John O’Donohue. Anam cara: keltų pasaulio dvasinė išmintis. Vilnius: Tyto alba, 2016. Iš anglų kalbos vertė Dalia Judita Vabalienė. Tiražas 2200 egz.

John O’Donohue (Džonas O’Donahju; 1956–2008) – airių filosofas, teologas, mokytojas ir poetas; garsiausia jo knyga – „Anam cara: keltų pasaulio dvasinė išmintis“. Nepaprastą knygos pasisekimą Vakaruose galima aiškinti visuotiniu dvasios alkiu. Žmonės, prisisotinę civilizacijos gėrybių, išvarginti nežmoniško šiuolaikinio gyvenimo tempo, rėksmingos ir tuščios popkultūros, įskaudinti visuotinio susvetimėjimo, širdies gilumoje ilgisi tikrųjų gyvenimo vertybių.

Šioje knygoje remiantis keltų mitologija filosofiškai bei poetiškai išdėstomos pagrindinės žmogaus gyvenimo tiesos ir vertybės. Keltų religija, anot autoriaus, garbinusi saulę bei laiką įsivaizdavusi kaip ratą. Taip sudaryta ir knyga. Tarytum žmogaus kelio ciklas: draugystės paslaptis, pojūčių dvasingumas, vienatvės šviesa, darbas – poetinė augimo apraiška, baigiama knyga senatve bei mirtimi: prabėgę metai: dvasinio derliaus grožis, mirtis – horizontas šulinyje.

Tekstas iliustruojamas eilėraščiais, rašytojų, filosofų citatomis, keltų mitologija. Atskleidžiamas trumpalaikis žmogaus buvimas žemėje, akcentuojama žemės senumas ir žmogaus naujakuriškumas. Žodžiai tarsi veidrodžiai atspindi ir išorę, ir vidų: „žodžiai, kaip dviveidis Janas, tuo pat metu nukreipti į išorę ir į vidų. Kad gyventume harmoningai, reikia išlaikyti išorės ir vidaus, matomo ir nematomo, žinomo ir nežinomo, seno ir naujo vienovę“, tai autorius prilygina harmonijai bei šventumui. Žmogus yra traktuojamas kaip kūrėjas, kuris savyje nešiojasi ir modeliuoja unikalų pasaulį.

Apibūdindamas keltų galvoseną autorius sako, kad ji nebuvo diskursyvinė ar sisteminė. Keltų mąstymo nesunkino dualizmas, pabrėžiama yra vienovė: keltų vaizduotė išreiškė vidinę draugystę, kuri apima gamtą, dieviškumą, mirusiųjų ir gyvųjų pasaulį kaip vienovę. Dualizmas, skiriantis matoma nuo nematoma, laikina nuo amžina, žmogiška nuo dieviška, keltams buvo visiškai svetimas.

Anam cara – tai ontologinis keltų draugystės suvokimas. Susvetimėjusiame pasaulyje draugystė yra dovana. „Draugystė yra saldi malonė, kuri leidžia mums prisiartinti, pažinti ir patirti tokį išgyvenimą. (…) Draugystė neturi būti menkinama ją laikant tik ypatingu sentimentaliu ryšiu: ji pasižymi kur kas didesne jėga“.

Anam yra geilų kalbos žodis, reiškiantis sielą, cara – draugą. Vadinasi, anam cara reiškia sielos draugą. „Anam cara buvo žmogus, kuriam galėjai patikėti slapčiausius savo gyvenimo dalykus. Tokia draugystė buvo pripažinimo ir ryšio aktas. Su anam cara draugystė peržengdavo įprastas normas ir kategorijas. Ryšys su sielos draugu buvo pirmapradis ir amžinas“. Anam cara yra arti dieviškumo, išskirtinas yra draugo atpažinimas, kuriuo atsiskleidžia pirmapradis ir amžinas sielų ryšys.

Autorius, skirtingai negu krikščionybėje, teigia, kad kūnas yra sieloje, o ne siela kūne.

