Žymos archyvas: Leninas

V. Valiušaitis. Kurią Lietuvą mes statome šiandien – P. Cvirkos ar A. Ramanausko-Vanago? (nuotraukos) (13)

P. Cvirka – tarybinis rašytojas, sovietinis pašto ženkliukas | Šaltiniai.lt nuotr.

Kai kas turi iliuzijų dėl Petro Cvirkos. Mano, kad jam paminklą bolševikai pastatė už jo „beletristiką“. Paminklas jam pastatytas už Lietuvos išdavystę, ne už grožinę kūrybą.

Jeigu jis būtų buvęs tik rašytojas, jokių paminklų komunistai jam niekad nebūtų statę, kaip nestatė tikriausiai didesnio talento autoriams V. Mykolaičiui-Putinui, A. Miškiniui, J. Grušui, kitiems.

Kodėl šiandien puolami Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Kazys Škirpa, kiti Lietuvai ištikimi išlikę patriotai ir rezistentai, Skaityti toliau

A. Zolubas. Vietoj alergijos – paskata paminklą statyti (video) (8)

Prezidentė Lukiškių aikštėje | A. Vaišnoro koliažas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, prisimindama sovietmečiu Lukiškių aikštėje stovėjusį paminklą Leninui, sako jaučianti „alergiją paminklams“, nes bet kuris jų verčia galvoti ne apie ateitį, o apie praeitį. Todėl kai kalbama apie paminklus būtinai čia, man truputį neramu, kad bet koks paminklas, kokį bestatytumėme, visi jie nukreipti kažkuo į praeitį. O norėtųsi galvoti apie šiandien, apie ateitį, nes matome, kad čia yra žmonės, vaikai“, – LRT televizijai Lukiškių aikštėje penktadienį sakė prezidentė.

Kalbėti apie dabartį ir ateitį neminint praeities, labai jau vartotojiška nuostata, juk visa Skaityti toliau

M. Kundrotas. Daugiaveidė tiesa (96)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vieną kartą vaikystėje kaimynų mergaitei pasakojau, kad Leninas žudė vaikus. Ji energingai pasukiojo pirštą prie smilkinio ir sušuko: – Leninas?! Tuomet pasakiau apie caro Nikolajaus II-ojo šeimą. Reakcija liko tokia pat ugninga: – Ir labai gerai padarė! Nenorėjo, kad jo vaikai būtų carais!

Dabar stebint reakcijas į pasisakymus apie Europos Sąjungą ir Rusiją, šeimos vertybes ir iškrypimus prieš akis iškyla naivus tos mergaitės veidas ir nuoširdus pasipiktinimas. Dažnai pasisakymai prieš tai, kuo tikima, sulaukia to paties vertinimo: kvailystė! Kuo mažiau turima informacijos, kuo Skaityti toliau

 J. Putinas. Sekta (18)

Jonas Putinas | asmeninė nuotr.

Pralėkė ketvirtis amžiaus kaip Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Draudžiama nacistinė ir komunistinė simbolika, naciai ir kompartija už įstatymo ribų, bet pastarųjų šešėliai niekaip neapleidžia mūsų Tėvynės. Vis dažniau pasigirsta tarybinės betvarkės ir skurdo besiilginčiųjų balsai, gausėja tų laikų nemačiusio, bet  tikinčio pasaka apie stebuklingą praeitį jaunimo.

Sovietmečio komunistai save vadino partija, bet tikrovėje tai grynų gryniausia žiauri skerdikų religinė sekta. Ar sveiki žmonės kiša į kalėjimus ir tremia jiems neįtikusius? Ar laiko beprotnamiuose turinčius kitokią Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Už ką kūrėjus kalame prie kryžiaus? (16)

Česlovas Iškauskas | delfi.lt, K. Čachovskio nuotr.

Gyvenime yra ne tik juoda ir balta, bet ir kitos spalvos bei atspalviai. Taip ir žmogaus gyvenime. Idealo turbūt niekas nėra sutikęs. Tas pats sakytina ir apie didžiavyrius – ar būtų Popiežius, ar Vytautas Didysis, ar kitas Vytautas – Landsbergis.

Klysti yra žmogiška?

