L. Kovalevskienė. Laimingas ir laisvas menininkas (0)

Menininkas Jonas Grunda savo galerijoje | Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.

Menininkas Jonas Grunda savo galerijoje | Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.

„Esu labai laimingas, nes nepriklausau nei nuo politikos, nei nuo religijos, nejaučiu jokios baimės. Tiesiog laisvas. Mano gyvenimo pagrindas – meilė…“ – sako ignalinietis menininkas Jonas Grunda. Vieną vakarą sėdime su juo sode, šalia gimtojo namo ir galerijos, ramiai šnekučiuojamės apie gyvenimą, kūrybą, Dievą… Ir taip gera jausti ypatingą dvasią, paprastą ir tokį aiškų didžių dalykų suvokimą. Amžinųjų vertybių išsaugojimas – pagrindinis šio kūrėjo siekis. Dinamiškose skulptūrose, savito stiliaus tapybiškuose paveiksluose gausu krikščioniškų simbolių, metaforų, amžinybės nuojautų, o svarbiausia tema – tarsi gerumo rūke plūduriuojantis džiaugsmas.

Geriausia kurti gimtajame krašte

Jonas gimė ir augo Ignalinoje. Šaknys pradžią ėmė nuo Rokiškio Juodupės (iš ten buvo kilęs tėvas) ir kaimyninės Utenos žemės. Tėvai Mykolas ir Emilija, nors buityje grožį jautė, buvo lyg ir toliau nuo meno – šaltkalvis ir siuvėja. Tačiau tėvo giminėje iš močiutės pusės persipina skulptoriaus Leono Žuklio, poeto Petro Širvio gyvenimo takai. „Taigi gal nenukritau iš dangaus, kažką perėmiau iš tolimų giminaičių…“ – šypsosi menininkas. Ignalinos mieste jis įkūrė privačią dailės galeriją „Skaptukas“. Nuo 2014 priklauso  Lietuvos Dailininkų Sąjungai, parodas rengia nuo 1980-ųjų metų.

Jonas sako, kad jam, nors ir tikrai daug svečių kraštų mačiusiam, geriausia gyventi ir kurti savo krašte. Tai jo vieta, jo pasaulis ir jo svajonės. Savo darbais pirmiausia ir išpuošė gimtas vietas. Įvažiavimus į Ignalinos miestą žymi medinės skulptūros, Laisvės aikštėje trykšta pernai atnaujintas Ignalinos lelijos fontanas, keliauti ežerų krašte kviečia dviratininko skulptūra. Prie kultūros centro jau beveik tris dešimtmečius motinišką ramybę spinduliuoja akmeninė „Ramybė“, o skveruose išsibarstę balti lelijų žiedai…

Menininkas ranką pridėjo ir kuriant trijų skulptūrų ansamblį, iš tolo pasitinkantį atvažiuojančius į Antalksnės kaimą, o kelyje Šakarva–Antalksnė–Kirdeikiai pailsėti sustojančius žavi kartu su Raimondu Žieviu sukurta geležinio stipruolio skulptūra „Kelininkas“. Jono Grundos mediniai pelėdžiukai kasmet teikiami Jaunųjų talentų varžytuvių nugalėtojams. Menininkas prisidėjo ir įamžinant garsaus kraštiečio, pasaulinio garso režisieriaus Giedriaus Mackevičiaus vardą. Jono sukurta balta daili statulėlė, vaizduojanti susipynusias ir aukštyn kylančias rankų plaštakas, dovanojama plastiškiausius spektaklius Ignalinoje parodžiusiems teatrams.

 Menininkas Jonas Grunda savo galerijoje | Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.

Menininkas Jonas Grunda savo galerijoje | Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.

Pirmieji mokslai

Jonas dabar juokiasi iš savo mokyklinių metų. Sako, kad buvo didelis „razbaininkas“, o 11-ka mokykloje praleistų metų – tai jo pačios ilgiausios gyvenime atostogos. Buvo ne mokinys, o greičiau klausytojas. Tingėjo beprotiškai. Dažnai apskritai nebūdavo pamokose. Ir tik po išleistuvių nakties, sėdėdamas su draugu ant mokyklos laiptų suprato, kad reikės kažkaip pradėti gyvenimą gyventi. Ir taip baugu, neramu pasidarė… Pasirinko Kauno menų mokyklą. Tėvai neprieštaravo. Įstojo, nors varžytuvės buvo tikrai didelės.

