Buvusiam gamtos žurnalistui, radijo laidos „Gamta visų namai“ vedėjui Zenonui Butkevičiui šių metų sausio 12 dieną būtų sukakę 85 metai. Deja, būdamas 76 metų jis po sunkios ligos 2012 metų pavasarį išėjo į nebūtį.
Turėjau garbės iš arti pažinti Zenoną – keletą metų kartu dirbome „Mūsų gamtos“ žurnalo redakcijoje, o ir vėliau neretai susitikdavome. Laukdavau jo rašinių. Mano įsitikinimu, nedaug kas gebėjo rašyti apie gamtą ir gamtosaugą taip objektyviai, aiškiai ir įtaigiai, kaip tai darė jis. Su lengva ironija patraukdamas per dantį žaliuosius entuziastus, su humoru pasakodamas apie tai, apie ką nedaugelis net pagalvodavo.
Čia pateiksiu žiupsnelį prisiminimų apie Kolegą.
Taksiuką įaudrina televizorius
Paskambinus į Zenono buto duris, pasigirsta skambus lojimas ir pirmasis laiptais atkurna taksiukas Bušas. Tą vardą Z.Butkevičius jam padovanojo po to, kai šio prezidento vadovaujamos JAV buvo pradėjusios karą Irake.
Zenonas pakviečia vidun ir prisipažįsta ką tik žiūrėjęs televizorių kartu su šiuo savo draugeliu. „Apie gamtą“, – tarytum pasiteisina. Kaip ir jo šeimininkui, taksiukui Bušui įdomiausios televizijos laidos – apie gamtą. O kai ekrane pasirodo gyvūnai, Bušas ir Z.Butkevičius tiesiog nebegali atsitraukti nuo ekrano.
„Bušas gana ramiai ar tik truputį aplodamas stebi antilopes, paukščius, net dramblius, buivolus. Tačiau vos tik ekrane pasirodo šunys, liūtai, tigrai, gepardai, hienos, šakalai, lapės ar kiti plėšrūnai – mūsų taksis taip garsiai skalija, kad nebegirdžiu televizoriaus”, – savo augintiniu pasiskundė Zenonas.
Jo nuomone, Bušas įsivaizduoja, kad minėtieji plėšrūnai atsidūrė kambaryje, todėl reikia skubiai nešti iš čia ir savo kailį, ir gelbėti šeimininką.
Sykį Z.Butkevičius padarė eksperimentą – nukėlė televizorių ant grindų, beveik viduryje kambario. „Bušas įnirtingai aplojo Reksą iš televizijos serialo „Inspektorius Reksas”, nubėgo jo ieškoti už televizoriaus, neradęs grįžo ir stebėjo filmą tol, kol veikė Reksas.
Vos tik tas išnyko iš ekrano, filmas Bušui, o ir man, pasidarė nuobodus”, – prisipažino Z.Butkevičius.
Ant karvių ir avių neloja
Žurnalistas kiek nepatenkintas, kodėl jo augintiniui visai nerūpi augalai, nebent ant žiedo krutėtų koks vabalėlis ar bitė, neįdomios žuvys. Gana ramiai Bušas stebi ir augalėdžius gyvūnus.
„Galiu suprasti, kodėl jis neloja ant ekrane rodomų karvių, arklių, avių, ožkų – jas matė realiame gyvenime, žino, jog šie gyvūnai nepavojingi. Bet su drambliais, raganosiais juk nebuvo susitikęs? O reaguoja į juos ramiai. Matyt, Bušas kažkokiu jam vienam težinomu būdu nustato, jog tai – ne medžiotojai”, – svarstė Z.Butkevičius.
Pamatęs krokodilus, Bušas urzgia, o kai šie puola auką – ima smarkiai loti. Kai šimpanzės keliauja keturiomis – jas aploja, bet kai tos sutūpusios viena kitą kutinėja – šunelis į šį vaizdą spokso ramiai, matyt, tuo metu jos jam ne mažiau gražios, kaip ir jo šeimininkui.
Tačiau vos tik šalia šimpanzių pasirodo pavianai, kurie vaikšto keturiomis ir panašūs į plėšrūnus – Bušas audringai puola juos ginti šalin.
