Žymos archyvas: arklys

J. Vaiškūnas: Užgavėnės – esmingiausia senosios lietuvių religijos šventė (nuotraukos) (6)

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt nuotr.

Užgavėnių šventės išvakarėse, žurnalistas, Alkas.lt redaktorius Audrys Antanaitis apie šios šventės ištakas ir prasmę kalbasi su baltų kultūros tyrinėtoju, vienu iš tarpdalykinių etnoastronomijos ir etnokosmologijos mokslo sričių pradininkų Letuvoje etnokosmologu Jonu Vaiškūnu.

– Kokia Užgavėnių šventės prasmė?

– Dabar tai – linksmų pramogų ir „žiemos išvarymo“ šventė. Tokia ji tapo, kai buvo užmirštas senasis gelminis dvasinis-religinis šios šventės turinys. Naivu žiemą varyti apeigomis. Ji praeina savaime. Užgavėnių apeigose slypi daug gilesni dvasiniai, religiniai dalykai. Skaityti toliau

R. Balkutė. Nepaliečių apeiga Žirgui (nuotraukos, audio) (1)

20150204 maisoras apeiga nepalas (11)-K100

Iš konferencijos Indijoje užrašų

Trečia Tarptautinės dvasinių vadovų konferencijos ir sueigos (International Conference and Gathering of Elders) diena Ganapačio Sačičidanandos ašrame (Šri Ganapati Sachchidananda Ashram) Maisoro mieste. Šios dienos rytą apeigas pradėjo dalyviai iš Nepalo. Apeigoje svarbus vaidmuo buvo skiriamas Žirgui. Tai vienas iš gyvūnų, plačiai garbinamų Nepale.

Nepalo tradicijose didelis vaidmuo tenka gyvūnų pasauliui. Fazanas puošia valstybės herbą. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Velns žmogui gerą daręs (47)

Velnio duobė | neregetalietuva.lt nuotr.

Jonas Trinkūnas (1939–2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, jos pasaulio samprata, dorovės pagrindas, taigi senovės žynių palikti pamokymai. Susidarė ištisa knyga tokių „filosofinių“ kūrinių, kuriuos, palydėtus J. Trinkūno pastabomis ir įžvalgomis ruošiamasi šiemet išleisti.  „Lietuvių išminties knyga“  žadama pristatyti Vilniaus Knygų mugėje. Knyga spaudai parengė Vaclovas Mikailionis.

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“. Skaityti toliau

V. Macijauskienė. Mūsų istorinės prigimties atspindžiai (3)

vytis-alkas.lt-nuotr

Apie tautos paveldą – kitu žvilgsniu

Viena iš gyvybinių lietuvių tautos gijų, tekančių per mūsų praeitį, dabartį į ateitį, yra žemaitukai – žirgų veislė, sukurta baltiškosios pasaulėjautos laikais, protėvių išsaugota per marus ir karus šių dienų visuomenei. Tačiau patirtis byloja: ne visi tautiečiai turi aiškų suvokimą, ką su žemaitukais mes gavome iš praeities kartų ir kokią žinią per žemaitukus nusiųsime į ateitį. Okupuotoje Lietuvoje didžioji tautos dalis nieko apie žemaitukus nežinojo. Kiti buvo girdėję, bet nematę.

Skaityti toliau

T. Dirgėla. Šeštadienio pasakėčia. Skolos daiktus išveda, patį varyte išvaro (1)

paskola-procentaiUžsimanęs sykį naujesnio išvaizdžio vežimą nuspirkti,
Blėkius savo kiaulę taupyklę iš sylos sudaužė,
Ir tik vėjai jam veidan pasijuokdami puste papūtė.
Bet prisiminė kartą girdėjęs kaip galima lengvai  pasiskolint,
O grąžint tereikia, kai galėsi irgi kada turėsi.
„Kaip tik man!“, pamintijo Blėkius ir ant greitųjų skubėdamas
Surinko morzės raštu žinutę, telegrafu jąją išsiuntė, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Liūtas, lapė ir žmogus (2)

Galiūnas ir liūtas. Nežinomo XIX a. dailininko graviūra.

