A. Gaidamavičius: Miškų genocidas tęsiasi

Kada paskutinį kartą buvote miške? Ar nudegino akis tos dykros pušyno vietoje? Ar pagalvojote, kad va taip mieste po vieną, o gamtoje, net saugomose teritorijose – šimtais ir tūkstančiais išpjaunant medžius, iš jūsų ir jūsų vaikų atimami namai? Kad vis mažiau ir mažiau vietų, kur žmogus gali laisvai užeiti: užgrobtos ežerų pakrantės, keliukai į miškus užtverti užrašais „privati valda“ ir netgi ten, kur už europinius pinigus buvo įrengti pažintiniai takai?…

Vienas uoliausių miško gynėjų, savo veikla sukėlęs didelį atgarsį Lietuvoje, gamtininkas Andrejus Gaidamavičius sako:

– Nors Lietuvos miškuose, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, galima laisvai lankytis, tačiau tikrovėje yra kiek kitaip. Tikrovėje rastumėt nemažai privačių miškų, kur lankytojai nepageidaujami ir kurie primintų jums džiunglėse apleistą civilizaciją, kur tik briedžiai teklaidžioja aplink išdrožtas pagonių dievų skulptūras. Mat miško savininkas, pasinaudojęs Europos pinigais pažintinei infrastuktūrai kurti, po 5 metų gali uždrausti ja naudotis. Man apmaudu, kad už milijonus eurų, kurie buvo skirti pažintiniams takams privačiose miško valdose, galima buvo išsaugoti 1000 ha miško. Būtent tiek miško plynių buvo iškirsta Labanoro girioje per šiuos 4 metus, nors dabartiniai valdantieji prieš rinkimus žadėjo saugomų teritorijų plynai nekirsti.

– Europos Komisijos tyrimo duomenimis, per pastaruosius ketverius metus Europos Sąjungoje miško kirtimai padidėjo 49 proc., tarp šiuo atžvilgiu pasižymėjusių yra ir Lietuva. Kaip čia yra, kad institucijos, paprastai nuolankiai vykdančios ES patarimus, gamtos atžvilgiu elgiasi priešingai?

– Tie, kurie viliasi, kad mūsų miškus apsaugos Europa, smarkiai klysta. Ne veltui EK prieš Lietuvą pradėjo pažeidimų procedūrą dėl „Natura 2000“ teritorijų steigimo vilkinimo. Jei ji imasi tokio veiksmo, vadinasi, problema jau įsisenėjusi. Pats esu patyręs, kaip sunku Lietuvoje ieškoti teisingumo gamtos atžvilgiu, ir tiesiai sakau, kol kas prošvaistės nematyti. Prokurorai atsisakė tirti mūsų pareiškimą dėl plynai kertamų ES ekologinio tinklo („Natura 2000“) teritorijų, motyvuodami tuo, kad mūsų pareiškimas nekonkretus, neva vos ne apie kiekvieną kirtimą patys turime surinkti visus įrodymus (vargu ar pati ministerija sugebėtų tai padaryti). Kadangi pagal Lietuvos teisės aktus ir teismų praktiką prokurorai ką nori, tą ir tiria, kreipiausi į Strasbūro Žmogaus Teisių Teismą dėl Lietuvos teismų ir Generalinės prokuratūros trukdymo ginti viešąjį interesą; jis priėmė skundą, dabar jį nagrinėja.

– Gal vis dėlto mažiau kertama po jūsų iškeltų faktų, sukėlusių protesto audrą Lietuvoje?

– Baikit, kerta dar daugiau. Labanore per patį paukščių perėjimą griaudi miškavežiai, o nuo rugpjūčio 1 dienos prasidės kirtimai ir draustiniuose. Niekada nebuvo, kad būtų užginti kirtimai. Saugomos teritorijos išgyvena patį blogiausią laikotarpį per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Žinot, žmogus mišką Lietuvoje pradėjo sodinti tiktai tarpukariu, vadinasi, dar nepraėjo nė šimtas metų, vadinasi, verčiami tik savaiminiai, pačios gamtos užauginti miškai. Žmogaus pasodinti miškai džiūsta, juos puola kenkėjai, varto vėjai, – aš jau netikiu, kad nors vienas miškininkų pasodintas miškas taps išlakus Lietuvoje, nes tik natūralus miškas, savaiminis, esti atsparus ir kenkėjams, ir kitoms negandoms. Žmogaus pasodinta monokultūra yra labai pažeidžiama, ypač mūsų laikais, kai dėl klimato kaitos pirmieji ima nykti miškai. Juk dėl ko eglynai džiūsta? Jie žūva ne dėl kinivarpų, o dėl sausrų, kurios nuleidžia gruntinio vandens lygį ir eglių šaknys jo pasiekti nebegali. Vadinasi, negali pasigamint pakankamai sakų, kuriais ir apsigina nuo tų vabaliukų: kuo daugiau sakų, tuo sunkiau tam vabalui graužtis po žieve.