Kai kurių specialistų pareiškimai, esą šunys nemato ir nesupranta, kas dedasi televizoriaus ekrane, neskiria spalvų, Z.Butkevičiui juokingi.
Tai kodėl tada medžiotojai apsupa vilkus, iš kurių kilę šunys, raudonomis vėliavėlėmis? „Mano taksiukas įrodo, jog jis mato viską, kas jam įdomu, ir tikiu, jog jis toks ne vienas”, – sako gamtininkas.
Pamėgtoji žemuogių pievelė
„Zenonai, pakalbėkime apie kitką. Štai tau jau nemažai metų, tačiau energijos turi tiek, jog ir keliems užtektų. Dažnas tokiuose metuose jau ilsisi dienų dienas, o tavo straipsnių apie gamtą ir gamtosaugą pilna laikraščiuose, be to, kiekvieno šeštadienio paryčiais per radiją budini Lietuvos gamtos mylėtojus. Gal augini stebuklingą augalą ar kitą energijos paslaptį turi?” – klausiu kolegą.
– Stebiuosi, kai pagiria už darbštumą, mat tinginiavimas – maloniausias man laiko praleidimas. Laimė, Bušas kasdien bent kartą išveda mane pasivaikščioti. Mieliausia man – pusiau gulomis su knyga ar žurnalu rankose, šalia kava, o dantyse cigaretė.
Toks kaifas užima didžiąją mano dienos dalį. Dar šiek tiek – internetas. Kai informacija susiklosto į tinkamos formos pluoštelį – jau tik technikos reikalas ją perkelti į straipsnelį ar radijo laidą.
– Kodėl susidomėjai gamta? Genai kalti dėl tokio pasirinkimo ar kas kitas?
– Prieš 50 metų gatvėje sutiktas bičiulis, dabar žinomas gamtininkas ir medžiotojas Gediminas Tursa pasakė, jog Gamtos apsaugos komitete reikia propaguojančio gamtosaugą žmogaus. Tuomet studijavau Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, o darbo labai reikėjo.
Pasisekė – priėmė. Praktines ir teorines gamtos supratimo žinias davė būtent tas darbas, o vėliau – labai įdomūs dešimtmečiai žurnale „Mūsų gamta”.
Suprantama, mano gamtos pažinimas buvo gana diletantiškas, nes privalėjau šį tą išmanyti nuo slieko iki mamuto, tačiau šiame žurnale galiojo šventa taisyklė – jokių biologinių netikslumų, juo labiau klaidų. Net autoritetingų autorių pranešimai būdavo rūpestingai patikrinami ir atmetami, vos tik kildavo menkiausių įtarimų. Tas darbas buvo tikra likimo dovana. Senokai nebėra „Mūsų gamtos”, bet po pamėgtą žemuogių pievelę tebevaikštau.
Gamtoje nestinga ir paleistuvavimo
– Parašei daugybę pasakojimų apie gamtą. O kas tau pačiam joje įdomu, keista? Pavyzdžiui, ką manai apie jos idealizavimą – esą joje nėra žudynių, palaidumo, vogimo ir panašių atseit tik mums, žmonėms, būdingų dalykų.
– Man nuostabiausia gamtoje – naujienų begalybė. Naujausi technikos pasiekimai tyrinėjant ją padeda už kiekvieno kampo atrasti stebėtinų dalykų, apie kuriuos dar vakar nė nenumanėme. Tai tiesiog lavina, kurios nebegali „suvirškinti” įprastas universitetinis išsilavinimas, todėl mokslininkai vis siauriau specializuojasi.
Kartais man jų net gaila – žino beveik viską, tarkim, apie dešiniąją žiogo koją, tačiau nepasakys, kodėl koalos sterblės anga atsukta į galą.
O dar mane stebina gyvūnijos pasaulyje galiojanti tvarka ir disciplina – neretai negailestinga. Kiekviena rūšis turi savo dekalogą, kurį pažeidus pasekmės būna sunkios ar net lemtingos. Tų „dešimties Dievo įsakymų” veikimą matome gyvūnų grupėse ar bendruomenėse. Kiekvienas privalo gerai žinoti savo vietą ir pareigas ir šventai jas vykdyti. Kitu atveju – mirtis ar pašalinimas iš grupės, o tai tolygu mirčiai.