Vie­ną sy­kį liūtas su la­pe su­si­gin­či­jo. Liūtas sa­ko:
– Ant svie­to nė­ra už ma­ne stip­res­nio su­tvė­ri­mo!
La­pė sa­ko:
– Ogi žmo­gus.
– Žmo­gus? Kas tai per žmo­gus: aš jo nėkuo­met ne­su ma­tęs. Mel­džia­mo­ji, pa­ro­dyk man jį.
– Ge­rai, – sa­ko la­pė. – Ei­va į tą miš­ke­lį, pa­si­slėp­si­va ir lauk­si­va, kol ke­liu eis žmo­gus.
Žiūri, žiūri ir pa­ma­tė pie­me­nė­lį kar­ves be­va­rant.
– Ar tai žmo­gus? – už­klau­sė liūtas.
– Tai dar ne­ žmo­gus, jis dar bus žmo­gu­mi. Skaityti toliau

J. Dirvonėnas. Senoji legenda – 2013? (4)

© www.torange.biz nuotr.

Neseniai gavau laiškelį iš pažįstamų, jau daug metų globojančių senelius svetimame karšte. Turtuoliais, aišku, jie netapo, nors Lietuvoje jau buvo žinomi kaip gabūs menininkai. Kūrė vaidmenis spektakliuose ir trumpuose filmuose. Bet jų Lietuvoje nereikėjo. Tik jiems patiems Lietuvos vis dar reikia. Vis prisimena ir prisimena tarsi ir neišvaizdžias gimtinės lygumas. Sklandžia kalba laiškelius parašo. O šį kartą ėmė ir atsiuntė naują seniai girdėtos legendos versiją. Nežinau, ar patys sukūrė, ar rado kažkurioje lietuviškoje internetinėje svetainėje.

Pagal ją žmogui Dievas skyręs tik 20 metų, karvei – net 60, o šuneliui – 20. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kaip arklys tapo arklevičia (13)

K.K.Šiaulyčio pieš.

Arklys, pakol buvo jaunas, visiem prisidavė, ale kaip paseno, gaspadorius norėjo užmušt. Tada arklys pasakė:

– Geras gaspadoriau! Už tai, ką aš tau slūžinau viernai, duok pakaustyt mane plieno patkavom.

Ir kaip norėjo, teip stojosi. Paskui padėkavojo savo geradėjui ir nuėjo in pagirį, kur kaip galėdamas žyvijosi.

Tam karte vaikštinėjo levas tuo pagiriu. Labai apsirūstino, kad šyvis neklaupė prieš jį, ir pasiklausė: Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Be nėra kur užkliuvęs* (5)

Alkas.lt nuotr.

Kitu būriu ežys radęs mėsos čielą arklį. Paėdęs ir norėjęs visą visą namo parsivilkti. Tempiąs, už kojos nutvėręs, – negal.

Apėjęs apsukui, žiūriąs, be nėra kur užkliuvęs – nėra.

Ir vel tempiąs, o vis tiek kaip negal, taip negal.

Sakė Aloyzas Grigalius (Elyzas Grigalius) iš Joniškio raj. (Užrašė Matas Slančiauskas 1887-1888m.) Iš „Šiaurės Lietuvos pasakos“ [surinko Matas Slančiauskas], Vilnius, 1974 m. Skaityti toliau

N.Marcinkevičienė. Kūčių avižinis kisielius: arkliai, vėjai ir vėlės (0)

Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

XX a. pirmoje pusėje avižinis kisielius buvo privalomas Kūčių stalo patiekalas, o kūčiukai, aguonpienis ir net žuvis dar nebuvo paplitę. Apie penkis nuošimčius šeimų be jo neapsieis ir šiemet, ypač šiaurės rytų Lietuvoje ir pamaryje. Apie avižų kisieliaus svarbą Klaipėdos krašte rašyta spau­doje; atkreiptas dėmesys, kad ir virtas jis ne bet kaip: „Ki­sieliui avižas grūsti pradėdavo kelias dienas prieš Kūčias. Grūsdavo piestose, kurias pirmiausia gerai apvalydavo nuo negerų dvasių, nes jose mėgdavusios važinėtis raganos. Grūsdavo visi šeimos nariai, kad visi ir visuomet turėtų avi­žų“ (Jaunoji Lietuva, 1936, Nr. 12).

Avižų kisieliaus svarbą (ne tik per Kūčias) liudija ir senieji šaltiniai. Motiejus Pre­torijus (1635–1707) „Senovės prūsų ekonomijoje“ Skaityti toliau