– Vadinasi, Aplinkos ministerijos skelbtas moratoriumas buvo tik dėl akių?

– Tas moratoriumas ir klaidina visuomenę. Kai sukėliau skandalą dėl kirtimų Labanoro girioje ir ministras Kęstutis Navickas atsivežė daug žurnalistų, o aš jiems parodžiau, kokie kirtimai vykdomi kraštovaizdžio draustinyje, ministras pasireklamavo, pareiškęs mėnesiui stabdantis kirtimus, bet mėnuo seniai praėjo ir kirtimai, Vyriausybei 6 proc. pakėlus miško kirtimo normą, vyksta visu smarkumu. Kad jūs žinotumėt, kiek medienos šitaip supūdoma Labanoro girioje ir visoje Lietuvoje. Kadangi pirkėjų nėra, stovi rietuvės rąstų ir juoduoja, ir krenta jų vertė, jie tampa tinkami skiedroms, malkoms, biokurui. Visiškai bukas požiūris – kirst ir pūdyt. Iki miškų ūkio valdymo pertvarkos urėdijos pačios apskaičiuodavo ir be poreikio miško nekirsdavo.

– Nors EK palankiai vertino vykusią pertvarką, tačiau jūs manote kitaip?

– Idėja sujungti urėdijas buvo logiška ir gera, nes privatizavus praktiškai pusę Lietuvos miškų, miškų valdymo aparatas negalėjo likti toks pat, koks buvo. Bet keisti nusistovėjusią tvarką, manau, reikėjo etapais, jungiant urėdijas į stambesnius vienetus, pavyzdžiui, į 20 urėdijų, o ne į vieną, kaip buvo padaryta Lietuvoje. Blogiau nesugalvosi, nes miškas beveik liko be šeimininko. Nors Ramūnas Karbauskis mušėsi į krūtinę, kad nė vienas girininkas neliks be darbo, girininkijų labai sumažėjo, girininkų sumažėjo, eigulių iš viso dirba po vieną per dvi girininkijas. Dabar miškininkai paversti buhalteriais, kurie tiesiog parduoda mišką ir dar palydi miškavežį iki tos vietos, kur iškirsta, kad parodytų, ką galima kraut, ko ne. Miško sodinimu jie irgi neužsiima, tuo užsiima rangovai.

– Tokiu atveju mažiau ir skauda.

– Mažiau skauda tiems, kurie sėdi valstybinių miškų urėdijos administracijoje ir gal nemato, kaip tie miškai atrodo, nes kai buvęs urėdijos generalinis direktorius Marius Pulkauninkas kartu su žurnalistais atvažiavo į Labanoro girią, jo paklausiau, ar jis čia buvęs, atsakė, ne, nebuvęs. Ir jis darė sprendimus, kaip giria turi atrodyti, kiek turi būti kirtimų ir panašiai. Ir dabartinėje administracijoje, manau, yra tas pat. Iš tikrųjų gal mažai skauda matant skaičiukus, kad stebuklingu būdu medienos vis priauga. O žinot, dėl ko „priauga“? Sovietmečiu, net Nepriklausomybės pradžioj, kai miškų apskaita buvo vykdoma atmestinai, kai niekas netikrindavo, ką apskaitininkas įrašydavo į dokumentus, girininkai tikrą medienos kiekį „mažino“ cepelinais, kyšiais ar kitomis dovanomis. Kodėl? Manau, todėl, kad kertant mišką būtų galima iškirsti daugiau ir likutį pasisavinti. Kaip kitaip kai kurie urėdai ir girininkai galėjo pasistatyti prabangius namus? Iš kuklios algos? „Prieaugis“ atsirado po to, kai pagerėjo miškų apskaitos būdai ir išlindo anksčiau paslėpti kubiniai metrai…

– Beveik du dešimtmečiai, kai esate gamtosaugininkas. Buvo (yra) koks aplinkos ministras, apie kurį galėtumėt tarti gerą žodį?