Mes žavimės skruzdžių ar bičių bendruomenėmis, tobulu jų gyvenimo ritmu ir kartais klausiame savęs – kodėl žmonės taip negali? Tačiau vargu ar būtume patenkinti, jei ta tvarka staiga įsigalėtų, tarkim, Vilniuje, kuris yra žmonių skruzdėlynas.
Ir bičių avilys, ir skruzdėlynas taip tvarkingai gyvena dėl to, kad ten nėra asmenybių. Nėra ambicijų, gyvenimo tikslų, galioja tik savas dekalogas, kurio svarbiausias įsakymas skamba taip: tu esi niekas, skruzdėlynas ar bičių avilys – viskas.
Taigi galime tik stebėtis ir didžiuotis, jog savo skruzdėlynuose, kuriuose kunkuliuoja ambicijų ir interesų aistros, vis dar šiaip taip gyvename. Gamtoje tai būtų neįmanoma.
Beje, kai tikrame skruzdėlyne prisiveisia daug vabzdžių – parazitų, vaišinančių skruzdes narkotizuojančiomis medžiagomis (panašiai kaip mūsų miestuose), šios spjauna į pareigas, ramiai žiūri, kaip tie parazitai ėda jų vaikiukus ir vis taiko nulaižyti naują kvaišalų dozę. Žinoma, toks skruzdėlynas greit žūsta.
Jei gamtoje atsirastų tokių patikimų tiekimo šaltinių, kokius turime mes, žmonės, lengvą alkoholį vietoje vandens mielai pasirinktų daugybė gyvūnų. Tai ne kartą įrodyta laboratorijose. Taigi ir blaivybės propaguotojams gamta – ne geriausias pavyzdys.
Dar liūdnesni turėtų būti homoseksualistų priešai. Žymus etologas, Nobelio premijos laureatas K.Lorencas stebėjo ilgai trunkančią žąsinėlių draugystę ir jų meilės ryšius. Viena vargšė žąselė juos abu buvo įsimylėjusi, bet tie nekreipė į ją dėmesio.
Savo tikslą ji pasiekė gudrumu: tiems taikantis eilinį kartą poruotis, pati staiga palindo po apačia, į šoną nustūmusi žąsinėlį, ir tuo būdu susilaukė mažylių. Tačiau tie bjaurybės tėvystės neprisiėmė ir žąselei vaikus teko auginti vienai, o tai žąsims nebūdinga.
Paleistuvavimas gamtoje – kasdienybė. Ištikimybės saitų nepripažįsta daugybė poromis vaikus auginančių paukščių, slapta nuo haremo šeimininko su jaunais meilužiais į brūzgynus sprunka linksmos beždžionėlės, nors gerai žino, jog užkluptos gaus į kailį.
Gyvūnų pasaulyje rasime ir vagysčių, ir klastos, pavyzdžiui, kai jauni vilkai ar kojotai tyliai nugvelbia brolio ar sesers neapdairiai paliktą be priežiūros kaulą ir kažkur skuba slėpti, po to kitose vietose kasa ir užlygina žemę, tarsi ten lobis būtų paslėptas. Galima pasakyti – smulkmena, kaulas. Kažin. Tas kaulas gal jiems atrodo toks pat svarbus, kaip mums nugvelbtas milijonas.
Gyvūnai beprasmiškai nežudo
Tačiau vienu dalyku, būdingu žmonėms, gyvūnų tikrai negalime kaltinti – beprasmiškomis žudynėmis. Medžioja jie tiek, kiek reikia tam kartui ir, jei pasiseks, šiek tiek antriems pietums. Logika paprasta: peržengus protingą ribą, bus sunaikintas gyvenimo pagrindas.
Žinoma, būna išimčių, pavyzdžiui, kiauniniai žvėreliai, įpuolę vištidėn, nebesuvaldo aistros ir kruvinai pasiautėja. Kartais tuo kaltiname vilkus – įsisuko į avių būrį ir daug jų pripjovė. Taip atsitinka, nes vilkams reikia vaikus mokyti medžioklės meno. Pasibaigus mokykloms, vėl viskas stoja į savo vietas. Gamtoje galioja šventas energijos taupymo dėsnis – kuo ilgiau miegoti, kuo mažiau judėti. Tik ne visiems duota tokia prabanga (pavyzdžiui, paukšteliams tenka kone nuolat ieškoti lesalo).
