Jeigu mėgstate patyrinėti Lietuvos kampelius, į „privalu pamatyti“ sąrašą įtraukite ir keletą piliakalnių. Šalyje jų yra apie 850, dauguma apaugę miškais, tad išrinkome keletą gražiausių ir žinomiausių.
Tai yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas.
Lietuvoje piliakalniai yra dažniausiai natūraliai susiformavusios kalvos, krantų iškyšuliai, o ne specialiai supiltos kalvos, kurias tik „patobulindavo“ žmonės. Skaityti toliau
Pernai šalies saugomų ar saugotinų geologinės svarbos objektų, vadinamųjų geotopų, sąrašą papildė 22 nauji objektai. Daugumą šių objektų (17) sudaro šaltiniai. Tai du Šv. Jono (Paplatelės ir Uogučių) šaltiniai, taip pat Vaškio, Jakubausko, Vaitkaus, Dirdos, Žaltakalnio, Knygnešių ir Mačernio tako šaltiniai Žemaitijos nacionaliniame parke, Skiručių versmė Dubysos regioniniame parke, Lukštų, Mažeikių, Panemunio ir Ramintos šaltiniai Rokiškio rajone, Čiegio – Zarasų rajone, Jaskoniškių – Sartų regioniniame parke ir Dūburio šaltinis Dūburio hidrografiniame draustinyje (Zarasų r).
Tai buvo vienas vaizdingesnių miestelių ežeringame Molėtų krašte, supamų Asvejos ežero, kurio pusiasalyje kūpsojo ąžuolais apaugęs piliakalnis. Dabar Dubingiai įrašyti į Lietuvos istoriją šalia Trakų ir Vilniaus, mat šimtmečius jų pilies kalno saugota paslaptis neseniai buvo atskleista.
Miestelis prie Asvejos
Dubingių miestelio vardas žavėjo mane nuo vaikystės, mat dar sovietmečiu buvo gaminami tokio pavadinimo naujoviški šokoladukai. Smagu: matyt, kompartijos cenzoriai neprižiūrėjo konditerijos pramonės, o gal tiesiog neišmanė Lietuvos istorijos? Skaityti toliau
Kai įsigijau Vykinto ir Daivos Vaitkevičių knygą „Lietuva 101 legendinė vieta“(2011), padėjau ją į lentyną greta kitų Vaitkevičiaus knygų. Nusprendžiau, kad tai yra rinktinė iš anksčiau išleistų kapitalinių leidinių „Senosios Lietuvos šventvietės“ – „Žemaitija“ (1998) ir „Aukštaitija“(2006). Tačiau, kai atsivertęs naują knygą, ėmiau ją skaitinėti, buvau maloniai nustebintas. Jeigu pirmosios mano paminėtos knygos – kruopštaus rinkimo ir sisteminimo sąvadas, tai ši knyga jau alsavo ne formalia, bet sakytum daukantine dvasia. Norisi manyti, jog lietuvių kultūros tyrinėtojai jau pajėgia žengti į laisvesnę apmąstymų erdvę. Enciklopediniai lituanistikos sąvadai jau lyg ir įgauna visa aprėpiančius pavidalus. Atėjo laikas platesniems pažintiniams ir dvasiniams apmąstymams.
Lietuvos legendinės vietos, kurioms skirta ši knyga, mena senovės lietuvių dievus ir deives, mitines būtybes ir mirusiųjų vėles, nepaprastus augalus ir gyvūnus. Skaityti toliau
Šiemet mus pasiekė penktasis žurnalo „Rambynas“ (2012 m. rugsėjis, nr. 1 (5), 84 p., 1000 egz., leidėjas (sudarytojas) Pagėgių krašto draugija „Sandūra“, partneris – Rambyno regioninė direkcija) metinis numeris, kurį spaudai parengė VšĮ „Vorutos“ fondas. Galime pasidžiaugti gausiai iliustruotu, puikios poligrafinės išvaizdos ir vertingos, didelės išliekamosios vertės medžiagos leidiniu, kurį malonu paimti į rankas.
2012-iais metais Lietuvos regioniniai parkai minėjo savo 20-metį. Tarp jų ir Rambyno regioninis parkas, netoli Rambyno kalno, prie Nemuno upės, istorinėje Bitėnų kaimo sodyboje, rugpjūčio 24 d. įkūręs naują kultūros židinį – Lankytojų centrą su parko vertybių ekspozicija. Skaityti toliau
Rambynas – lietuvių šventovė ir liks lietuvių tautos arka. Tavęs neįveiks jokios audros, jei tavęs neišpeiks patys tavo žmonės. Rambynas bus šventa vieta, kol liks pasaulyje nors vienas lietuvis (Martynas Jankus).
Ten, kur Nemunas prasiveržęs pro Vilkyškių kalvagūbrio aukštumas išlenkia pjautuvo pavidalo vingį, gamta ir istorija sukūrė vertybių kompleksą su skalvių genties šventove, lietuvių tautinio atgimimo ir knygnešystės epochų simboliu – Rambyno kalnu, nuo kurio atsiveria didingi vaizdai į Ragainę, Tilžę ir Nemuno deltos pradžią.
Kraštovaizdis. Rambyno regioninio parko teritorija – tai Nemuno vingio juosiama, mišku apaugusi Vilkyškių kalvagūbrio ketera, padengta įvairaus aukščio ir formos žemyninėmis kopomis, Skaityti toliau
Atėjo ypatingas metas – saulėgrįža – metų pabaiga ir šventvakariai. Šventvakarių mintys ir veiksmai įsikūnija ateinančiuose metuose, įsikūnija gerai arba blogai.
Protėviai žinojo, kaip elgtis tokiu metu. Smarkesni velka ir degina blukį – jame tai, kas susenę ir nebereikalinga. Prasminga ir ugnelę sukurti, pasėdėti prie jos, kaip tai darė mūsų sentėviai. O svarbiausia – pajusti mūsų papročių nesenstančią galią ir ja pasiremti. Reikia prisiminti protėvius, juos pagerbti, susėdus prie šeimos bendros vakarienės. Skaityti toliau