Iš pat pradžių knyga gali pasirodyti paprasta, bet iš tikrųjų tai sudėtingas paprastumas, už kurio slepiasi ištisas kultūrinis bei filosofinis kontekstas. Savo teiginiams patvirtinti Džonas Donahju pateikia visą skalę autorių – nuo antikos, senovės Graikijos (Aristotelio „Etikos“, Euripido, Platono, Plotino), romėnų politiko Marko Tulijaus Cicerono (I a. pr. m. e) iki Markso, Nyčės, Huserlio bei Vitgenšteino ir Gadamerio. Autorius remiasi tokiais filosofais, kurių citatos patvirtina jo filosofiją: Ralfu Wolfu Emersonu (XIX a. pr. – XIX a. pab.) – individualizmas, abolicionizmas, transcendentalizmas, kuris dar vadinamas „amerikietiškuoju transcendentalizmu“, tarp esminių transcendentalistų įsitikinimų buvo ideali dvasinė būsena, peržengianti fizinę ir empirinę būsenas, ir galinti būti įgyvendinta tik individo, o ne įsigalėjusių religinių doktrinų; Aristoteliu („Etika“) – kaip žmogus turi gyventi. Tobulas žmogus yra tas, kuris gyvena gyvenimą gerai ir gražiai; Martinu Haidegeriu (Martin Heidegger), (XIX a. pab. – XX a. II p.) (būties esmė, būtis ir laikas, dasein – vok. Štai būtis), egzistencializmu bei hermeneutika (religinių tekstų aiškinimas, apskritai tekstų aiškinimas, interpretacija); Biblija – Pauliaus laiškas korintiečiams, himnas meilei (Tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia yra meilė); Giesmių giesme; pranašu Hagajumi; mokytoju Echartu (XIII – XIV a.), viduramžių teologija, pagrindinė jo filosofijos mintis: siela yra vienis, esantis aukščiau už viską, net už Dievą, absoliutas, tobulumas – tai pilnatvė, iš kurios neįmanoma nieko atimti, išoriniai dalykai yra beverčiai; Euripidu (V –VI a. pr. m. e), – tikėjimas dieviška lemtimi; Platono (V – IV a. pr.m.e) idealistine samprata, idėjų būtimi; Hėgelio idealizmu (XVIII – XIX a.), – absoliuti idėja ir grynasis mąstymas; šv. Augustinu (IV – V a.)- patikėjimas sąmone ir savuoju aš, tiesioginis šių faktų stebėjimas, Plotinu (III a.) – neoplatonizmas, pasaulinė siela, apimanti individualias sielas; Renė Dekartu,(XVI – XVII a.), jo „cogito ergo sum“, mąstau, vadinasi, esu), suvokimu savęs kaip nematerialios sielos, kaip substancijos, kurios vienintelis atributas yra mąstymas ir kuri yra tapati mąstymui. Dievo idėjos egzistavimas prote įrodo, kad Kūrėjas tikrai yra; Fridrichu Nyče (XIX a. – XX a. pr.), pritaikydamas savo teiginiui, kad negatyvumus reikia prisijaukinti, neatstumti, nepaneigti kaip Jungo šešėlio archetipą, jeigu paneigi savo šešėlį, tai būna blogas rezultatas, būtina atpažinti savo šešėlius ir liautis juos slopinti. Jei jie sėkmingai įtraukiami į mūsų ego, jie liaujasi nesąmoningai veikti mūsų elgesį ir gali tapti mūsų charakterio stipriosiomis pusėmis. Nyčė žavėjosi antika, kai nebuvo moralės, dievai žudė vieni kitus, bet tada egzistavo keršto sąvoka. Anot Nyčės, moralė priklausanti tik aristokratams, o kokia yra valdančiųjų moralė, tokia yra ir masių moralė; Irenėjumi Lioniečiu (II – III a.), vyskupu, teologu; kardinolu Džonu Njumenu (John Newman) (XIX a.); Karlu Marksu (XIX a.), pagrįsdamas darbo neigiamumą žmogui; Jeanu Baudrillard (Žanu Bodrijaru) (XX – XXI a.) postmodernizmu, postruktūralizmu, Emanueliu Levinu (XX a.), prancūzų filosofu; Blaisu Paskaliu (Blaise Pascal) (XVII a.), kuris pabrėžia proto bejėgiškumą, skiriama „matematinė dvasia“ ir „įžvalgi dvasia“ , Paskalis siejamas su XX a. egzistencializmu; Hansu Georgu Gadameriu (XX a. pr. – XXI a. pr.), vokiečių filosofu, hermeneutinės krypties kūrėju, supratimas yra visada santykis tarp žmogaus ir tradicijos, o ne tarp žmogaus ir pasaulio, nes žmogus niekada negali pabėgti nuo tradicijos; Džordžu Steineriu (XX a. – XXI a.); Huserlio (XIX –XX a.) fenomenologija, žiūrėjimu į daiktus kaip į formuojamus ir „numatomus“ sąmonėje, ne tik pasyviai fiksuojamus, bet ir aktyviai fomuojamus ir „numatomus“; Liudvigu Vitgenšteinu (Liudwig Josef Johann Wittgenstei) (XIX—XX a.), austrų filosofu, jo kasdiene, lingvistine kalbos filosofija bei loginiu pozityvizmu. Anot Vitgenšteino, filosofinės problemos neatskiriamai susijusios su kalba, tiksliau, su kalbos logika. Vitgenšteino supratimu, filosofinė problema – ne pasaulyje ir ne mūsų požiūryje į jį, bet kalboje ir požiūryje į ją. Kalba yra „pasaulio veidrodis“: mes pažįstame pasaulį tik todėl, kad kalba savo esminiais bruožais, savo logine struktūra atspindi pasaulio struktūrą („Teiginys yra tikrovės atvaizdas; kalba kaip instrumentas panaudojamas įvairiausiems tikslams“). Galima prisiminti Vitgenšteino klausimą, kodėl šiaurės tautos turi tiek daug baltos spalvos žodžių, sinonimų? Ir pagalvoti, kad anglai mėlynumui apibūdinti vartoja taip pat daug žodžių – smaragdo, dangaus, elektrinė, pilkšvai mėlyna, dangaus mėlynumo ir pan. Lietuviai dažniausiai sako mėlyna, melsva ir žydra. Autorius pasitelkia Vitgenšteiną sakydamas, kad mirtis nėra patirtis, anot Vitgenšteino, mirtis nėra mūsų gyvenimo patirtis. Ji negali būti patirtis, nes užbaigia gyvenimą, o viską patiri tik gyvendamas.

