S. Paltanavičius. Pasaulis gyvas, tik labiau susikaupęs ir niūrus

Kartais atrodo, kad mes pasimetėme laike – sakytum, visai neseniai dar džiaugėmės vasariška rugsėjo šiluma, pirmaisiais geltonais lapais, po to – spalio gale ilgam užtrukusia „bobų vasara“. O dabar esame jau antroje lapkričio pusėje. Ir be kalendoriaus matome, kokia striuka tapo diena. Žinia, kad ji trumpės dar visą mėnesį, ir liūdina, ir guodžia: taigi iš karto po to ji vėl pradės ilgėti!

Lapkritis jau nekrečia lapų. Tiesa… kai kurie medžiai, ypač tuopos, žilvičiai, jų dar išsaugojo. Ne visus lapus prarado Kuršių nerijos beržai ir klevai. Kažin, ar tuo reikia džiaugtis: nors tai gražu mūsų akims,

tačiau medžiams jau seniai laikas ilsėtis. Su lapais tokiu metu jie yra labai pažeidžiami; užtenka didesnio vėjo, audros, šlapdribos ar sniego, ir medžių šakos neatsispirs gamtos išbandymams, luš, o kamienai skilinės ar neišlaikę sniego svorio virs iš šaknų.

Ko gamtai reikia tokiu metu? O ko pasigendame mes? Atsakyti labai paprasta: gamta turi viską, ko tik jai reikia. Juk reiškinių, vykstančių aplink mus, visuma ir vadinama gamta. Taigi, kas vyksta – viskas iš gamtos. Na, o mes per dažnai būname nepatenkinti ir nepamatuotai reiklūs.

Ko mes norėtume iš gamtos lapkričio vidury? Saulės? Taip, ji gali pasirodyti, tik nekils taip aukštai, kaip vasarą, nebus tokia šviesi ir skaisti. Saulė visada laukiama, ji dovanoja gerą nuotaiką ir mumyse pasėja gerumo trupinius. Tačiau jeigu jos nėra? Be saulės pasaulis taip pat gyvas, tik labiau susikaupęs ir niūrus.

Kuo galima „gydyti“ tamsos sukurtą nuotaiką ir liūdesį? Kai kas sako, kad saulę pakeisti galima uždegus ryškias šviesas – atseit bus labai šviesu ir mes tikėsime, kad viskas aplink yra kaip vasarą. Gal ir taip… Nors tikrai nenoriu tuo tikėti – nemoku apgauti save. Jei taip iš tikro gaunasi, tada naktis (dabar – ypač) yra tikra žiema. Man atrodo, kad tamsa gali slėgti tik tuos, kurie kasdien turi eiti namo per laukus penketą kilometrų. Tik ar dar yra tokių? Tačiau tokie žmonės tikriausiai tamsoje girdi ir mato viską, ko negalima nusipirkti net už pinigus – tikrosios nakties dvasią.

Tokio lapkričio, kokį regime šiemet, laukė gamtininkai – dar spalį perspėjome, kad pirmąsias dvi mėnesio dekadas turi būti labai švelnūs orai. Vėliau tikėtina žvarba, galbūt – net žiemiški ženklai. Jeigu klaustumėte apie žiemą, tikro atsakymo nesuteiks niekas – sakys, kad dar reikia laukti, kad ženklų per mažai. Ne, jų yra, jie labai išraiškingi. Pagal viską, pirmoji gruodžio pusė turėtų būti tik švelniai žiemiška (jeigu iškristų sniegelis), tačiau tikėtinas ir visai besniegis gruodis.

Kai lapkričio dienos tirpsta, vis dažniau prisimename būsimas didžiąsias metų šventes. O aš manau, kad visada turėtume prisiminti visų metų darbus. Net ir tuos, kurių reikės pavasarį, kitą vasarą. Gamtos metų ratas niekada nesibaigia, pasibaigus vieniems, iš karto gimsta kiti metai. Taigi – gyvenimas tęsiasi. Ne tik gamtai, bet ir mums.