Mokslai davė šiek tiek teorinių žinių iš meno srities, bet viskas atrodė per daug ištęsta ir per daug nesužavėjo. Tapo diplomuotu pynėju iš vytelių. Pats jas ir augino, pynė visokiausius buities daiktus. Tuomet tai atrodė nauja, įdomu, žmonėms pinti dalykai patiko. Bet greitai pynėjas pajuto, kad tai ne jam, kad ši medžiaga per lengva jo širdžiai. Norėjosi sukurti kažką „didesnio“. Perėjo prie skulptūros, medžio, betono, akmens dirbinių. Čia jau reikėjo ne tik vaizduotės, bet ir fizinės jėgos. Taip atsirado dirbtuvės. Pasijuto savo kelyje. Užvaldė Joną tas kūrybinis darbas, o ir pinigai didesni džiugino. Tiesa, teko padirbėti ir sovietinėse įstaigose: kultūros namuose, buitiniame kombinate, kino teatre, mokykloje. Visgi dirbdamas mokykloje Jonas suprato, kad mokytojo iš jo turbūt nebus, nes menininko prigimtis ir vaizduotės laisvė vis kišo koją pamokų tvarkai ir disciplinai.

Menininko Jono Grundos tapytas paveikslas „Druskininkų laivas“ | Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.

Menininko Jono Grundos tapytas paveikslas „Druskininkų laivas“ | Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.

Didieji norai

Jonas Grunda vis nenurimo, vis norėjo kažko daugiau. Jo mokytojas ir patarėjas Benas Narbutas nuolat kartojo, kad kurį laiką nereikia žiūrėti į tautodailę. Būtina atsitraukti, pačiam surasti savo esmę, savo išskirtinumą. Jonas nusprendė mokytis iš meno profesionalų, didžių kūrėjų, tokių kaip Markas Šagalas, Anris (Anri) Matisas, Pablas Pikasas (Picasas)… Nes jie vaizduoja pasaulį ne kaip fotografiją, o tokį, kokį patys mato ir suvokia savo vidumi. Jie drąsūs, jie laisvi, nevaržomi, nesustabdomi…

Gyvenimas taip susidėliojo, kad Jonui pasitaikė proga mokytis dailės. 2001 m. Vilniaus profesinės raidos centre buvo suformuotas neakivaizdiniai Dailės akademijos mokymai. Studijuoti buvo labai įdomu. Gilėjo meno suvokimas ne protu, o širdimi: „Per pirmus pusantrų metų jau šį tą suvokiau, pagavau tapybos sistemą, pagrindinius principus, bet svarbiausias momentas – širdies prisirišimas, pajautimas, kad tave pagavo…“. Šiuo metu Jonas ir vėl sugrįžo prie tapybos, išgyvena jos šventę. Vienas po kito pasaulin paleidžiami meniški jo paveikslai. Akis džiugina švelnios spalvos, lengvi potėpiai, gamtos ramybės giluma ir amžinojo gėrio, didžiosios meilės nuojautos. Kai kurie darbai nutapomi labai greitai. Kaip sako dailininkas: „Jausmas nestovi vietoje. Jį reikia pagauti ir tuoj pat užtepti. Jei kliuvai, tada viskas greitai, o jei nepataikei, ilgam gali užsisukti… Ši technika vadinasi Rama Prima (iš prancūzų kalbos – „iškart“).

Menininko Jono Grundos paveikslų paroda Seime | Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.

Menininko Jono Grundos paveikslų paroda Seime | Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.

Tai, kas svarbiausia

2014 metais Ignaliną džiugino ir Lietuvą apkeliavo labai moderni Jono Grundos skulptūrų paroda „Mama, neik į darbą“. Toks pavadinimas – tai mažojo sūnaus kas rytą tariami žodžiai, kurie paskatino skulptorių įvertinti, kas šiame beprotiškai skubančiame pasaulyje yra svarbiausia. Parodos dėmesio centre – įdomus ir šiltas kūrinys iš kūdikio drabužėlių ir besilaukiančios moters skulptūra. Autorius norėjo meniškai pasakyti, kad pats gražiausias Dievo kūrinys yra moteris, o pati kilniausia užduotis – motinystė. Kaip sakė Viljamas Breikas: „per daug amžinybės vyro akiai…“. Žemė Motina kiekvieną pavasarį pražysta nauja gyvybe, išaugina derlių, taip ir moteris, gyvybės nešėja, dovanoja pasauliui naują žmogų. Šią mintį menininkas perteikė trapiomis medžio formomis, įdomiais tapybiniais motyvais. Darbai tarsi kviečia – nereikia skubėti, juk gamta neatlieka kokios nors funkcijos, ji pirmiausia yra tiesiog graži. Grožis maitina, o tokio maisto itin geidžia visų mūsų sielos. „Santykis yra pirmas, o veikimas – antras. Sūnaus pasakyti žodžiai reiškia, kad, mama, aš tave labai myliu, noriu būti kartu. Laikas, kuris mums duotas būti kartu – gal iki penkerių metų. Paskui jau ateis metas, kai tu manęs nematysi, aš turėsiu draugus – naudokis proga.“ – sako menininkas.

