Jeigu mėgstate patyrinėti Lietuvos kampelius, į „privalu pamatyti“ sąrašą įtraukite ir keletą piliakalnių. Šalyje jų yra apie 850, dauguma apaugę miškais, tad išrinkome keletą gražiausių ir žinomiausių.
Tai yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas.
Lietuvoje piliakalniai yra dažniausiai natūraliai susiformavusios kalvos, krantų iškyšuliai, o ne specialiai supiltos kalvos, kurias tik „patobulindavo“ žmonės. Kadangi ant piliakalnių stovėdavo pilys, žmonės įrengdavo gynybinius įtvirtinimus – padarydavo statesnius šlaitus, supildavo pylimus, iškasdavo griovius, padarydavo pilies kiemą, terasas ir pan.
Medvėgalio kalnas ir piliakalnis
Kadaise tai buvo centrinė tvirtovė, kur žemaičiai gynėsi nuo kryžiuočių puolimų. Dabar tai – iškiliausias kalnas (234,6 m) Žemaitijoje. Antrojoje Karūžiškėje (Šilalės raj.) esantį archeologinį kompleksą sudaro: Medvėgalio, Piliorių, Pilies, Alkos, Ąžuolų, Sumonų kalvos ir kūlgrinda. Pats kalnas yra iš dviejų dalių – aukščiausias taškas vadinamas Medvėgalio kalnu, o žemesnis – Medvėgalio piliakalniu.
Kernavės kompleksas
Tai garsiausias šalyje archeologinių paminklų kompleksas, buvęs Viduramžių miestas, kurį aplankyti mėgsta ne tik lietuviai, bet ir užsienio turistai. Kompleksą sudaro: Aukuro kalnas, du priešpiliai – Mindaugo sostas ir Lizdeikos kalnas, papilys – Įgulos kalnas, Krikeiviškio piliakalnis, gyvenvietė, pilkapynas ir kapinynai. Kompleksas randasi Neries slėnio dešiniajame šlaite, Kerniaus g., Kernavėje (Širvintų raj.), jis užima 194,4 ha. Pati Kernavė prieš keturiolika metų buvo įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Šatrijos kalnas
Taip pat garsus šalyje archeologinis paminklas, dar vadinamas Luokės piliakalniu. Manoma, kad ant šio kalno stovėjo medinė pilis, o jos apačioje esančioje gyvenvietėje žmonės gyveno jau pirmojo tūkstantmečio antroje pusėje. Ant šio kalno yra aukuras, manoma, kad tai buvo svarbi apeiginė vieta prieš įvedant krikščionybę. Šatriją – kurios vardu pasivadino ir žymi rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – rasite šalia Pašatrijos kaimo, esančio Luokės seniūnijoje (Telšių raj.).
Merkinės piliakalnis
Maždaug XIII a. ant šio kalno buvo pastatyta Merkinės pilis, kurią XIV a. paėmė kryžiuočiai ir to amžiaus pabaigoje bei XV a.pradžioje, besitraukdami dukart sudegino. Vėliau ji atstatyta. Piliakalnis nėra didelis, tačiau gražus, nuo jo atsiveria susijungiantys Nemunas ir Merkys, Dzūkijos nacionalinis parkas. Piliakalnis randasi sausumos kyšulyje, Merkinėje (Varėnos raj.). Jo šlaitai statūs.
Bilionių piliakalnis
Netoli Laukuvos miestelio (Šilalės raj.) esantis archeologinis paminklas dar vadinamas Švedkalniu arba Šventkalniu. Ant piliakalnio palikta nedaug augmenijos, tad gerai matyti graži jo forma. Bilionių piliakalnis apsuptas miškų ir pelkių, jis įrengtas ant didelės kalvos. Manoma, kad prie šio piliakalnio buvo įsikūrę senieji Pilėnai.
PILIAKALNIAI – NATŪRALIAI SUSIFORMAVUSIOS KALVOS! Pabrėžiau todėl, kad net mūsų laikų daugelis mokslo pasaulio atstovų, vis dar mano, (net ir teigia?!), kad PILIAKALNIAI yra žmonių rankų darbas!? Tačiau, kai keletą jų paprašiau paaiškinti – kokia techniką protėviai naudojo? Paaiškinti negebėjo! O paaiškinimas paprastas – TAI POLEDYNMEČIO METU TIRPSTANČIŲ LEDYNŲ NYKIMO PROCESO PADARINYS, Kas buvo Norvegijos šiaurėje, aiškinti nereikia! Suprantama, ant kalvų statytos pilys, tai jau protėvių archeologinis ir net architektūrinis palikimas!