B. van der Veg. Tėvų atstūmimas. Neišmoktos pamokos (0)

Šeima | Pexels nuotr.

Šeima | Pexels nuotr.

Balandžio 25-tą, pasaulyje minima tėvų atstūmimo (TA) supratimo diena. Pastaraisiais metais imta ir Lietuvoje vis dažniau apie tėvų atstūmimą kalbėti, reguliariai pasirodo istorijos apie konkrečius tėčius ir mamas, kurie tai patiria, tačiau tinkamai spręsti tėvų atstūmimą kol kas nepavyksta. Manau, kad būtina atkreipti dėmesį į akis krintančius faktus, kad išmanymo apie šią vaikų psichologinio žalojimo rūšį dar stinga. Jau pats faktas, jog tam, kad išlaikyti bendravimą su savo vaikais, teko bylinėtis teismuose, dažnai net ne vienerius metus, pasako pats už save – vaiką savo namuose turintis tėvas nelinkęs pripažinti to, kad net ir po skyrybų vaiko tėvai išlieka vaikui tėvais.

Partneriais ne, o tėvais – visą likusį gyvenimą. Nebent, nevykdant bendravimo tvarkos, vaikui sukeliamas lojalumo konfliktas ir santykiai tarp vaiko ir jo skyrium gyvenančio tėvo nutraukiami.

Visuomenėje vyrauja požiūris, kad tėvų atstūmimas yra individuali problema. Kaip žinia, Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį skiriasi apie pusę susituokusių, dažniausiai turinčių iš santuokos vaikų, todėl tėvų atstūmimas apima palyginus didelį skaičių tai patiriančių tiek vaikų, tiek vieno ir iš tėvų. Štai 2019 m. Lietuvoje išsiskyrė 8 683 poros (t.y. 44,5 % visų susituokusių). Pagal vakarų šalių statistiką (Lietuvoje tokios vis dar nėra), apie 30 procentų išsiskyrusių porų turi aršias ir ilgas skyrybas , kurių metu išryškėja tėvų atstūmimas. Manau, kad tokį procentą galime taikyti ir Lietuvai, žinant, jog mūsų valstybė pagal skyrybas Europos mastu taip pat stovi „pirmose“ linijose. Tad jei tos Lietuvoje išsiskyrusios poros turėjo po vieną vaiką, tai 30% iš jų sudarytų 1302 vaikai. O jei po du vaikus – tai skaičius būtų dar didesnis. Tai – per vienerius metus. Padauginkite šį skaičių iš pastarųjų 10 metų, kad įsivaizduoti, kokia armija vaikų auga su vienų iš tėvų, kurie daugiau ar mažiau patyrę psichologinį smurtą, sabotuojant jų bendravimą su antruoju iš tėvų.

Dėl teismų praktikos Lietuvoje, kai po skyrybų vaikai beveik visada ( su mažomis išimtimis) lieka gyventi su savo motina, tėvų atstūmimą patiria dažniau vyrai. Kaip žinia smurtas lyties neturi, TA patiria ir mamos bei kiti šeimos ar giminės nariai. Man asmeniškai žinoma apie 10 lietuvių mamų, kurios taip pat tai patyrė. Nereikėtų pamiršti į šį verpetą patenkančių atstumiamojo tėvų – vaikų senelių – bei likusios jo/jos giminės. Taigi, tėvų atstūmimas nėra individuali problema, kaip kai kurie įsivaizduoja. Tai yra šiuolaikinės visuomenės socialinė problema, dėl kurios didžiausią žalą patiria vaikai, dėl kurios tiek vaikai, tiek atstumti tėvai įgyja psichologinių problemų, kas atsispindi visuomenės psichologinėje sveikatoje (depresijos, somatinės ligos, savivertės problemos, priklausomybės, pagaliau savižudybės).