Dabar sūnui Nikodemui dešimt metų. Tėvas džiaugiasi, kad jis labai žingeidus, jautrus muzikai, piešimui, lanko muzikos mokyklą, groja gitara, klarnetu. Berniukas labai mėgsta žvejoti. Du suaugę sūnūs ir dukra gyvena atskirai. Jonas visada pabrėžia, kad turi mylimą žmoną ir keturis vaikus, nors su dukra Indre ir nesieja kraujo ryšys, bet jos niekada neišskiria. Šeima yra didžioji jo vertybė.

Ignalinos centrinėje aikštėje stovi Jono Grundos kurtas akmeninis fontanas | Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.

Ignalinos centrinėje aikštėje stovi Jono Grundos kurtas akmeninis fontanas | Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.

Dėmesys „kitokiems“

Trejus metus Jonas Grunda dirba Visagino socialinės globos namuose, kur gyvena asmenys, turintys proto negalią ir negalintys savimi pasirūpinti. Jiems reikalinga nuolatinė specialistų priežiūra. Šį darbą pasiūlė bičiulė Indrė Gruodienė. Iš pradžių galvojo, kad tai bus tik susirgusio darbuotojo pavadavimas, o paskui ir pasiliko: „Esu užimtumo specialistas. Ir man tai labai patinka. Dabar jau, galima sakyti, tapau šios įstaigos menininku. Gaminu suvenyrus, dalyvauju įvairiuose projektuose.“

Tik pradėjus dirbti Jonui gimė idėja piešti gyventojų portretus: „Koks tai malonumas – tarsi terapija. Žmonės ateina pas mane tokie atviri, su taip gerai matomais veiduose charakteriais. Jie pozuoja, jaučiasi labai svarbūs. Ir jiems visiškai nerūpi galutinis  rezultatas. Jie niekada nesupyks, kad ne taip, negražiai nupiešei. Tai man buvo stebuklas! Dovanota laisvė kurti, be jokios baimės, jokios kontrolės. Šie žmonės – Dievo kūriniai, tik kitokie. Aš juos ypatingai gerbiu.“ Ir išties, ilgai šie žmonės gyveno tarsi rezervacijoje, atskirti, o juk jie yra mūsų visuomenės nariai, todėl šiandien taip svarbu parodyti jų tikrumą, nuoširdumą. Taip gimė paveikslų paroda „Mes – Jūsų visuomenės nariai“. Ji apkeliavo daugelį Lietuvos miestų ir visur buvo šiltai sutikta. Paroda ir menininko nuoširdumu bei gera energija labai džiaugiasi ir globos namų direktorė Vida Meškėnienė, dažnai lydėjusi parodas.

Menininko Jono Grundos naujausias darbas | Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.

Menininko Jono Grundos naujausias darbas | Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.

„Mes visi sukurti ieškoti Dievo…“

Jonas mano, kad jaunystėje jis gyveno per daug laisvai, per daug linksmai, be jokios atsakomybės. O po linksmybių ateidavo didelis liūdesys, kuris vis gilėjo. Įsismelkė suvokimas, kad dienos eina kažkaip ne taip. Jo tikėjimas nuo pat vaikystės, kai su draugu patarnaudavo bažnyčioje ir užsislėpę už altoriaus smagiai pakikendavo, buvo labai tradicinis. Į bažnyčią ėjo tėvo liepiamas, o vėliau lyg ir nieko ten neatrasdavo. Tačiau visada jautė, kad esama kažko daugiau. Pradėjo skaityti „rimtas“ knygas. Ypač paveikė Fiodoro Dostojevskio kūryba.

