V. Navickas. Kodėl 60 nelygu 60? (0)

Skelbimas Žirmūnuose / V. Navicko nuotrauka. 2020 m. gegužė.

Skelbimas Žirmūnuose / V. Navicko nuotrauka. 2020 m. gegužė.

Pandemijos audrų blaškomas pasaulis ilgisi stebuklo. Verkiant reikalingas Didysis  Vairininkas, padėsiantis, pirma, sutramdyti virusą, antra, padaryti taip, kad gyvenimas vėl tekėtų  įprasta vaga, o verslas suktųsi ikipandeminiu tempu – globaliai. Verslininkai, juos aptarnaujantys politikai ir namie užsisėdėję pilki vartotojai verste verčia gelbėti turizmo industriją ir gaivinti atvirų sienų negyvą dogmą.

Taip, norėtųsi tikėti, jog COVID -19 netrukus išsikvėps, tačiau protingiau būtų įsiklausyti į mintis tų, kurie perspėja: virusas ne visai paprastas, jo poveikis žmogaus organizmui  galutinai nesuprastas, garantijos, kad pavyks sukurti vakciną, nėra; net nežinia, ar ilgam įgyjamas imunitetas, persirgus šio viruso sukelta liga. Tiesą sakant, klinicistai jos dar nespėjo perprasti, net nėra aišku, kaip ir kuo teisingiausia nuo koronoviruso gydyti.

Nepaisant to, iš oficialių pasaulio tribūnų skambėjo pažadai bematant aprūpinti gyventojus buitiniais testais, sukurti populiacijoje kolektyvinį (bandos) imunitetą, atrasti skiepus nuo koronaviruso, išduoti imunitetą įgijusiems asmenims sertifikatus, suteikiančius teisę laisvai po pasaulį judėti, dirbti ir neribotai linksmintis. Ką gi, žmonės linkę tikėti geromis naujienomis. Griausmingai, bet neatsakingai skelbtomis strategijomis ir prognozėmis turbūt tik nedaugelis iš pradžių abejojo.

Štai JK Premjeras B. Džonsonas (B. Johnson) prasidėjus epidemijai išsyk pasiūlė vyresniems kaip 70 metų žmonėms keturis mėnesius izoliuotis, o likusiems  gyventi lyg niekur nieko (,,business as usual“). Tikslas – kuo greičiau sukurti bandos imunitetą. Renkantis tokią strategiją, kaip tvirtino Premjeras, vadovautasi išimtinai mokslu. Tuoj radosi nelauktos pasekmės. Pabrėžus reikmę izoliuoti vien senukus, o ne visą populiaciją, jaunimas pasijuto neįveikiamas. Ne tik JK, bet ir daug kur kitur jaunuoliai patikėjo, kad COVID-19 – ne jų liga. JAV, Vokietijoje, kitose turtingose šalyse jaunimas trankiai šventė pandemijos pradžią koronavakarėliuose (corona parties), nes manė, kad nesusirgs. Maža to, JAV ir kitur išpopuliarėjo saitažodis ,,boomerremover“, nešantis savyje raginimą nušluoti nuo Žemės paviršiaus 1946–1964 metais gimusią kartą. Kitos COVID-19 prilipusios etiketės (pvz., ,,boomer doomer“, ,,boomer pusher“) taip pat išreiškė atvirą  palankumą virusui už tai, kad naikina senąją kartą, ragina ,,neproduktyviuosius“  trauktis ir užleisti vietą ateities kartoms (Ayalon, 2020). Augantis jaunimo priešiškumas senimui, didėjanti kartų atskirtis – tai tik pirmosios psichosocialinės pasekmės, kurias visuomenei atnešė pandemija. Džonsonas, vargais negalais ištrūkęs iš COVID-19 gniaužtų, tos neva mokslinės strategijos skubiai atsisakė. Tačiau daugelis JK gyventojų jau mojo ranka į naujus Premjero nurodymus ir draudimus, nebekreipė dėmesio į pandemiją. O kam kreipti? Virusas pjauna tik senus, o jų gyvenimas ne itin vertingas, todėl nereikia sureikšminti pandemijos ir žmones gąsdinti. Tuo labiau, kad senimo pažeidžiamumą pripažino ir politikos praktikai, ir sveikatos specialistai, ir oficialioji žiniasklaida, ir plačioji visuomenė. Įsivyravus šiai  nuostatai, JK COVID-19 aukų skaičiumi greitai iškilo į Europos lyderius. Reaguodama į tai JK vyriausybė dabar svarsto galimybę karantinuoti gyventojus jau nuo 50 metų…