Ne išimtis ir tie meninio žodžio meistrai, kurie vežė saulę iš Rytų, pataikavo sovietiniam režimui, bet kartu sukūrė literatūros šedevrus, išaukštinančius tautinę savimonę ir laisvės siekius. Taigi, atspindėti Skaityti toliau

S. Aleksijevič. Apie tai, kad užaugome tarp budelių ir aukų (2)

Svetlana Aleksijevič | U. Žilytės piešinys

„Second-hand laikas“ – baigiamoji 2015 m. Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič (g. 1948) ciklo „Golosa utopiji“ („Utopijos balsai“) knyga. Toliau plėtodama unikalų dokumentinės prozos žanrą – leisdama veikėjams patiems pasakoti apie save – autorė byloja apie ypatingą žmonių padermę – homo sovieticus. Dar palyginti neseniai homo sovieticus tikėjo gyvenantis pažangiausioje ir galingiausioje valstybėje, o 10 dešimtmetyje pasijuto vegetuojantis trečiojo pasaulio šalyje…Skurdas, korupcija, nenoras ir negebėjimas dirbti… Ar todėl posovietinė visuomenė ilgisi Sovietų Sąjungos ir… Stalino kulto? Kaip nutiko, kad imperijos žavesys užtemdė

Skaityti toliau

Č. Iškauskas. 1940–ieji: kas mėtė gėles po rusų tankais? (17)

Lietuvos okupacija 1940-06-15 | LCVA nuotr.

Gal kai kas ir piktinsis (kur gi ne!), kad nuolat pabrėžiame, koks sudėtingas Lietuvai buvo 1939–1941 – ųjų metų laikotarpis, atnešęs tautai negirdėtas tragedijas ir netektis. Ir šįkart ne be reikalo sugrįžtame į prieškarį, kuris lėmė, kad – šias eilutes skaitai ir tu, ir tu, ir tu…

Po pirmosios okupacijos prologo – 130 tūkstančių Raudonosios armijos karių dislokavimo Lietuvoje (išvakarėse prie jos sienų buvo dislokuota 221 tūkst. karių, sutelkta apie 1140 lėktuvų, beveik 3000 minosvaidžių ir patrankų), po ultimatumo paskelbimo ir sovietinių valdininkų Skaityti toliau

D. Stancikas. Leniniados pabaiga (2)

Dalius Stancikas | asmeninė nuotr.

Vėl stovime istorinių, Lietuvai itin reikšmingų įvykių akivaizdoje.

Jei prieš ketvirtį amžiaus patys griovėme tuomet galingiausią pasaulyje imperiją, tai dabar stebime kaip jos likučius, tiksliau – pamatą, ardo ukrainiečiai. Šią žiemą ir pavasarį Ukrainoje masiškai virtę Lenino paminklai (nuo metų pradžios jų nugriauta per 300; ir kas galėjo pagalvoti, kad po 2004 m. oranžinės revoliucijos jų ten išlikę tiek daug – daugiau nei 2 tūkst.) pagaliau įgijo ne tik simbolinę reikšmę. Skaityti toliau

M. Almonaitis. Ar vis dar racionalu gerai mokėti lietuvių kalbą? (16)

Manvydas Almonaitis | asmeninė nuotr.

Kur prasideda ir baigiasi lietuvis? Apibrėžti tautos ribas labai sunku. Tai mėgstama politinių ideologų tema. Vieni mano, kad etninė kilmė labai svarbu, o kitiems ji – toli gražu ne lemiamas veiksnys. Tačiau beveik visi sutinka, kad savita kalba laiduoja identitetą ir yra neatsiejama nuo tautybės. Daugybė istorinių asmenybių aukština kalbos svarbą, net ją romantizuoja.

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. Tačiau šiandien kažkas atsitiko, ir mes nebesimokome savo kalbos. Jaunųjų kartų raštingumas tik prastėja, Skaityti toliau

V.Radžvilas. Memel – Wilno: neišmoktos istorijos pamokos (I) (18)

Vytautas Radžvilas | tspmi.vu.lt nuotr.

Lietuvos vidaus ir užsienio politika vis labiau atrodo tarsi apkerėta tamsios ir pikta linkinčios jėgos. Vadinamasis „Lietuvos lenkų“ klausimas artėja prie sunkiai prognozuojamos atomazgos. Didėja tikimybė, kad ši atomazga bus sąjūdinių laikų masto politinis sprogimas. Tokią baigtį žada šio seniai svarstomo ir įtampą visuomenėje kurstančio klausimo siūlomi sprendimai. Tikėtis kitokios baigties sunku dėl akivaizdžios priežasties. Per visą atkurtos valstybės istoriją turbūt dar nebuvo iškilęs joks kitas klausimas, kurį būtų buvę mėginama išspręsti šitaip nesugebant arba nenorint suvokti ir atvirai įvardyti tikrojo jo turinio ir esmės. Būtent šia prasme apie valstybės užsienio politiką tenka kalbėti pasitelkus apkerėjimo vaizdinį. Skaityti toliau