– Dar prezidento Valdo Adamkaus pasiūlytas ministras Arūnas Kundrotas. Jis buvo vienintelis aplinkos ministras, išbuvęs dvi kadencijas. Pagal išsilavinimą – kibernetikas, bet prieš tai ilgą laiką dirbęs aplinkos apsaugos sistemoje, – reikalus išmanė. Blogesnio ministro, kiek pamenu, kaip Kęstutis Mažeika nebuvo, – jis daro viską atvirkščiai, ką turi daryti aplinkos ministras: norėtų įteisinti medžioklę lankais, leisti žvejoti Žuvinto rezervate ir pan. Beveik prieš 2 metus Vyriausybės nutarimu premjeras įsipareigojo Labanoro regioninį parką prijungti prie Nacionalinio Aukštaitijos parko (nacionaliniuose parkuose plyni kirtimai draudžiami), bet Aplinkos ministerija iki šiol nesugebėjo parengti reikiamos dokumentacijos. Keistais motyvais vadovaujasi partijos, skirstančios postus: jeigu žmogus – medžiotojas, vadinasi, jų nuomone, nusimano apie gamtą ir gali dirbti aplinkos ministru. Kodėl niekam nekyla mintis pasiūlyti veterinarą į finansų ministrus, – atvirkščiai, ieškoma specialisto, ir kuo aukštesnės kvalifikacijos, tačiau aplinkos ministru gali dirbti ir veterinaras. Išvis Lietuvoje trūksta lyderių, kurie, kaip kadaise Mindaugas kalaviju, šiandien savo charizma telktų žmones.

– O prezidentas Gitanas Nausėda?

– Džiaugiuosi mūsų prezidentu, kuris, atrodo, supranta miško kirtimo problemas, prieš rinkimus buvo panoręs susipažinti ir su mano požiūriu. Atrodo, supranta, bet kai ateina laikas pateikti kokį įstatymo projektą, saugantį nuo plynų kirtimų, jis būna gana keistas, pvz., siūlant sumažinti didžiausią kirtimo plotą nuo 8 iki 4 ha ūkiniuose miškuose. Juk privačių miškų valda vidutiniškai 2-3 ha, o miškininkai Valstybinių miškų urėdijoje labai retai kada kerta 8 ha, nes paprastai tokių sklypų miške nesusidaro, tad koks skirtumas: ar viena 8 ha plynė, ar dvi po 4 ha? Nežinau, ar jo patarėjai nesusipratę, ar prezidentas stengėsi išvengti konflikto su miško savininkais bei pramonininkais, bet išvada tokia: žmogus supranta padėtį dėl saugomų teritorijų, bet principingo įstatymo, ryžtingo veiksmo padaryt negali…

– Kodėl pats neinate į politiką?

– Pabandžiau, pamačiau, kas yra politika iš vidaus. Penkerius metus dirbau europarlamentaro Bronio Ropės, metus – Seimo vicepirmininkės Rimos Baškienės padėjėju, bet ir tai užsibuvau, nes per tą laiką negalėjau net pakritikuoti „valstiečių“ – kaip gali kritikuoti asmenis, kai esi jų partijoje. Bandžiau paveikti iš vidaus, bet šviesti suaaugusį tas pat, kas persodinti brandų medį. Nesuprantu, kas vyksta politikų galvose, kad atsidūrę Seime jie ima tarnauti ne tiems, kurie už juos balsavo, bet tiems, kurie net negalėjo pritarti jų programai. Apskritai reikėtų priimti įstatymą, kuris įpareigotų partijas, atėjusias į valdžią, laikytis rinkiminių pažadų, o juos ignoruojant atimtų teisę atstovauti rinkėjams.

– Jūsų pseudonimas „Labanoro vilkas“ reiškia dvasios būseną?

– Toks mano literatūrinis slapyvardis, jis turi daug prasmių. Yra tokia vos ne legenda šeimoje, bet iš tikrųjų neišgalvotas faktas: kadaise, kai tėvas ėjo pas būsimą žmoną, mano mamą, į Januliškio kaimą, kur dabar ir gyvenu, jam kelią perbėgo septyni vilkai. Kita vertus, mano visuomeninės veiklos pradžia susijusi su vilkais – ji prasidėjo, kai Lietuvoje buvo likę apie 100 vilkų, ir man norėjosi juos apsaugoti. Dar yra ir mitologinė prasmė. Religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius knygoje „Paruzija“ rašo apie žmones, kurie negali susitaikyti su jiems primestomis taisyklėmis ir augina protestą viduje, kuris, atėjus tam tikram momentui, prasiveržia į viršų. Tai yra vilkolakio būsena pagal G. Beresnevičių.

– Dėl to, kad nebelieka idealų?

– Aplink vien kompromisai, prisitaikymas. Labiausiai bijau, kas gyvenime gali nutikti – tai prarasti idealizmą. Jis yra brangiausias mano turtas. Juk reikia kažkam būti kitoje svarstyklių pusėje ir reikalauti maksimumo, bet tik siekiant maksimumo ir įmanoma tikėtis vadinamojo aukso viduriuko, kuris bet kokiu atveju bus arčiau mūsų, gamtosaugininkų, o ne miško kirtėjų pasaulėžiūros.