Švedija, skirtingai nei JK, bandos imunitetą ugdėsi nuosekliai. Švedijos visuomenė, siaučiant pandemijai, liko atviriausia. Švedai, galima sakyti, gyvena kaip gyvenę, ignoruodami COVID-19 ir nešvaistydami jam lėšų. Prasidėjus pandemijai, Švedija deklaravo, kad skydu nuo koronaviruso uždengs rizikos grupes. Deja, neuždengė. Švedijos Premjerui S. Liofvenui (S. Lőfven) teko pripažinti, kad, nepaisant geriausių ketinimų, nesugebėta apginti pačių pažeidžiamiausių. Nors, Premjero manymu, dar neatėjo laikas apmąstyti galbūt padarytas klaidas, kai kurie švediškos strategijos ypatumai matyti jau dabar. Pvz., siekiant apsaugoti globos namų gyventojus nuo užsikrėtimo, buvo uždrausta juos lankyti. Tai suprantama. Tačiau ta pačia intencija ,,nerekomenduota“ siųsti juos į ligoninę. Todėl senų žmonių Švedijos ligoninėse jau beveik nėra, vyrauja aštuntajame, devintajame ir dešimtajame XX a. dešimtmetyje gimę pacientai. Visų keisčiausia, kad globos namų personalui drausta be gydytojo atskiro leidimo duoti globotiniams deguonies. Ką gi, uždusdavo patys, be ligoninių, prieš tai galbūt gavę morfijaus injekciją. Didžiai sunerimę švedų mokslininkai neseniai vėl kreipėsi į vyriausybę, reikalaudami atsisakyti tokios strategijos. Jų manymu, nerealu ir pavojinga dėti viltis į bandos imunitetą (Savage, 2020).

Kodėl Lietuva nepasekė Švedijos pavyzdžiu? Juk Lietuvoje žavimasi Švedija. Sunku pasakyti…  Didieji Lietuvos vairininkai, karantinui dar nesibaigus, iškilmingai paskelbė, jog pirmoji COVID-19 banga sėkmingai suvaldyta. Nepaisant laikinų sunkumų, nesusikalbėjimo, komunikacijos trūkumo, netgi piktavališkų mėginimų nesuprasti dorų ketinimų ir nuoširdaus rūpesčio rizikos grupėmis, labiausiai pažeidžiamais visuomenės nariais. Ir iš tiesų, lietuviai kol kas drausmingai kentė karantino suvaržymus. Draudimai, perspėjimai, reikalavimai, siūlymai, prašymai, pagraudenimai rado kelią į didžiumos Lietuvos gyventojų širdis ir protus. Aistros užvirė tik dėl vienos rekomendacijos. Ji susijusi su chronologiniu amžiumi.

Pirmasis karantino darną sudrumstė politologas K. Girnius, nesąmone išvadinęs sveikatos ministro rekomendacijas šešiasdešimtmečiams ir vyresniems sėdėti namie. Netrukus žurnalistas V. Mitė šešiasdešimtmečių ir vyresnių priskyrimą rizikos grupei pavadino vartais į diskriminaciją pagal amžių. Diplomatė I. Vaišvilaitė paviešino skelbimą, kuriame verslininkai praneša, kad neketina įsileisti ,,garbaus amžiaus asmenų“.

