Pandemijos metu daugeliui rūpi, ar pasveikus nuo COVID-19 susiformuoja ilgalaikis imunitetas. Ar persirgę asmenys gali jaustis ramūs, o gal jie gali pakartotinai užsikrėsti SARS-CoV-2? Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) ką tik paskelbė, kad nėra patikimų įrodymų apie apsauginio imuniteto susiformavimą po persirgtos SARS-CoV-2 infekcijos. Apie COVID-19 ir imunitetą pasakoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro imunologė prof. Aurelija Žvirblienė.

Klausimai apie imunitetą ir COVID-19 svarbūs keliais aspektais

Pirmiausia, tokios šalys kaip Švedija mėgino taikyti „visuotinio persirgimo“ būdą, tikėdamosi, kad liga nebus pavojinga jauniems žmonėms, o persirgę jie įgis imunitetą ir tai pristabdys infekcijos plitimą. Todėl svarbu žinoti, ar iš tiesų imunitetas prieš SARS-CoV-2 susiformuoja ir kiek ilgai jis trunka.

Antra labai svarbi problema yra vakcinų nuo SARS-CoV-2 kūrimo perspektyvos. Jei po persirgtos SARS-CoV-2 infekcijos nesusidaro ilgalaikis imunitetas, sunku tikėtis, kad sukurta vakcina bus veiksminga ir apsaugos nuo viruso.

Dar vienas svarbus aspektas – kuo ypatingas vaikų ir jaunų žmonių imuninis atsakas į SARS-CoV-2 infekciją ir kodėl pagyvenusiems žmonėms ši infekcija yra pavojingesnė, sukelia imunopatologiją?

Ne visi koronavirusai sukelia ilgalaikį imunitetą

Mokslininkai kol kas neturi vienareikšmio atsakymo, ar po persirgtos SARS-CoV-2 infekcijos susidaro ilgalaikis imunitetas, nes dar nepraėjo nė 4 mėnesiai nuo to laiko, kai žmonija pirmą kartą susidūrė su šiuo virusu. Tam reikalingi išsamūs ir ilgalaikiai tyrimai. Kol kas galima remtis tik patirtimi, įgyta ankstesnių SARS ir MERS protrūkių metu, ir ribotais imuninio atsako į COVID-19 tyrimais.

Dauguma asmenų, kurie persirgo SARS ir MERS, turėjo šiems virusams specifinių antikūnų praėjus 2 metams po persirgtos infekcijos. Tai rodo, kad antikūnai susidaro ir išlieka gana ilgą laiką.

Kita vertus, yra žinoma, kad prieš kitus, mažiau pavojingus žmogaus koronavirusus (tokius kaip OC43, 229E) ilgalaikis imunitetas nesusidaro ir tais virusais žmonės užsikrečia pakartotinai.

Imuninis atsakas – ne vien antikūnai

Imuninis atsakas – tai ne vien antikūnai. Šį rodiklį lengviausia išmatuoti, bet su virusais kovoja ir kiti imuninės sistemos komponentai, kuriuos daug sunkiau tirti – T limfocitai ir kitos ląstelės.

Antikūnai taip pat būna skirtingi – ne visi gali nukenksminti virusą, stabdyti jo patekimą į ląsteles. Atlikus serologinį tyrimą, galima nustatyti, ar žmogus turi IgM arba IgG klasės antikūnų, bet neįmanoma taip paprastai nustatyti, ar tie antikūnai nukenksmina virusą. Aukštas antikūnų lygis nebūtinai reiškia įveiktą infekciją. Gali būti ir taip, kad sunkiai COVID-19 sergantis žmogus turi daug IgG antikūnų, bet jie nepadeda stabdyti viruso plitimo.

Virusai moka išvengti imuninio atsako

Priežastys, kodėl po persirgtos virusinės infekcijos nesusiformuoja ilgalaikis imunitetas, gali būti įvairios. Dažnai tai atsitinka dėl viruso pokyčių – dėl jų nukenksminantys antikūnai pasidaro neveiksmingi. Tačiau SARS-CoV-2 nėra sparčiai besikeičiantis virusas.

Kitos priežastys – virusų sugebėjimas apeiti imuninę sistemą, sukelti imuninės sistemos ląstelių „išsekinimo“ būsenas. Kad susidarytų imuninės atminties ląstelės ir susiformuotų ilgalaikis imunitetas, svarbu, kad T limfocitai gautų pakankamai stimuliacijos – vadinamųjų „pavojaus signalų“. Jeigu jų trūksta, ypač infekcijos be požymių metu, imuninis atsakas į virusą gali būti neveiksmingas.

Pakartotinis užsikrėtimas ar viruso išlikimas?

Prasidėjus SARS-CoV-2 epidemijai, kai kuriose šalyse (Kinijoje, P. Korėjoje, Japonijoje) buvo užfiksuota atvejų, kai, COVID-19 persirgusiems ligoniams po kelių savaičių atlikus viruso RNR tyrimą, jis vėl buvo teigiamas, nors išrašymo iš ligoninės metu testas buvo neigiamas. Tai sukėlė diskusijų apie neva nesusidarantį imunitetą. Vis dėlto manoma, kad tai nėra pakartotinis užsikrėtimas, o greičiausiai tas pats žmogaus kūne išlikęs virusas.