Džonas O‘Donahju yra parašęs visą skyrių apie skonį ir kalbą („Skonis ir kalba“), kuriame kalba apie valgymo, skonio malonumą ir valgio kultūrą bei kalbą, teigdamas, kad skonio stygius, nes maistas dėl įvairių chemikalų prarado skonį, atsispindi ir kalboje, žodžiai tapo per skurdūs, daugelis vartojamų žodžių yra kaip greitasis maistas, jie silpni ir nereiškia vidinės daiktų paskirties. „Mūsų skubančiame paviršių pasaulyje kalba, sutrumpinta iki kodo ar etiketės, virto tik kalbos šmėkla. Žodžiuose, kuriuose atsispindi siela, telpa ir žemės sauja, ir dieviškumo šešėlis“.

Autorius iškelia senesnes kultūras, liaudies kultūras, kur yra tylos ir tamsos, slypinčios už žodžių, pojūtis. Kalboje pilna akronimų (žodžio arba termino, kurį sudaro keli sudėtiniai žodžiai, sutrumpinimų, panaudojant tų žodžių pirmąsias (kartais – ir kitas) raides), kalba tapo nebeasociatyvi, be istorijos. Autorius teigia, turėdamas omeny geilų kalbą: „Kai pavagiama tautos kalba, jos siela lieka išmušta iš vėžių“. Autorius taip pat labai iškelia poezijos kalbą: „Poezija – tylos kalba“, kur raidės juoduoja puslapio baltume.

Autoriaus tekstas yra labai tankus, tankus jo audinys, jame labai daug informacijos ir kultūrinių nuorodų. Be to, autorius mėgsta iliustruoti savo tekstą poezija, rašytojų citatomis. Jo knyga iliustruota ir jo paties eilėmis, ir keltų eilėmis bei įvairių rašytojų, poetų eilėmis. Tai ir Chalilis Džibranas (Kahlilis Gibranas), libaniečių kilmės poetas, rašytojas, dailininkas ir filosofas, gyvenęs JAV; Ezra Paundas, amerikiečių poetas, vertėjas, literatūros kritikas, moderniosios literatūros pradininkas, René Charas, prancūzų poetas, Stanislavskis – rusų režisierius ir mąstytojas, Tadeušas Ruzevičius (Tadeusz Rózewizc), Džonas Kasianas (John Cassian), Pablo Neruda, Šekspyras ir Gėtė; Euripidas, B. Jeitsas (B. Yeats), T. S. Eliotas; G. Markesas (G. G. Márquezas); Borisas Pasternakas; Samuelis Beketas ir kiti (Samuelio Beketo absurdo pjesė „Kvėpavimas“ trunka tik keletą minučių. Pirmiausia pasigirsta gimstančiojo klyksmas, paskui kvėpavimas ir galiausiai – mirštančiojo atodūsis. Laikas – reliatyvi savoka.)