Sveikatos ministras rekomendacijos kritikus iš pradžių subarė. Vėliau, konstitucinės teisės profesoriui V. Sinkevičiui pavadinus tas ir panašias rekomendacijas diskriminacinėmis, o aktorei N. Oželytei emocingai pakvietus boikotuoti diskriminuojančias ir įžeidžiančias taisykles įvedusių verslininkų įmones, ėmė aiškinti: tai esančios tik rekomendacijos, o ne prievarta. Pagaliau, išreiškęs apgailestavimą, kad kai kurie neskiria rekomendacijos nuo draudimo, puse lūpų pripažino, kad nesusipratimai galimai kilo dėl komunikacijos stokos.

Kažin, ar komunikacijos stoka šiuo atveju kalta. Komunikacijos specialistų Lietuvoje netrūksta. Vilniaus universitetas net visą Komunikacijos fakultetą turi. Vadinasi, pasitarti yra su kuo, pasamdyti yra ką ir, neabejoju, yra už ką. Juo labiau, kad nesusipratimai ir jų sukelti ginčai bei įtampa krizės metu – labai visuomenei žalingi veiksniai. Turbūt nesusipratimų priežastis – ne komunikacijos stoka, o nežinojimas, ką komunikuoti. Net pati įmantriausia komunikacija nepajėgs visuomenei pozityviai pristatyti iš esmės netikusios idėjos – priskirti žmones rizikos grupėms, remiantis chronologiniu tų žmonių amžiumi. Atrodo, kad rekomendacijų kūrėjai ir jų gynėjai nesupranta, jog chronologinis (absoliutusis, kalendorinis) amžius netinka ne tik rizikos grupėms apibrėžti, bet ir žmogaus gyvenimo tarpsniams apibūdinti.

Remiantis tik chronologinio amžiaus orientyrais, sunku nustatyti suaugusio žmogaus raidos tarpsnių ribas. Tad mokslininkai apie suaugusio žmogaus raidą sprendžia vadovaudamiesi ne vien chronologiniu amžiumi, bet vertindami dar ir biologinio, socialinio, psichologinio, subjektyvaus amžiaus veiksnius. Skamba painokai. Kad būtų aiškiau, imkime konkretų pavyzdį. Štai R. Karbauskis, atkakliai gynęs Verygos rekomendacijas, ministro kritikus apkaltinęs visuomenės kiršinimu. Koks Karbauskio amžius? Chronologinį žino kiekvienas: 50 metų. O koks Karbauskio subjektyvus amžius? Jį žino tik pats Karbauskis. Subjektyvus amžius nustatomas paklausus, kelerių metų amžiaus pats klausiamasis jaučiasi. Iš populiarių anekdotų, taip pat iš kasdienės praktikos esame patyrę, kad žmonės (ypač moterys) linkę pasijauninti. Anekdotinės žinios gali klaidinti, todėl pasitelkime dar ir mokslines. Kadangi Lietuvos mokslininkai, kiek žinau, subjektyvaus amžiaus tyrimų nėra atlikę, remsimės Danijoje atliktu darbu.