O gamtos idealizavimas… Jį pradėjo, matyt, Ž. Ž. Ruso (Ž.Ž Rousseau), bet labiausiai tai suklestėjo romantiškojo XIX amžiaus antroje pusėje. Ne tik gamtos, bet ir senovės. Mums tai buvo labai svarbu tautinio atgimimo prasme – iš praeities sėmėmės stiprybės. Tai graži pasaka, tegul ji gyvuoja per amžius.
Tačiau teisybė yra šiek tiek kitokia. Ilgus šimtmečius, plečiantis žemdirbystei, miškas buvo labai rimtas priešas. Jį reikėjo iškirsti ar išdeginti, išrauti kelmus, paruošti dirvą, per keletą metų ją nualinti auginant javus, o paskui kirsti ar deginti naują plotą ir t.t.
Tad „miškas senovės lietuvį rengė ir maitino” – taip, bet tik iškirstas. Pasižiūrėk į šių dienų Suvalkiją, kurią dar Vytauto laikais ištisai dengė miškai ir krūmai.
Idealizmas kartais žalingas
– Bet ar nepasigendi buvusio gamtosaugos idealizmo? Jos valdininkų armija vis didėja, kuriama vis daugiau aplinkosaugos projektų. Tačiau visa tai – dažniausiai tiktai dėl atlyginimo. Ar nemažėja tikrųjų gamtos mylėtojų, ar nestumiami jie užpečkin, ar tai nerodo vis silpstančios aplinkosaugos?
– Man šviesiausias gamtininkas, pažiūros į darbą ir pareigą pavyzdys – buvęs anuometinio, sovietinio Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Viktoras Bergas, kurio gimimo šimtmečio jubiliejų neseniai paminėjome. Jis pagal išsilavinimą buvo matininkas, į gamtosaugą pakliuvo atsitiktinai, bet greit daug ko išmoko ir tapo puikiu organizatoriumi, vadybininku.
Šių dienų realijose tokie idealistai kaip Bergas nė dienos neištvertų. Kai sukasi rūsčios rinkos ekonomikos girnos, idealistų projektai gali būti net žalingi. Todėl ir į žmones, apsvaigusius nuo pirmykščio gamtos grožio ir tyrumo, žiūriu su atlaidžia šypsena: tegul džiaugiasi nors svajonėmis.
Daug naivumo ar tuščio oro drebinimo matau ir visuomeninių judėjimų veiksmuose, pavyzdžiui, Žaliųjų. Jie savo reikalavimus ir norus taiko prie dabartinių sąlygų, tuo tarpu rimtai dirbant reiktų žiūrėti, kaip parengti Lietuvą tiems laikams, kai joje gyvens 10-15 milijonų žmonių.
Žmogus sunaikins savo namus?
– Jei jau apie ateitį prakalbome… Sykį su gamtininku Broniumi Šablevičiumi naktį žygiavome per girią klausytis pelėdų, ir jis taip svarstė: gamta sukūrė žmogų tam, jog jis ją sunaikintų, t.y. sutvėrė savo duobkasį.
Iš tiesų – gal tik taip galima paaiškinti nuolatines žmogaus pastangas kirsti šaką, ant kurios jis pats sėdi: besiplečiančius miškų kirtimus, mašinų srautus ir taršą, vis didesnį mūsų norą siekti maksimalaus komforto? Juk nei augalai, nei gyvūnai nekelia rankos prieš savo maitintoją gamtą?
– Daugelis mūsų veiksmų nebūdingi racionaliajai gamtos logikai. Tačiau kitaip ir būti negali. Reikalai, tiksliau, Gamtos Konstitucija iš esmės pasikeitė nuo tų laikų, kai planetoje įsiviešpatavo viena vienintelė gyvūno rūšis, nepaklūstanti natūralios atrankos dėsniams, – žmogus.