Žmonės, išvarginti susvetimėjimo, ilgisi tikrųjų vertybių, kurias autorius, pasiremdamas keltų mitologija, filosofais nuo antikos laikų iki dabar, rašytojais, poetais, ir bando iš naujo įtvirtinti – draugystė, meilė (sielos esmė yra meilė), vienatvė, darbas, senatvė, mirtis.

Darbas, anot autoriaus, neturi užimti visos sielos, nes žmogus yra priverstas dirbti ir yra tik formalus tarnautojas, todėl jis turi pasilikti kažką savo, tiktai savo, kas palaiko jo sielą, kad išmestas iš darbo jis nepasijustų absoliutus niekas, nulis.

Senatvė – tai antrosios nekaltybės laikotarpis. Žmogus savo sieloje turi turėti kažką gražaus. Meilė ir draugystė – tai dovana ir svarbiausios sielos savybės, tylėti kartu geba tik tikri draugai.

Mirtis – tai horizontas, į kurį mes keliaujame, mirtis – tai tobulas dvasinio ryšio pasaulis, žmonės gyvendami užmiršta Rilkės posakį „Būti čia yra tiek daug!“ Autorius mini Máirtíno Ó‘Cadhaino romaną „Cré na Cille“. Jame rašoma apie gyvenimą kapinėse, apie tai, kas vyksta tarp ten palaidotų žmonių.

Liūdnoji gyvenimo pusė, kad žmonės gyvendami žemėje yra atskirti ir žmogus turi tiesti tiltus, norėdamas susitikti kitą. Autorius samprotauja apie amžinybės laiką, kuriame nėra šiandien, vakar, rytoj. Anot Heideggerio, „Žmogus – būties piemuo“;

Yra keli pomirtinio būvio įsivaizdavimo paveikslai: siela keliauja į pragarą, skaistyklą ar rojų, siela atgimsta, žmogus lieka kapinėse.

Kalbėdamas apie žaizdas ir apie tai, kad žaizdai reikia leisti užgyti, autorius remiasi Hėgelio fraze – „sielos žaizdos užgyja nepalikdamos randų“; draugystė yra grindžiama Aristotelio gėrio ir grožio idėja; Anot Heidegerio, yra slapta kūrybos ašis, giliau širdyje laikas yra kitoks, jis sergsti, kad niekas nebūtų prarasta ir užmiršta. Dažniausiai fundamentalumas, gobšumas, smurtas ir priespauda kyla todėl, kad idėja atsiskiria nuo meilės. Meilę reikia siųsti kitiems, kenčiantiems. Prancūzų filosofas Bodrijaras kalba apie šiuolaikinio gyvenimo tolydžiai didėjantį greitį. Kai viskas juda per greitai, niekas negali būti pastovu, negali kauptis ir augti.

Kalbėdamas apie geilų kalbą autorius sako, kad geilų kalboje nėra žodžio hello (labas). Susitikus sveikinamasi gražiais linkėjimais (Te Dievas būna su tavimi). Atsakoma (Te Dievas ir Marija būna su tavimi). Atsisveikinant sakoma (Tepadeda tau Dievas) arba (Tesaugo tave Dievas).

Kalbėdamas apie keltų mitologiją, autorius pabrėžia, kad ypač svarbu rato simbolika (ateiname iš nežinomybės ir grįžtame į nežinomybę) ir saulės garbinimas, taip pat pamini užkalbėjimus (jie galį pakreipti įvykius teigiama linkme), pateikia keltų mitologijos ištraukų, mini keltų mitologijos dievus – Lugas (šviesos ir gabumų dievą), žemės deivę Anu, vaisingumo motina; karas turėjo tris deives motinas: Moriganą, Nemainą ir Badbą. Dievai ir deivės buvo siejami su vieta. Medžiai, šaltiniai ir upės buvo mėgstamos dievybių buveinės. Taip pat autorius kalba,kad „Viena priežasčių, kodėl buvome atsiųsti į žemę, yra būtinybė užmegzti ryšį su savimi, užmegzti vidinę draugystę. Demonai mus persekios, jei jų bijosime. Kiekvienas vidaus demonas turi brangią dovaną“.

Sudaužytą vazą geriau nulipdyti iš naujo, negu bandyti sulipdyti jos šukes – pasakojimas apie karaliaus sudaužytą vazą, kurią vienuolis paprasčiausiai nulipdė iš naujo, taip išvengdamas mirties.