Danijoje individualaus interviu būdu respondentų namuose buvo ištirta reprezentatyvi imtis, 1470 danų, kurių amžius svyravo nuo 20 iki 97 metų. Matuotas subjektyvus respondentų amžius. Rezultatas: jaunesnių kaip 25 metų respondentų subjektyvus amžius buvo didesnis; vyresnių kaip 25 metų – mažesnis. Vadinasi, jaunesni jautėsi vyresni, o vyresni jautėsi jaunesni. 25 metai buvo perėjos taškas tarp jutimosi vyresniu ir jutimosi jaunesniu. Chronologiniam amžiui augant, nesutapimas tarp chronologinio ir subjektyvaus amžiaus didėjo. Tačiau didėjimas liovėsi, sulaukus 40 metų. Visi, kam per 40, jautėsi apytikriai 20 proc. jaunesni. Lytis, pajamos, išsilavinimas subjektyvų amžių veikė labai nežymiai (Rubin, Berntsen, 2006). Taigi 50 metų sulaukęs asmuo, pvz., Karbauskis,  turėtų jaustis mažiausiai 10 metų jaunesnis. O kelerių metų sulaukęs Karbauskis pasijus priartėjęs prie Verygos nustatytos rizikos amžiaus ribos? Jeigu Karbauskis dabar jaučiasi kaip keturiasdešimtmetis, tai šešiasdešimtmečiu pasijus, kai jam sukaks 75. Kita vertus,    aplinkiniai, žiūrėdami į 75-erių sulaukusį Karbauskį, turbūt nemanys, kad jam tik / jau  60. Nemažai bus tokių, kurie galvos, kad tam seneliui gal jau mažiau kaip 10. Kodėl dešimt? Paaiškinti labai paprasta. Nemažai žmonių tvirtai įsitikinę, jog visi senstantys žmonės neišvengiamai suvaikėja. Šitaip manantys senatvę būna linkę tapatinti su liga. Be to, visuomenėje gyvuoja labai klaidingas žmogaus gyvenimo tėkmės lyginimas su lipimu kopėčioms arba kopimu į kalną: atseit veržliai siekdamas aukštumų, energingai ropšdamasis karjeros pakopomis, nugalėdamas sunkumus ir nepriteklius žmogus veržiasi į viršūnę, tačiau, metams bėgant, jis stabteli ir, atsargiai, o kartais net baugščiai dairydamasis, kiekvieną žingsnį pasverdamas, leidžiasi žemyn… Šią banalią metaforą pažįsta kiekvienas. Ją amžiais platina poetai ir dainiai – talentingi ir netalentingi, balsingi ir bebalsiai. Ją puikiai iliustruoja beveik prieš 60 metų taip pat ir Lietuvoje plačiai   skambėjusi eidžistinė Jurijaus Kukino daina ,,30 metų“. Rizikos grupe, prisimink save trisdešimties!: https://youtu.be/5_-km837zlk

Dažnai girdime baisintis, koks žalingas yra rasizmas, fašizmas, nacizmas, seksizmas ir komunizmas. Eidžizmas (angl. – ageism, age-ism) – mažiau girdėtas terminas. Juo žymimas nuoseklus priešiškumo senatvei demonstravimas (taip pat ir išgyvenimas), atsiradęs dėl klaidingų įsitikinimų. Eidžizmo terminą 1968 m. pasiūlė gydytojas Robertas Butleris. Pasak jo, eidžizmas – galinga ir sunkiai valdoma jėga. Eidžistai nebūtinai piktavaliai. Jie nuoširdžiai mano, kad vyresni visuomenės nariai iš esmės skiriasi nuo jaunesniųjų, kad jie blogesnės kokybės. Eidžistinės idėjos remiasi įsitikinimu, kad žmogaus asmenybės bruožus ir elgesį lemia chronologinis amžius. Eidžizmo tvarumo priežasčių daug. Baimė pasenti, sirgti, prarasti fizines jėgas ir kūno grožį ir, pagaliau, numirti neleidžia eidžistinėms nuostatoms sunykti. Dauguma pasaulio visuomenių yra eidžistinės. Žinoma, eidžizmo raiška jose skirtinga (Ageism…, 2002; Bytheway, 1995;  Gullette, 2011; Palmore, 1999; Navickas, Vaičiulienė, 2010; Rapolienė, 2012).

Nereikia manyti, kad Lietuva, eidžizmo požiūriu, labai skiriasi nuo Europos ar kaimyninių kraštų. Europa sensta, todėl neigiamos nuostatos į senatvę ir senus žmones stiprėja. Draudimai diskriminuoti žmones amžiaus pagrindu darosi neišvengiami. Deja, vien draudimais eidžizmo įveikti nepavyks. Draudimai užkerta kelią tik kraštutinėms eidžizmo apraiškoms (fiziniam, psichologiniam smurtui). Sėkmingą eidžizmo įveiką užtikrintų efektyvūs pokyčiai tose sistemose, kurios palaiko  neigiamas visuomenės nuostatas į senatvę ir senus žmones. Kitaip sakant, pokyčiai oficialiojoje žiniasklaidoje, populiariojoje kultūroje, versle, valdžios įstaigose. Gaila, bet Lietuvos valdžios įstaigų, verslo įmonių pandeminiai diskriminaciniai sprendimai paskatino eidžizmą ir sustiprino negatyvias nuostatas į senus žmones bei senatvę Lietuvoje. Greta koronavirusinės panikos jie įpūtė dar ir senatvės baimes.