Kad suprasti tėvų ir vaikų ryšio svarbą, norėčiau tai akcentuoti keletu sakinių.Tėvų atstūmimo proceso metu vaikui sukeliamas lojalumo konfliktas. Kas tai yra? Lojalumo sinonimai būtų ištikimybė, atsidavimas bei geranoriškumas. Kitaip tariant, vaikas negali, bijo rodyti savo meilę skyrium gyvenančiam tėčiui ar mamai, kai antrasis iš tėvų tai mato. Vaikas bijo būti sudraustas, nubaustas ar net atstumtas to, pas kurį gyvena. Vengrų-amerikiečių psichiatras Ivanas Bošormenij (Ivan Boszormenyi) lojalumą apibūdino kaip tarpgeneracinį egzistencinį ryšį.

Su lojalumo persipynęs ryšio/prieraišumo supratimas.

Ryšys tarp tėvų ir vaikų pradeda formuotis nuo pat gimimo. Jis yra vienas iš stipriausių per visą žmogaus gyvenimą. Saugaus prieraišumo atvejais vaikas vystosi emociškai normaliai. Tačiau jei vaikui nėra užtikrinamas jo bazinių poreikių patenkinimas, vaikas jaučiasi nesaugus, pažeidžiamas, nereikalingas, – susiformuoja nesaugus prieraišumas su savo tėvais ar globėjais. Tėvų skyrybų metu vaikas atsiduria jam emociškai nesaugioje būsenoje. Vaiko stimuliavimas rinktis vieną iš savo tėvų sukelia jam destruktyvius jausmus ir ima kirsti prieraišumo pagrindus su vienu iš jo tėvų. Dažniausiai – su tėvu. Lojalumo bei ryšio su tėvu/mama sutrikdymas gali turėti sunkių pasekmių. Todėl, jei yra stebimas vaiko lojalumo konfliktas vieno iš jo tėvų atžvilgiu, institucijos, ginančios vaiko teises, turėtų nedelsiant reaguoti ir imtis veiksmų.

Įsigilinus kaip sprendžiamos tėvų atstūmimo situacijos, stebiu specialistų  kompetencijos stygių. Labiausiai pasitaikanti klaida  – tai išskirtinis dėmesys atstumtojo tėvo ar mamos asmenybei. Be abejonės, visų pirma būtina išsiaiškinti, ar atstumiamasis atstumiamas su priežastimi ar ne. Vien pasakojimų, koks tas atstumiamasis buvo blogas, nemylėjo, nesirūpino ir t.t ir pan. profesionaliai problemos sprendimui nepakanka. Tai žinodami, eskaluojantys tėvų atstūmimą bando visomis galimybėmis kelti atstumtiesiems baudžiamąsias bylas, skųsti policijai ir kitoms institucijoms. Aiškinimasis užima nemažai laiko ir dažniausiai bylos atstumtiesiems nekeliamos. Nes jie tiesiog nekalti tuo, kuo juos kaltino. Rodos – viskas aišku. Jei tėvų atstūmimas tęsiasi, vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo/mamos bendravimas nevykdomas, reiškia reikia tada imtis reikalo su tuo, kas atsakingas už bendravimo tvarkos nevykdymą, t.y vaiką savo namuose auginančiojo. Bet čia stebiu prasidedančius kuriozus:

– visas dėmesys nukreipiamas į skyrium gyvenantį tėvą, skatinant ir reikalaujant atstatyti kontaktą su vaiku, kai tuo tarpu esmė yra ne skyrium gyvenantis ir TA patiriantis, bet vaiką namie turintis ir teismo sprendimo dėl vaiko ir skyrium gyv. tėvo tvarkos nesilaikantis.

– vienam iš tėvų pasiskundus VTAT dėl antrojo iš tėvų bendravimo su vaiku trukdymo, VTAT  rašo išvadą psichologinei pagalbai, kur nurodo, kad pagalba reikalinga dėl tėvų konflikto. Tad ir  sprendžiamas „tėvų konfliktas“, kai tuo tarpu reikėtų dirbti su smurtautoju – tuo, kuris pažeidinėja bendravimo tvarką ir trikdo vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo ryšį,
     
 – neprofesionaliai atrodo po keleto metų bylinėjimosi mediacijos skyrimas. Šalyse, kur mediacija naudojama jau ne vienerius metus, praktiškai įrodyta, jog ji suveikia bylinėjimosi pradžioje. Ir tai ne visada. Arba raginimas abiem tėvams eiti pas psichologą konflikto išspręsti. Nors sabotuojantiems bendravimo tvarką verčiau būtų skirti pozityvios tėvystės mokymus, išaiškinant piktnaudžiavimo tėvų teisėmis pasekmes vaikui.