Autorius taip pat kalba apie šventojo laiko buvimą – kartą vienuolis klausėsi dieviškojo paukštelio, o kai grįžo į savo vienuolyną, paaiškėjo, kad visi jo bendraamžiai vienuoliai yra jau numirę ir vienuoliai metrikų knygoje rado, kad išėjęs pasivaikščioti vienuolis Feniksas į vienuolyną taip ir negrįžo… Mes mėgstame sakyti – patekom į bermudų trikampį.

Pasakojamas Diarmido ir Grainės mitas, Diarmido ir Grainės lova. „Legenda pasakoja, kad Grainė turėjo ištekėti už keltų kario Fino. Ji įsimylėjo Diarmidą ir grasino jį pasitelkusi magiją sunaikinti, jei jis atsisakys su ja pabėgti iš namų. Jiedu pabėgo, juos vijosi per visą Airiją. Bėglius globojo žvėrys, išminčiai duodavo patarimų, kaip išvengti persekiotojų. Pavyzdžiui, jiems patarė nenakvoti daugiau kaip dvi naktis toje pačioje vietoje. Pasakojama, kad kai naktį jie ilsėdavosi, Diarmidas pastatydavo mylimajai pastogę-dolmeną. Iš tikrųjų archeologijos tyrinėjimai liudija, kad dolmenai buvo laidojimo vietos. Legenda yra įdomesnė ir vaizdingesnė. Ji byloja, kad kartais meilę lydi bejėgiškumas“.

Taip pat minimas mitologinis pasakojimas, kai kaime pravažiuoja vėlių vežimas, paskui kurį seką visi šunys.

Kalbėdamas apie grožį autorius sako, kad tikrasis grožis yra iš sielos sklindanti šviesa.

Jeitso eilėraštis „Klajoklio Enguso daina“ kalba apie senatvės aistrą ir troškimus, jo nakties balti drugeliai ir su uoga pagauta sidabro žuvis tai puikiai atspindi:

Aš išėjau į riešutyną
Grynam ore atsigaivint,
Ten meškerykotį ir uogą
Radau ant siūlo prikabint.

Ir kai balti nakties drugeliai
Danguj sumirgo, aš tuojau,
Įmetęs uogą į upelį,
Sidabro žuvį sugavau.

Namie į šalį ją padėjęs,
Užkūriau ugnį pamažu.
Staiga kažkas lyg sušlamėjo
Ir pašaukė mane vardu.

Ji buvo virtusi mergaite
Su obelies žiedais plaukuos,
Bet vos vardu mane pašaukus
Išnyko švytinčiuos ūkuos.

Nors pasenau aš nuo klajonių
Po plynes ir nykias kalvas,
Vis tiek ją rasiu ir į lūpas
Bučiuosiu tiesdamas rankas;

Ir eisim mes per margą žolę
Į sodą skinti obuolių,
Nokintų mėnesio sidabro
Ir saulės aukso spindulių.

(Vertė Lionginas Pažūsis)

Baigiama knyga skyriumi „Mirusieji mus laimina“, kur teigiama, kad mirusieji draugai mums padeda, būdami amžinuosiuose namuose pas Dievą, ir eilėraščiu, kuris vėlgi, kaip ir visos knygos pavadinimas, suveda visus kelius į anam cara:

Palaiminimas mirčiai

Meldžiuosi, kad tau būtų suteikta
Paguodos ir tvirtybės malonė tavo
Mirties valandą.
Kad savo sieloje žinotum, jog
Nėra ko bijoti.
Kai išmuš tavo valanda, kad gautum
Visokių malonių ir reikalingą prieglobstį.
Kad tave gražiai pasitiktų
Namuose, į kuriuos keliauji.
Keliauji ne į svetimą šalį. Grįžti
Į namus, kurių niekada neapleidai.
Kad tu nepaprastai trokštum gyventi
Visavertį gyvenimą.
Kad būtum gailestingas ir kūrybingas
Ir pakeistum visa, kas bloga,
Tavyje ir aplink tave.
Kad mirtis pas tave ateitų po ilgo
Gyvenimo.
Kad būtum ramus ir laimingas, ir
Tarp tų, kurie iš tiesų tave myli.
Kad po kelionės rastum namus bei malonų
Sutikimą.
Kad tavo siela šypsotųsi, kai tave apkabins
Anam cara.