Kitose šalyse reikalai klostėsi panašiai, o gal net blogiau. Ne veltui specialistai perspėjo, kad medicininius pandemijos padarinius turbūt gerokai pranoks psichosocialiniai. (Ayalon, 2020; Cesari, Proietti, 2020; Rahman, Jahan, 2020; Rudolph, Zacher, 2020).  Jau dabar matyti, kad nuo pat COVID-19 protrūkio pradžios virusas kone visur laikytas senukų problema. Ši nuostata, be abejonės, skatino jaunus atskirti nuo senų. Netinkama kalba apie senus žmones kėlė įtampą tarp jaunimo ir senimo. Senatvei adresuoti žodžiai pandemmečiu tapo ypač aštrūs ir rūstūs.

Įtampos tarp kartų raiška pasaulyje skyrėsi, bet nežymiai. Skirtumą lėmė sociokultūrinis fonas ir gebėjimas tvarkytis su pandemija. Pvz., Kinijoje įtampą tarp kartų išreiškė pyktis. Pykta ant senukų už tai, kad atsisako dėvėti kaukes. Senimas Kinijoje vaizduotas kaip atskira homogeniška grupė, savanaudiškai nepaklūstanti tvarkai, dėl to pavojinga visuomenei. Kadangi atsirado Kinijoje senukų, kuklias savo pajamas aukojusių kovai prieš virusą, imta senus žmones vaizduoti kaip visuomenei padėti pasirengusią, bet vis dėlto trapią, opią, nepatvarią, todėl ir neperspektyvią grupę. Izraelyje Gynybos ministerija paskelbė pareiškimą, kuriame įvardijo svarbiausią užduotį – atskirti senus nuo jaunų, nes mirtiniausias derinys šiuo metu esąs toks: močiutė + anūkas. Kartų ryšys šiame oficialiame dokumente parodytas kaip problema. Kitur taip pat pabrėžta reikmė izoliuoti ne visą populiaciją, o tik senukus. Šitokia prieiga aiškinta primityviai: seni gauna pensijas, tad socialinė izoliacija jų nepaveiks. Be to, seni jau savo atgyveno, laikas jiems  trauktis.

Greitai nuo žiūrėjimo į senus ir jaunus kaip į atskiras visuomenės grupes pereita prie senų žmonių aukojimo visuomenės labui. Pvz., Izraelio sveikatos ministerijos buvęs darbuotojas dėstė mintį, kad dėl mažo skaičiaus žmonių, kuriems gyventi liko visai nedaug, šalies negriausi. Šalis turi tokius paaukoti. Panašiai svarstė ir JAV vienos valstijos gubernatorius: geriau mirti nei griauti JAV ūkį, išreiškęs viltį, kad su tuo turbūt sutiktų daugelis senelių. Gubernatoriaus mintis atitinka tyrimų duomenis: iš senų žmonių tikimasi, kad jie patys ,,dings iš vaizdo“ ir užleis vietą jaunesnėms kartoms. Iš senimo taip pat laukiama, kad per daug nevartos – vien dėl to, kad seni.

Tačiau tikra grėsmė seniems kyla, kai ko nors visuomenėje pristinga. COVID-19 nukamuotoje Italijoje pristigus plaučių ventiliatorių ir ligoninės lovų, sveikatos ir gydymo specialistai oficialiai sprendė klausimą, ar verta į intensyvios terapijos palatas priimti senukus. Svarstė, nors nė vienas neabejojo, kad chronologinis amžius – savaime – turbūt nėra pakankamas kriterijus, sprendžiant, kaip infekcija paveiks organizmą. Taigi džiaugtis, kad gydytojai eidžizmą jau greitai išgyvendins iš Italijos ligoninių (o jos turbūt moderniausios pasaulyje), dar anksti.