Buvo atliktas riboto masto ir trumpai trukęs tyrimas su beždžionėmis, kuris parodė, kad persirgusios COVID-19 beždžionės pakartotinai neužsikrėtė SARS-CoV-2, kai po 2 savaičių jas buvo bandoma užkrėsti šiuo virusu. Tai rodytų, kad apsauginis imunitetas susidaro. Vis dėlto kol kas neįmanoma tiksliai atsakyti į klausimą, kiek ilgai jis gali trukti. Tai būtų galima nustatyti tik tiriant virusą nukenksminančius antikūnus ir ląstelinį imunitetą, o tokie tyrimai būtų labai sudėtingi.

Nevaldomas imuninis atsakas į COVID-19 sukelia imunopatologiją

Ne visada imuninis atsakas į virusą gelbsti nuo infekcijos. Sergant COVID-19, vyksta sudėtinga sąveika tarp koronaviruso ir imuninės sistemos. Jeigu virusas nesudorojamas pirmosiomis infekcijos dienomis, tai gali lemti viruso išplitimą ir sunkią ligos eigą. Kai imuninis atsakas tampa nevaldomas, jis sukelia stiprų vietinį ir sisteminį uždegimą – imunopatologiją. Sunkios COVID-19 ligos atveju dažniausiai pažeidžiami plaučiai, taip pat kraujyje gali smarkiai padaugėti uždegiminių citokinų – ši sunki sisteminė uždegiminė reakcija vadinama „citokinų audra“. Jos padariniai – daugybiniai organų pažeidimai.

Vaikai atsparesni koronavirusams nei suaugusieji

Daugėjant koronavirusu SARS-CoV-2 užsikrėtusių žmonių visame pasaulyje, gausūs epidemiologiniai duomenys aiškiai rodo, kad šis virusas labiau pavojingas pagyvenusiems žmonėms nei vaikams. Nors vaikai ir suaugusieji turi panašią pavojų užsikrėsti SARS-CoV-2, vaikams daug rečiau nustatomi sunkūs COVID-19 atvejai nei suaugusiems, ypač vyresniems nei 65 metų amžiaus, asmenims. Panaši tendencija buvo stebima ir per SARS-CoV-1 protrūkį 2003–2004 m. – iš visų ligonių, kuriems buvo nustatytas SARS, vaikai sudarė tik 10 proc., iš jų tik 5 proc. prireikė sudėtingo gydymo.

Ši ypatybė gali būti paaiškinta vaikų imuninės sistemos ypatumais – ji yra geriau prisitaikiusi atpažinti naujus antigenus ir sugeba sustabdyti virusą jam dar neišplitus.

Virusą nukenksminantys antikūnai gali būti naudojami gydymui

Žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimų apie COVID-19 persirgusių ir pasveikusių ligonių kraujo plazmos panaudojimą sunkiems COVID-19 atvejams gydyti. Atrodytų, kad tai labai paprasta – užtenka surinkti persirgusių asmenų kraują. Tačiau labai svarbu yra tai, kad gydymui turi būti naudojama tik tokia kraujo plazma, kurioje yra daug virusą nukenksminančių antikūnų. Tokius antikūnus ištirti gana sudėtinga, tam turi būti atliekamas viruso nukenksminimo testas in vitro. Ne visi ligoniai, persirgę COVID-19, turi pakankamai nukenksminančių antikūnų, o jų lygis gerokai sumažėja praėjus 4–5 mėnesiams po persirgtos ligos. Todėl atlikti viruso nukenksminimo testą būtina. Neužtenka paprasto serologinio tyrimo, kai nustatomi virusui specifiški IgG. Jeigu susidarę antikūnai nėra nukenksminantys arba jų lygis per žemas, tokia kraujo plazma gydymui netinka.

Žmonijos serologiniai tyrimai parodo infekcijos mastą

Daugelis šalių žada arba jau pradėjo seroepidemiologinius tyrimus – jais siekiama nustatyti, kiek žmonių turi SARS-CoV-2 antikūnų. Tai parodytų infekcijos mastą, nes antikūnai gali susidaryti ir infekcijos be požymių metu. Kai kuriose JAV vietovėse atlikti serologiniai tyrimai rodo, kad antikūnus turinčių asmenų skaičius kur kas didesnis nei tų, kuriems buvo nustatyta SARS-CoV-2 infekcija. Svarbu, kad serologiniams tyrimams būtų naudojami tikslūs, patikimi būdai. Jeigu būdai nepakankamai jautrūs, jų rezultatas gali būti klaidingai neigiamas – nenustatomi tie atvejai, kai antikūnų lygis žemas. Jei būdai nepakankamai išskirtiniai, jie gali rodyti klaidingai teigiamus rezultatus. Tačiau net ir patikimo serologinio testo teigiamas rezultatas nereiškia, kad antikūnų turintis asmuo yra visiškai saugus ir negali užsikrėsti virusu. Be to, dar trūksta duomenų, kiek ilgai antikūnai išlieka. Todėl PSO įspėja, kad antikūnų testas neužtikrina saugumo.