Kartais atrodo, kad mes pasimetėme laike – sakytum, visai neseniai dar džiaugėmės vasariška rugsėjo šiluma, pirmaisiais geltonais lapais, po to – spalio gale ilgam užtrukusia „bobų vasara“. O dabar esame jau antroje lapkričio pusėje. Ir be kalendoriaus matome, kokia striuka tapo diena. Žinia, kad ji trumpės dar visą mėnesį, ir liūdina, ir guodžia: taigi iš karto po to ji vėl pradės ilgėti!
Lapkritis jau nekrečia lapų. Tiesa… kai kurie medžiai, ypač tuopos, žilvičiai, jų dar išsaugojo. Ne visus lapus prarado Kuršių nerijos beržai ir klevai. Kažin, ar tuo reikia džiaugtis: nors tai gražu mūsų akims,