Įtikėjo sukalbėjęs Atgailos maldą Tikėjimo žodžio bažnyčioje. „Įvyko stebuklas. Staiga supratau – Dievas tikrai yra! Po savaitės pastebėjau, kad nė vienas keiksmažodis iš mano lūpų neišėjo. Ir, rodos, jokių pastangų nereikėjo. Džiaugiuosi ir liudiju, kad tikrovėje Dievas yra ir jis reikalingas žmogui. Jei Jį atmeti, faktiškai esi miręs, o jei šaukiesi Jo vardo, būsi išgelbėtas!“ – tuo Jonas yra šventai įsitikinęs, kaip ir viskuo, kas yra parašyta Šventajame Rašte. Stengiasi jį skaityti, kai kurias vietas net mokytis mintinai. Nori, kad Dievo žodis persmelktų protą ir širdį, visą jo esybę. Šiandien vyras jaučiasi labai laimingas, net jei ir nesiseka, jei kūnas suserga ar šiaip kokios problemos ištinka, vis tiek yra laimingas. „Kokios čia problemos – nulis. Jei esi tikintis, tai viskas aukščiausiame lygyje. Mane Dievas myli, jis niekada nepasmerks, neatstums. Esu nuodėmingas, tačiau teisus. Teisus ne savo darbais, nuopelnais, o tik iš Jo malonės…“

Daug triukšmo dėl fontano

Ignalinos centrinėje aikštėje stovi akmeninis fontanas, anksčiau labai prieštaringai vertintas dėl savo formos ir užrašo „Teisiųjų laiminamas miestas kyla“. Tai paminklas tyram ežerų krašto simboliui – vandens lelijai, kuri ir Ignalinos herbą ženklina. Jonas turėjo problemų ir dėl keistas sąsajas kai kam kėlusio lelijos pumpuro, ir dėl tuo metu keistai atrodžiusio užrašo. Miesto valdžia jokiu būdu jo nenorėjo. Spaudimas buvo didelis, net draugai galiausiai bandė atkalbėti, siūlė nusileisti, nutrinti. „Tai koks aš tada menininkas, be tvirtos nuomonės, be savigarbos…“ – mąstė sau vienas. Ir galiausiai apsisprendė – jokiu būdu netrinti užrašo. Tik paskelbus sprendimą – be užrašo grąžinu avansą ir atsiimu užsakymą – sutikimą visgi gavo. Šią gražią ir prasmingą frazę kažkada buvo perskaitęs Biblijoje. Ir taip ji įstrigusi, kad sau pažadėjęs: „Kai kursiu ką nors Ignalinai, būtinai užrašysiu.“ Tiesa, šiek tiek buvo kaltas, nes to užrašo iš pradžių niekam nerodė. Tiesiog ėmė ir iškalė lyg kažkokios jėgos pastūmėtas. Praeitais metais Jonas ant fontano skulptūros vietoj daug kam nepatikusio pumpuro užkėlė išsiskleidusį lelijos žiedą. Rodos, ir iš pat pradžių buvo taip sumanyta. „Prisimenu, kaip aš pergyvenau, skaitydamas laikraščiuose kritiką, kaip graužiausi. Dabar tai atrodo juokinga. Neturiu jokios baimės…“ O tie teisieji, Jono supratimu – tai visi, kurie meldžiasi už Ignaliną ir linki jai geros ateities.

Svajonės

Menininkas sako, kad jis visada turi daug svajonių. Širdis jų pilna: „Dievo dvasia gyvena manyje ir aš noriu žmonėms nešti tą dievišką mintį, džiaugsmą, rodyti amžinuosius dalykus…“ Šiuo metu Jonas nerengia didelių parodų, važinėja po evangelines bažnyčias ir ten tikintiesiems pristato savo kūrybą, gieda šlovinimo giesmes. Jaučiasi suprastas, priimtas ir labai laimingas. Menininkas turi gražių norų atnaujinti savo namų galeriją, ignaliniečius kviesti į parodas, sukurti mini traukos centrą – išskirtinį, labai jaukų ir šiltą. Neseniai galerijoje pradėti rodyti filmai, po kurių geriama arbata ir kalbamasi apie gyvenimą, vertybes…

„Ignalinai labai trūksta meninių bruožų. Jai reikia idėjos, tikslo… Mąstau apie skulptūrų parką. Juk skulptūra žmogų tarsi įpareigoja gerbti tą vietą. Labai norėčiau sulaukti laiko, kai menininkas nebus prašytojas, kai visi mūsų krašto kūrėjai bus suburti, apjungti, kai ateis suvokimas, kad pats kūrėjas jau yra šviesa, nes įkvėpimą jis gauna iš Dievo…“ – tokios gražios ir prasmingos kūrėjo Jono svajonės. Kaip jis sako, ateis toks laikas…

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Menas, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: