Žymos archyvas: litvomanai

V. Turčinavičius. Tapatybės kaita (II) (17)

Vytis – LDK herbas. Pieštas apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje. Saugomas Paryžiuje Arsenalo b-koje.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Istoriniai, literatūriniai ir religiniai tekstai, autorių skelbti šimtmetiniais LDK laikais, senąja religine slavų, ar lotynų, ar lenkų kalbomis yra Lietuvos kūryba, nes dauguma Europos tautų, valstybių tais laikais kūrė ne savo kalba, bet skelbiamos religijos kalba. Todėl daugelio Europos tautų kalbos tapo lotynizuotos ar slavizuotos ir išnyko, tačiau iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos, o tai rodo mūsų kultūros gilumą ir stiprumą. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.

Dar į Europos informacijos erdvę neįvedėme savo didingos istorijos, kultūros paminklų, o jau stengiamasi minėti 1791 metų gegužės 3-iosios Konstitucjos dieną, Skaityti toliau

G. Šapoka. Šv. Aleksandro Nevskio soboro sunaikinimas Varšuvoje (video) (18)

Warszawa_Alexandro-Nevsky_sobor_1910-e_02_dic.academic.ru_nuotr

Ukrainos įvykių fone labai dažnai Lietuvos politikai dairosi į artimiausius kaimynus ir stebi veiksmus. Mums artimiausia vakarietiška valstybė yra Lenkija, ne visada atitinka mūsų lūkesčius. Pastaraisiais metais mūsų valstybiniuose santykiuose nesimato jokio pozityvaus progreso. Kai kurie politikai jau linkę nusileisti tautinių mažumų klausimais, kiti svarsto ar tai nebus lietuvių tautos interesų išdavystė. Neseniai buvo paskelbtas Andriaus Kubiliaus straipsnis „Ir aš myliu Lenkiją“, kuriame jis pakvietė atsisakyti nuo Narbuto ir prieškarinių istorikų laikų išlikusios naujųjų laikų Abiejų Tautų Respublikos istorijos supratimo, kai po Liublino unijos viskas buvo blogai ir ieškoti „savo“ Lietuvos istorijos supratimo po Liublino unijos. Skaityti toliau

A. Butkus. Kaip savi šaudo (tiksliau – spjaudo) į savus (25)

Prof. dr. Alvydas Butkus

Gal ir atsibodusi ši tema, tačiau ryškėja vienas įdomus aspektas – Lietuvoje yra du atkaklūs spjaudytojai į savo šalies istoriją, kurie šiaip jau turbūt nesusėstų prie bendro stalo.

Vienas jų – VU istorikas ir Lietuvos TV šoumenas, kiekviena patogia proga kartojantis Varšuvos kolegų nuomonę, kad 1920 m. spalio mėn. jokios Lenkijos intervencijos į Lietuvą nebūta, kad L. Želigovskis esą surinkęs vietinius „senlietuvius“ ir patraukęs vaduoti Vilniaus iš litvomanų, arba „naujalietuvių“ [2]. Tai buvęs ne karas, o viso labo vietinių tarpusavio „konfliktas dėl Vilniaus“, kur, pagal tokią logiką, „savi šaudė į savus“. Skaityti toliau