Stalauskienės paveikslas 2014 m.

Balandžio 2 d. 17 val. Kauno tautinės kultūros namuose (A. Jakšto g. 18, Kaunas) vyks antroji Daivos Vaitkevičienės paskaita „Dangaus sodai“ iš paskaitų ciklo  „Durys į baltų dievų pasaulį“. 

Mitologė, hum. m. dr. Daiva Vaitkevičienė supažindins su baltų mitiniais vaizdiniais ir atskleis simbolines reikšmes, slypinčias mitiniuose pasakojimuose, dievų paveiksluose ir apeiginėse praktikose. Paskaitų ciklas kaip iš atskirų kaladėlių sudėstys sistemišką baltų mitologijos vaizdą.

Mitų pasakojimas prasideda nuo dangaus – iš čia atkeliauja šviesos dievybės, į čia Skaityti toliau

D. Vaitkevičienė. Medžiu išaugantis šventumas: uosis stebukladarys (2)

Digrių koplyčia | V. Vaitkevičiaus nuotr., 2010 m.

XVII a. pabaigoje Prūsijos istorikas kunigas Matas Pretorijus ieškojo atsakymo į jam rūpimą religijotyrinį klausimą – kokiu būdu medžiai tampa šventi? Ir kodėl prūsų, nadruvių ir skalvių palikuonys, taipogi ir lietuviai bei žemaičiai laikė kai kuriuos medžius ypatingais?

Spręsdamas pagal tai, ką dar savo akimis matė, bei pasiremdamas rašytiniais šaltiniais, Pretorijus rašė, kad šventais buvo laikomi ne bet kokie medžiai, o tik turėję ypatingą išvaizdą, augumą, storumą ar pan. Ypač svarbūs buvo tokie, kurių kamienas išsišakoja, o po to vėl susijungia į vieną. Jų nepaprasta išvaizda yra dieviškas ženklas, Skaityti toliau

Laidoje „Skrajojantys ežerai. Baltų mitai ir simboliai“ Ž. Vičinskas – apie senųjų rašytinių šaltinių patikimumą (video) (0)

Žydrūnas Vičinskas | asmeninė nuotr.

Tęsiame kultūros laidų „Skrajojantys ežerai. Baltų mitai ir simboliai“ skirtų Algirdo Juliaus Greimo metams pristatymą.

Šį kartą laidoje dalyvavo Klaipėdos universiteto etnologijos mokslo krypties doktorantas Žydrūnas Vičinskas. Su kokiomis problemomis susiduria mokslininkai, analizuodami ikikrikščioniškąją baltų kultūrą? Jaunas mokslininkas papasakos, Skaityti toliau

R. Sinkevičius. Žalčių užkalbėjimas (12)

Mitinis žaltys ant koklio | valdovurumai.lt, V. Abramausko nuotr.

Žalčių laikymas namuose, jų religinis ir apeiginis vaid-muo pažymimi daugelyje senųjų baltų religijos šaltinių. Nenuostabu, kad temai dėmesio yra skyrę žymiausi tautosakos rinkėjai ir mitologai, tokie kaip Jonas Basanavičius, Jurgis Elisonas, Algirdas Julius Greimas, Pranė Dundulienė, Nijolė Laurinkienė ir kiti.

2009 m. studentų humanitarų konferencijoje teko skaityti pranešimą, skirtą apeigų su žalčiais kalendorinio laiko nustatymo klausimui. Jono Lasickio paminėtą tariamą teonimą Smik Smik Perleunu siūliau gretinti su Mato Pretorijaus užrašytomis panašiomis formulėmis (Szmikszt per Esze, Szmikszt per arruda, Szmikszt per Twartus) ir skaityti „Šmik(št) šmik(št) per velėną“. Tokiai minčiai kelią jau buvo nutiesęs Jurgio Dovydaičio užrašytas burtažodis „Šmikšt per velėną“ („Vieno J. Lasickio teiginio aiškinimo Skaityti toliau

N. Laurinkienė. Dausos ir Perkūno karalystė – pomirtinio pasaulio danguje vaizdiniai (10)

Gintaras Beresnevičius | R. Jurgaičio nuotr.