Šių dienų medicina, atrodo, praranda gebėjimą suprasti žmogaus gyvenimo prasmę ir vertę. Štai Ispanijoje kai kurių globos namų senukai buvo apskritai palikti likimo valiai, nes juos globojęs personalas iš darbo vietos pabėgo. Kodėl? Todėl, kad atsigavo nemari idėja, skelbianti, kad seni žmonės nevertingi, kad jie yra našta valstybės ūkiui ir sveikatos sistemai.

Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė COVID-19 pandemiją. Žinia sulaukė didelio atgarsio. Meksikiečių mokslininkai nedelsdami paskaičiavo, kaip į pandemiją reaguota tinkle ,,Twitter“ ir kiek reakcija siejosi su eidžizmu. Beveik ketvirtadalio 2020 m. kovo 11–21 dienomis tinkle pasirodžiusių žinučių apie koronavirusą ir senatvę autoriai siekė pajuokti arba įžeisti senukus. Žinučių turinys buvo eidžistinis (Jimenez-Sotomayor et.al., 2020). Tik nebūtinai bjauriųjų žinučių autoriai, kvailų komentarų rašinėtojai, eidžistinių anekdotų mėgėjai siekė vienintelio tikslo – pasityčioti iš senelių. Gal tie ,,humoristai“ patyčiomis mėgino įveikti per daug juos užvaldžiusią senatvės baimę, apsiginti nuo senatvės, atstumiančiais žodžiais senatvę nuo savęs nubaidyti?

Šešiasdešimtmečių priskyrimas rizikos grupei, remiantis chronologiniu amžiumi;  rekomendacijų, raginančių 60+ tupėti namuose ir nesirodyti viešumoje, kūrimas; informacinės medžiagos, iliustruotos lazda pasiramsčiuojančios senos baidyklės karikatūra, platinimas… Kai kuriuos vyresniuosius tai įžeidžia, kitus piktina, dar kitus – juokina. Labai retą kurį išgąsdina. Pirma, šešiasdešimtmečiai su senatve jau gerokai apsipratę; antra, šešiasdešimtmečiais jie dar nesijaučia; trečia, jiems tik šypseną kelia prisiminimai apie tai, kaip jie įsivaizdavo save šešiasdešimtmečiais, būdami aštuoniolikos. Pandeminių perspėjimų, nurodymų, rekomendacijų, lapelių kūrėjai, uolūs jų valios vykdytojai turbūt net nesusimąsto, kokį žalingą poveikį jų produkcija padarys jaunuoliams, paaugliams, vaikams. Įdėmiai susipažinę su tuo, kas pandemijos proga buvo parašyta ir nupiešta ant parduotuvių, vaistinių, grožio verslo įmonių durų ir langų, jie tikrai išsigąs senų žmonių. Maža to, paniškai bijos pasenti. Senatvės baimės apimti kai kurie atsargesni gal net nenorės užaugti…

Tačiau psichosocialinius pandemijos nuostolius skaičiuoti dar anksti. Galima apžvelgti nebent atsakomuosius veiksmus į pandemiją. O jie – nedarnūs ir neglobalūs. Kodėl? Turbūt niekas neginčys, kad reakcija į pandemiją privalo remtis mokslu ir kovose su  epidemijomis ir pandemijomis įgyta patirtimi. Gal ne kiekvienas Žemės gyventojas, bet garantuotai visi medicinos darbuotojai (ką sakyti apie specialistus virusologus / epidemiologus) gerai pažįsta elgesio epidemijos / pandemijos metu mokslinius principus. Jie universalūs ir nekintami. Todėl, kilus epidemijai, kovos strategijų išradinėti nereikia. Pakanka efektyviai įgyvendinti esamas. Deja, ne visur tai įmanoma. Kai kuriose šalyse mokslininkų įžvalgomis, internacionaline kovos su pandemijomis patirtimi šįsyk taip pat remtasi (arba nesiremta) ,,nacionaliai“. Pvz., svetingai atsiverta virusui, atsisakyta epidemijos metu privalomų elgesio taisyklių, aiškinta, kad toks esąs pats geriausias COVID-19 įveikimo būdas. Nenuostabu, kad jį dažnai renkasi nusigyvenusios šalys iš pasaulio užribio. Tačiau baisu, kad tokią strategiją dabar rinktis teko kadaise net labai pažangiomis laikytoms turtingoms valstybėms. Jos, pandemijai siaučiant, deklaravo siekiančios išlaikyti ,,atvirą“ visuomenę… Ką gi, COVID-19 negailestingai atskleidė visų lošėjų kortas. Dabar jau kiekvienas mato, kad ne mokslo trūkumas ar perteklius, o galimybių tuo mokslu pasinaudoti stygius verčia laukti nebent stebuklo.