Kuo didesnė tos rūšies valdžia, kuo įvairesnės galimybės, tuo mažiau paklusnumo. Teisės gyventi dažnai neberiboja produktyvaus amžiaus trukmė, sveikatos būklė. Jau senokai galioja visuotinis etinis principas – žmogaus gyvybė šventa, ji privalo būti gelbstima visais įmanomais būdais.
Šios normos nulemia visus mūsų santykius su aplinka. Rūtų darželis gali gražiai žydėti tol, kol to žemės gabalėlio neprireiks duonai auginti. O burnų vis daugyn.
Todėl į visus skambius gamtosaugos lozungus žiūriu skeptiškai: jei tik žmonijai būtinai prireiks, Amazonijos miškai bus iškirsti; pritrūkus naftos ir dujų, gręžiniai atsiras net Antarktidoje, nors tas kontinentas saugomas visų šalių sutarimu; jei labai reikės – išnyks Serengečio nacionalinis parkas. Ir t.t.
Neapgaudinėkime savęs. Jei rytoj Kryžių kalne ištrykštų galingas naftos fontanas, užtikrinantis mums arabų šeichų gyvenimą, iškart nutiestume vamzdį, o kad širdis būtų ramesnė, apgaudinėtume save: „Štai ir išgirdo Viešpats mūsų maldas”.
Neseniai buvo paskelbta žinia, jog pasaulyje mūsų – jau nelabai toli dešimties milijardų. Tas skaičius vis didės. Jau dabar daugiau nei 2 milijardai Azijos gyventojų nori sėsti prie tokio pat turtingo pietų stalo, kaip tą daro aptingusios Europos ar Šiaurės Amerikos gyventojai. Ir jie teisūs. O juk žemės ištekliai nedidėja. Vadinasi, juos plėšime dar smarkiau. Kur tas kelias nuves – niekas nežino.
Dažnai save klausiu – ką mes saugome? Tuos miestus, tą kraštovaizdį, kurį kiekvienas prisimename iš vaikystės? Dabartiniai saugotojai, kurių rankose – valdžios svertai, pagal savo amžių turėtų labiausiai branginti tai, ką jie prisimena buvus prieš 50-60 metų.
Atrodo, taip ir yra. Niekaip nesuprantu, kodėl mes žmones stumiame tolyn nuo pajūrio, nuo upių, ežerų, maksimaliai varžydami jų įsikūrimo ten galimybes. Kodėl nepalikus pusės kilometro ar kilometro „valdiškos” juostos palei jūrą nuo Klaipėdos iki Šventosios, o toliau leisti kurtis – tegul dygsta gražių vasarviečių virtinės.
Kodėl Lietuvoje taip sunku pasistatyti namą kur nors paežerėje ar prie upės? Ar dėl to, kad iki šiol ten sodybų nebuvo? Jų ir negalėjo būti, nes žmonės kūrėsi ne ten, kur gražiau, o ten, kur patogiau žemę dirbti.
Laimė, gamtos apsaugos nebuvo tada, kai plėtėsi Palanga. Todėl turime Tiškevičių ansamblį.
Šiandien bene didžiausia problema aplinkosaugos valdininkų akimis yra laiku ir tinkamai naudoti ES paramos lėšas. O visa kita – nuoseklus kelias tenlink, kur kryptį rodo vartotojų civilizacijos direktyvos. Jos aiškios – kasmet didėjantis BVP ir vartojimo indeksas, rodantis ekonomikos efektyvumą.
Prieš tą buldozerį neatsilaikys niekas, kaip neatsilaikė ir itin taupios, itin minimalistinės Rytų civilizacijos. Kitaip ir būti negali, kai viena gyvūnų rūšis, susiklosčius aplinkybėms, iš esmės keičia Gamtos Konstituciją.
Bet nelabai nuo valdininkų požiūrio į gamtą ir jos apsaugą skiriasi ir daugelio mūsų žmonių norai. Jeigu apklaustume Lietuvos gyventojus, ką jie galvoja apie šalies gamtos apsaugą, esu tikras, dauguma atsakymų skambėtų taip: „Blogai. Dėl visko valdžia kalta.”