Prieš 10 metų, 2006 m. rugpjūčio 6 d., netekome talentingo religijotyrininko, publicisto, prozininko, eseisto Gintaro Beresnevičiaus. Šių metų liepos 7 d. šiam pirmiausia mokslininkui mitologui būtų suėję 55 metai – tai galėjo būti jo brandaus kūrybingumo amžius. Mudviejų su Gintaru tas pats Zodiako ženklas – Vėžys. Sako, kad šio ženklo atstovai neretai gilinasi į praeities, tradicijų klodus, į dvasinį paveldą. Galbūt dėl ryšio su tuo pačiu dangaus ženklu man suprantamas jo turėtas polinkis į archaikos prasmių atvėrimus, artima jo kaip žmogaus ir kūrėjo prigimtis, pasireiškusi kaip poetinė pasaulio įžvalga, artima mitinei mąstysenai, sklandymas idėjų ir vaizdinių pasaulyje, intuityvumas (vidinis dalykų esmės nujautimas) ir emocingumas. Skaityti toliau

Ruduo – puikus metas naujoms įkvėpimo paieškoms Neringoje (0)

filmas.sugarman_visitneringa.ltNetrukus kalendoriuje bus žymima vasaros pabaiga,  tačiau Neringa  kviečia pasisemti naujo įkvėpimo, gyvybinės energijos besimėgaujant vis dar vasarišku  šiltu oru,  pasineriant  į kūrybinį  šurmulį, pasiruošiant ypatingiems įvykiams bei  lemtingiems susitikimams  unikalioje Kuršių nerijos aplinkoje. Čia laukiami pasaulio žmonės:  kūrėjai ir keliautojai, vedami savų svajonių, vertinantys nuostabaus  kraštovaizdžio, stichijų reikšmę, natūralią būtį,  mokantys kurti, dirbti, o taip pat džiaugtis ir ilsėtis, kai tam ateina metas.

Visą rugsėjį  menininkų mėgstamoje Mekoje tradiciškai  bursis  įvairūs kūrėjai: architektai, fotografai, dailininkai, skulptoriai, etninės kultūros puoselėtojai, profesionalios muzikos, teatrinio meno gerbėjai, filologijos jaunieji mokslininkai, o taip pat bėgikai, bėgantys už tai, kas jiems yra svarbu. Skaityti toliau

Istorinis Klaipėdos uostamiestis (I) (0)

Egzistuoja dvi glaudžiai susijusios, tačiau labai skirtingos ne tik fizine prasme pasaulio dalys – kontinentinė ir jūrinė. Pasaulio kultūra taipogi skirstoma į kontinentinę ir jūrinę. Būdingas jūrinės kultūros bruožas, kad ji žymiai atviresnė ir visuomet susipynusi su įvairių pasaulio tautų ir valstybių kultūromis. Tai ne tik judanti architektūra, jūrose bei vandenynuose plaukiojančios salos su savitomis bendruomeninėmis struktūromis. Jos dinamiškumas pasireiškia dar ir tuo, kad ši kultūra, jos paveldas, tradicijos neretai labai toli įsiskverbia į žemyninę aplinką. Skaityti toliau

Tradiciniai lietuviški žaidimai (3)

Žaidimas „Avinėliai“

Kartą viešint Norvegijoje, netikėtai teko dalyvauti norvegiškų Joninių šventėje. Gerokai įkaušusi šventės dalyvė norvegė, vardu Marta, šoko nuo stalo ir pasiūlė pažaisti tradicinį norvegišką žaidimą – imtynes kojomis. Du žaidėjai sugula greta vienas kito ant žemės, galvos – priešingose pusėse. Jie suneria kaires rankas, pakelia kaires kojas ir jomis susikimba. Laimi tas, kuris perverčia per galvą savo priešininką.