Susidarius nepaprastai padėčiai, į kurią šį sykį žmoniją įvėlė naujasis virusas, svarbu visuomenės dermė ir tvirtas kartų ryšys. Tai – socialinis kapitalas, kurio už jokius pinigus nenusipirksi, bet mokėdamas palengva užsiauginsi. Šį turtą, pvz., sudaro žmonių išsiugdytas gebėjimas susiklausyti, susidrausminti, susikaupti ir išgirsti bei suprasti tai, kas jiems sakoma, taip pat mokėjimas atsirinkti iš gaunamos informacijos tai, kas protinga, o kas – ne. Atėjus nelaimei, prireikia ir vidinio bendrumo, pajėgiančio nors laikinai susieti skirtingų politinių pažiūrų, skirtingo išsilavinimo, skirtingo turto žmones. Ypač reikalingas tuomet darosi kartų ryšys. Todėl patartina nuolatos įdėmiai sekti, ar šis brangus turtas nėra gadinamas, pvz., vardan tikrų ar įsivaizduojamų kieno nors politinių sėkmių.

Literatūra:

Ageism: Stereotyping and prejudice against older persons. (2002) Ed. by Todd D. Nelson. Massachusetts institute of technology.
Ayalon L. (2020) There is nothing new under the sun: ageism and intergenerational tension in the age of the COVID – 19 outbreak. International Psychogeriatrics.
Published online 2020 Apr 14. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC7184144/
Bytheway B. (1995). Ageism. Open university press.
Cesari M., Proietti M. (2020) COVID – 19 in Italy: Ageism and decision making in a pandemic. JAMDA 21, 576–577.https://www.jamda.com/article/S1525-8610(20)30284-X/fulltext
Gullette M.M. (2011) Agewise. Fighting the new ageism in America. The university of Chicago press.
Jimenez-Sotomayor M. R., Gomez-Moreno C., Soto-Perez-de-Celis E. (2020) Coronovirus, ageism, and twitter: An evaluation of tweets about older adults and COVID-19. Journal of American Geriatrics Society.https://doi.org/10.1111/jgs.16508
Palmore E.B. (1999) Ageism. Negative and positive. Second edition. Springer publishing.
Navickas V., Vaičiulienė A. (2010) Žmogaus raidos psichologija. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: Versus Aureus
Rahman A., Jahan Y. (2020) Defining „Risk group“ and the ageism in the era of COVID – 19. Journal of Loss and Trauma. Published online: 25 Apr 2020.https://doi.org/10.1080/15325024.2020.1757993
Rapolienė G. (2012) Ar senatvė yra stigma? Senėjimo tapatumas Lietuvoje. Daktaro disertacija. Vilnius. http://epublications.vu.lt/object/elaba:2008110/
Rubin D. C., Berntsen D. (2006) People over forty feel 20% younger than their age: Subjective age across the lifespan. Psychonomic Bulletin & Review. Vol. 13, No. 5, 776-780.
Rudolph C.W., Zacher H. (2020) ,,The COVID-19 generation“: A cautionary note. Work, Aging and Retirement, vol. XXX.https://doi.org/10.1093/workar/waaa009
Savage M. (2020) Coronavirus: What’s going wrong  in Sweden’s  care homes?
https://www.bbc.com/news/world-europe-52704836?ocid=wsnews.chat-apps.in-app-msg.whatsapp.trial.link1_.auin

Edvardo Balikos, Vytauto Navicko ir Raisos Žovnos nuotraukos.

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Diskusijos, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: