Žymos archyvas: kailiniai

Protesto prieš kailinius žvėrelius metu ūkininkai taip pat norėjo būti išgirsti (6)

Protestas prieš kailinius žvėrelius | Austės Korbutės nuotr.

Sausio 28 d. Vilniuje Gedimino prospekte vyko VšĮ „Tušti narvai“ eisena „Už gyvūnus“, kurios tikslas – uždrausti 150 mln eurų pajamų kasmet atnešančią ūkio šaką. Jos metu šalia aktyvistų su plakatais stovėjo ir aštuoni kailinių žvėrelių ūkių atstovai, kurie siūlė pasidomėti realia gyvūnų gerovės situacija žvėrelių fermose ir neklaidinti visuomenės pareiškimais apie neva gyvūnų patiriamas kančias ar žiaurų ūkininkų elgesį. Skaityti toliau

A. Zolubas. Jis susijęs su kailinių vagyste… (9)

Jonas-Noreika-Generolas-Vetra-archyvine-nuotr

Su bendradarbe stambioje įmonėje, būdami panašių politinių pažiūrų, kartais įsikalbėdavome apie įvairias patirtis. Jinai papasakojo, kaip kartą, užsukusi į mūsų įmonės kadrų skyrių, nustėro: viršininko kėdėje sėdėjo buvęs Švenčionių stribas. Tą stribą buvo gerai įsidėmėjusi, nes jis kartą, „ieškodamas banditų“, atsibastęs į jos tėvų namus netoli Adutiškio, nuo sienos nukabinęs jos tėvo kailinius, jais apsirengęs ir išėjęs. Tėvas dar bandęs kailinius atsiimti, bet gavo tik pagrasinimą, todėl ieškoti teisybės liovėsi. Tačiau pagrasinimas pagrasinimu nesiliovė.

Pradėjo priekabiauti ne stribai, o kolūkio pirmininkas. Girdi, laikai karvę ir jau įmitusią Skaityti toliau

Tradiciniai lietuviški žaidimai (3)

Žaidimas „Avinėliai“

Kartą viešint Norvegijoje, netikėtai teko dalyvauti norvegiškų Joninių šventėje. Gerokai įkaušusi šventės dalyvė norvegė, vardu Marta, šoko nuo stalo ir pasiūlė pažaisti tradicinį norvegišką žaidimą – imtynes kojomis. Du žaidėjai sugula greta vienas kito ant žemės, galvos – priešingose pusėse. Jie suneria kaires rankas, pakelia kaires kojas ir jomis susikimba. Laimi tas, kuris perverčia per galvą savo priešininką.

Gal dėl to, kad norvegė buvo stotinga, o gal kad

mums šis žaidimas buvo visiška naujiena, ji mėtė lietuvius be jokio vargo. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Šaltis (11)

Žiema | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Šąlant žiemą nereikia sakyti, kad negerai, arba keikti, bet reikia sakyti: „Tegul šąla, nės jo yra laikas“.

Gyveno du broliu ūkininku, abudu vedė pačias. Pas vieną gyveno sena motina, o antras turėjo vuošvę, pačios motiną. Šis savo vuošvės labai neapkentė. Vieną kartą viduryje žiemos šis ūkininkas įsidėjo savo vuošvę į roges, išvežė į laukus ir pametė, mislydams, jog vuošvė sušals ir tokiu būdu galės nuo jos atsikratyti.

Toji bobelė pamesta raitosi iš šalčio. Žiūri – ateina tokis kresnas vyrukas, gerai apsirengęs, sustojo ir sako: Skaityti toliau