Gal dėl to, kad norvegė buvo stotinga, o gal kad

mums šis žaidimas buvo visiška naujiena, ji mėtė lietuvius be jokio vargo. Skaityti toliau

R.Grigas. Už ir prieš dr. Jūratę Statkutę de Rosales (61)

Romualdas Grigas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Visai neseniai pasiekė žinia: mūsų iškiliosios tautietės, Vilniaus pedagoginio (dabar Lietuvos edukologijos) universiteto garbės daktarės Jūratės Statkutės de Rosales veikalas „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ pradėtas publikuoti Ispanijos prestižiniame Valensijos universiteto tęstiniame leidinyje, pirmoje pozicijoje. Ši, praėjusią vasarą Lietuvoje išleista knyga, tapo bestseleriu – buvo viena skaitomiausių. Dėl neslūgstančio skaitytojų susidomėjimo knyga buvo  išleista net keturiomis pakartotinėmis laidomis.

Negaišinsiu skaitytojų perpasakodamas knygos autorės biografiją. Bet kai ką manau pravartu priminti. Pabėgusi nuo sovietų okupacijos, nuo 1950 m. gyvena ir dirba Karakase. Apdovanota ne tik Venesuelos ordinais, bet ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio Kryžiumi. Skaityti toliau

J. de Rosales. Kaip tėvynė tampa svetima. Atsakant „Kaip baltai tampa gotais“ autoriams (166)

Jūratė de Rosales

Visų pirma tenka nustebti, kad profesoriaus Alvydo Butkaus ir daktaro Stefano M. Lanzos straipsnis, paskelbtas 2011 m. gruodžio 23 d. laikraštyje „Voruta“ ir 2012 m. sausio 28 d. pakartotas portale Alkas.lt, yra pavadintas su moksliniam straipsniui nepritinkančia ironija „Kaip baltai tampa gotais“. Kursyviu raštu išskyrus žodį „autorė“, ji yra pristatoma skaitytojui su iš anksto išreikšta nuomone ne apie gvildenamą temą, o apie autorės asmenį:

„Garbingo amžiaus autorė be didesnės mokslinės atodairos gudais paverčia tautą, tradiciškai žinomą kaip gotai, ir vienus ir kitus priskirdama baltams. Skaityti toliau

A.Butkus, S.M.Lanza. Kaip baltai tampa gotais (134)

Pasak prof. Z. Zinkevičiaus, kai kurių mūsų istorikų pasigautas Lietuvos istorijos tendencingas menkinimas, tęsiant sovietinę ar lenkiškąją tradiciją, duoda priešingą rezultatą – žmonės iš viso nustoja pasitikėti profesionaliais istorikais, ima graibstyti pseudoistorikų knygas ir aklai tikėti jose surašytais pasakojimais apie lietuvius ir apskritai baltus. Teigiamas tokių autorių nuopelnas yra nebent tai, kad jie mėgina sutaurinti mūsų istoriją, kelti pasididžiavimą ja, gilintis į ją. Tačiau daug kur jie pritemptai interpretuoja istorinius faktus, neretai nutylėdami tas kronikų vietas, kurios neigia jų iškeltąsias hipotezes. Be to, jie mėgėjiškai traktuoja bei pritempia kalbos duomenis.

Č. Gedgaudo, Ch. Pichelio bei kitų romantikų knygų biblioteką neseniai papildė ir J. Statkutės de Rosales panašaus turinio knyga Europos šaknys ir mes, lietuviai (Vilnius: Knygų kelias 2011). Skaityti toliau

A.Patackas. Fenriras, arba ką byloja ežero dugno lobis apie galindus ir gotus (67)

Algirdas Patackas

Neseniai lrytas.lt, pasiremdamas Lenkijos spauda, paskelbė sensacingą informaciją apie Prūsijos Galindijoje, dabartinės Lenkijos Mozūrijoje, prie Nidajno ežero rastą lobį, įvardintą kaip „baltų genties galindų kario kapas“ [1].

Kodėl ši žinia yra sensacinga? Ogi todėl, kad keičia mūsų sampratą apie baltų ryšius su visa to meto Europos pagoniškaja oikumena, praplėsdamas juos vakarų kryptimi net iki Ispanijos. Bet apie viską iš eilės: Skaityti toliau