Pamėginę išsiaiškinti, ko žmonės nori, galų gale rastume, jog svarbiausia:
a) kad vasaros būtų gražios, o žiemos nei labai šiltos, nei labai šaltos;
b) kad pavasarį lietaus užtektų javams ir daržams, o rudenį – grybams;
c) kad meškeriotojų ir medžiotojų laimikiai būtų didesni;
d) kad per atostogas būtų gražūs orai.
Kiekviena politinė partija, įsipareigojusi įvykdyti šiuos pažadus, rinkimuose nugalėtų absoliučia dauguma net neužsiminusi apie pensijų padidinimą. Aš irgi už ją balsuočiau.
Didžiuotis medžiokle nebemadinga
– Neretai apie medžiokles ir medžiotojus rašai ar kalbi ironiškai. Tada kai kurie jų stebisi: juk Butkevičius irgi turi medžiotojo bilietą.
– Buvo tokia nerašyta tvarka – visi Gamtos apsaugos komitete ir jo padaliniuose dirbantys vyrai privalo medžioti. Tad medžiotojo bilietą turėjau, tačiau aistros medžioti – ne.
Ir kai „Mūsų gamtos” žurnalo redakcijoje kažkam reikėjo aukotis – šefuoti gyvūnų globos judėjimą – lengva širdimi tą bilietą padėjau į stalčių. Mat pagal pasaulinius gyvūnų globos standartus medžiotojai nieku gyvu negali būti gyvūnų globos draugijų nariais.
Pripažįstama tik medžioklė duonai pelnyti (pavyzdžiui, tokių tradicijų laikosi Šiaurės tautos ar JAV, Kanados indėnai). Daugelis gyvūnų globėjų laiko, jog sportinė medžioklė, gyvūnų žudymas savo malonumui – nusikaltimas.
Aš ne prieš medžioklę. Šiais laikais pusė Afrikos pelnosi iš pinigų, kurių ten atveža turtingi vakariečiai, norintys sumedžioti dramblį, antilopę ar liūtą. Be to, medžioklė išgelbėjo daugybę rūšių nuo išnykimo.
Tačiau šiandien tai jau ne svarbiausia gamtosaugos dalis. Vakarų šalyse politikai gali pasigirti žūklės laimikiais, bet jie laikosi principo „pagavai – paleisk”. Jei Vakaruose koks nors pretendentas į aukštą postą viešai pasididžiuotų nušovęs gražų elnią ar stirną – tai būtų jo politinės karjeros pabaiga. Tenykštė visuomenė tokių dalykų nebepriima.
Jau daug metų mėginu tai paaiškinti mūsų medžioklėms tūzams, bet jų atsakas – pyktis.
Gamtoje svarbiausia – taupyti energiją
– Kodėl geriausių savo rašinių neišleidi atskira knyga?
– Knyga – tai aukštesnės kokybės lygmuo, pretenduojantis į išliekamąją vertę. Tuo tarpu periodika – na, ko iš jos norėti? Todėl kai pasako: parašei šlamštą – beveik neskauda. O jei pasakytų: išleidai niekalą – graužatis ilgam laikui. Taigi man šitaip gyventi patogiau.
Aš net savo laidos per radiją neklausau. Mat laikausi svarbiausio gyvosios gamtos principo – taupyti energiją. Toji laida pagal mano biologinį laikrodį labai ankstyva – 4 valandą 30 minučių, kartojama irgi per anksti, kai normalūs žmonės šeštadienį dar miega – 6 valandą 30 minučių. O energija labiausiai taupoma drybsant ar miegant.
Jei kas turi katę – tegul pasižiūri į ją: maždaug 18 valandų saldaus snūduriavimo per parą. Va čia tai gyvenimas!
… Nuo šio mūsų pokalbio prabėgo 15 metų. Ar daug kas pasikeitė? Spręskite patys.
Man keista ir gaila, kad nebuvo, nėra kam surinkti bent poros paskutiniųjų Z.Butkevičiaus gyvenimo dešimtmečių publicistikos ir išleisti atskira knyga. Tad norintiems paskaityti įdomiai telieka surinkti šią pavardę internete. Kol neištrynė.
Skaitydavau tą autorių. Ačiū.