Žymos archyvas: Antanas Salys

F. Kavoliūtė: Vietovardžių laiškai mums ir vaikaičiams. (16)

Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė, mokslų daktarė Filomena Kavoliūtė | R. Bacevičiaus nuotr.

Šiais, Vietovardžių metais, reikėtų pasidomėti, ką byloja kaimų ir kitų gyvenamųjų vietų pavadinimai. Apie tai kalbėtasi su dviem pašnekovais – Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Laimučiu Bilkiu bei Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docente, mokslų daktare Filomena Kavoliūte, nuo 1998-metų rašančia ir kalbančia apie vietovardžių naikinimą.

– Ar galima atsekti, maždaug kelintame amžiuje vienos ar kitos vietovės pavadinimas atsirado? Kaip tai daroma? Skaityti toliau

K. Garšva. Asmenvardžiai – Lietuvos kultūros paveldas (10)

Mitingas už valstybinę kalbą 2014-05-06 d. | R.Garuolio nuotr.

2017 sausio 12 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsakė į Seimo narių klausimus. Kalbėdamasapie 2010 m. Seimo balsavimą dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose Užsienio reikalų ministras, pažeisdamas Konstituciją ir nesilaikydamas savo kompetencijos, pavadino gėdingais, sakydamas: „dėl to man gėda ir esu pasirengęs dar kartą dėl to atsiprašyti“. Tuomet Seimas toliau svarstyti pasirinko įstatymo projektą, kuris nepažeidžia Konstitucijos ir vardus, pavardes dokumentuose nustatyta tvarka leistų rašyti pageidaujama kalba, tačiau ne vietoj valstybinės lietuvių kalbos.  Skaityti toliau

Z. Zinkevičius. Lietuvos piliečių pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis – nesąmonė (26)

Zigmas Zinkevičius | LEU nuotr.

Gerbiamas ministre Juozai Bernatoni, kreipiuosi į Jus matydamas nesiliaujančias socialdemokratų partijos ir konkrečiai Jūsų pastangas Lietuvoje įteisinti asmenvardžių rašymą pasuose nevalstybine kalba. Nuoširdžiai stebiuosi, kad turiu Jums šiuo viešu laišku priminti mokslo patvirtintus faktus, kuriuos jau turėjau garbės Jums akis į akį išsamiai išdėstyti per mūsų pokalbį praėjusių metų pavasarį.

Tą sykį aptarėme Lietuvos piliečių asmenvardžių rašymo valstybine kalba svarbą, pagrįstumą ir galimas eksperimentų šioje srityje pasekmes. Žinome, kad jokia išsivysčiusi Vakarų valstybė neleidžia rašyti atitinkamų asmenvardžių ne valstybine kalba. Skaityti toliau

D.Urbanavičienė. Suvalkija ar Sūduva? (35)

doc. dr. Dalia Urbanavičienė | Alkas.lt nuotr.

Vasario 19 d. Vilniuje, 15 val. Seimo Europos informacijos biure (Seimo III r.) vyks diskusiją „Regioninė politika Lietuvoje: Suvalkija ar Sūduva?“.  Skelbiame Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės doc. dr. Dalios Urbanavičienės nuomonę šiuo klausimu.

Regiono pavadinimų Sūduva, Užnemunė, Suvalkija raida

Seniausias regiono pavadinimas – Sūduva. Šis vardas sietinas ne vien su sūduviais (paminėtais, kaip spėjama, dar II a. Klaudijaus Ptolemėjaus) ir šios genties apgyvendintos teritorijos pavadinimu, pirmąkart paminėtu XIII a. kaip Zudua Danijos karaliaus Voldemaro II laikų knygoje „Liber censuum Daniae“ (1202-1241 m.). Skaityti toliau

110 metų nuo fonetikos pradininko Lietuvoje Antano Salio gimimo (1)

Antanas Salys

Antanas Salys gimė Kretingos rajone (1902 m. liepos 21 d. Reketėje – 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje, JAV), Reketėje, lankė Salantų pradinę mokyklą. Privačiai pasiruošęs 1918 m. įstojo į Telšių gimnaziją. Jau būdamas Telšių gimnazijoje šeštos klasės mokinys Salys tvirtai nusprendė ateityje studijuoti lietuvių kalbą. Tokį jo apsisprendimą nulėmė lietuvių kalbos mokytojas Matas Untulis, kuris savo mokiniams aiškino, kad „ne viskas, kas knygose parašyta, yra taisyklinga ir gera; kad reikia žiūrėti gyvosios žmonių kalbos – kaip žmonės šneka“. 1923- 25 m. jis studijavo Kauno universitete, o 1925-29 m. Leipcigo, 1929 m. Hamburgo universitetuose. Po studijų dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1941-44 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius. Su kitais kalbininkais įkūrė ir redagavo žurnalą „Gimtoji kalba“. Skaityti toliau

V.Labutis. Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų (36)

Vitas Labutis

Savo nuomonę dėl kalbos normų kriterijų, ko nors taisymo, ypač dėl atskirų kalbos faktų normiškumo, gali turėti kiekvienas jos vartotojas. Tačiau nuomonė nuomonei nelygu. Vertingesnė argumentuota nuomonė, o ne emocijų protrūkiai. Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį  deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų. Skaityti toliau