– arba reikalaujama, kad atstūmimą patiriantis tėvas/mama atstatytų ryšį su vaiku, dalyvaujant psichologui. Bet, gerbiamieji, į tokį vizitą pas psichologą dažnai vaikas atitempiamas nuteiktas ir „išdresiruotas“ , ką sakyti. O po tokio vizito jis vėl grįžta namo su prieš kitą tėvą nuteikinėjančiu smurtautoju. Kaip gyd. Kevalas sakė: pagydau vaiką, o jį vėl atiduoda į tą pačią šeimą. Tokiais veiksmais yra tęsiamas laikas, vaikas vis tebėra jam lojalumo konfliktą sukėlusio tėvo įtakoje. Po pusmečio vaikas jau ima sakyti, kad nenori pas skyrium gyvenantį tėvą, ir kalbėti su juo nenori, o po metų tokios būsenos jis jau šaukia, kad jo nekenčia, kad nori, kad numirtų…

– pasiekus tokią stadiją vaikas aiškiai jau pats demonstruoja dalį, o kartais ir visus 8 R.Gardnerio aprašytus tėvų atstūmimo sindromo simptomus, arba liaudiškai tariant – pasikeitusį vaiko elgesį.

Ir visa tai įvyksta dalyvaujant ir /ar stebint specialistams…

Susidaro įspūdis, kad specialistai, sprendžiantys tėvų atstūmimo situacijas, nesugeba įvertinti tėvų atstūmimą eskaluojančiojo asmenybės arba nekreipia į tai reikiamo dėmesio. Galimai žmonės galvoja, jog trilerius su sociopatais išgalvoja Holivudas, kai tuo tarpu jie gyvena šalia mūsų. Jei aš klystu ir specialistai, sprendžiantys vaikų ir jų skyrium gyvenančių tėvų bendravimo problemas tai žino ir supranta, tada kitas klausimas – kodėl TA situacijų sprendimas tęsiasi iki begalybės ir vaikai visą tą laiką paliekami jiems nesaugioje aplinkoje?

Man kyla klausimas ar Seimas susipažįsta su Vaiko teisų apsaugos kontrolierės metinėmis ataskaitomis ar tik padeda „varnelę“, kad tokia gauta? Nes kaip paaiškinti, kad tose ataskaitose, bent jau pastarųjų 5-erių metų, pažymima, jog daugiausiai skundų tarnyba sulaukia dėl netinkamo VTAT pareigų vykdymo, o sekantys pagal skaičių – dėl bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar seneliais nevykdymo.

Tai rodo, kad problema yra, ji nenyksta ir kad ją reikia spręsti. Esančios visuomenės problemos yra sprendžiamos valstybės mastu.

Negi niekam Lietuvoje nerūpi išsiskyrusių tėvų vaikai, kurie patiria psichologinį smurtą dėl tėvų atstūmimo ir kurių psichika yra paveikiama dažnai negrįžtamai ? Be abejo, padėti Afrikos vaikams reikia, bet palikti be dėmesio kasmet po kelis tūkstančius Lietuvos vaikų, patiriančių psichologinį žalojimą iš vieno savo tėvų, – nedovanotina. Taip, atsiras prieštaraujančių, jog taip nėra. Patikėkit, yra. Antraip, kaip paaiškinti atvejus, kai per 3 metus laiko tėvas negali bendrauti su sūnumi, tėvas laimi visus vaiko motinos pradėtus teismus prieš jį, vaikui prieš 2 (!) metus Teismo psichiatrinės ekspertizės nustatytas lojalumo konfliktas, vaiko motina 3 metus nevykdo teismo sprendimo. Net teismo paskirtos apsaugos priemonės vaikui, perduodant jį tėvui – neįvykdytos. Per tą laiką vaikas iš mielo ir gražiai su tėvu bendraujančio vaiko virto į grubų ir tėvo nekenčiantį vaiką. Čia viskas apie vieną ir tą patį atvejį. Kas gali pasakyti, kas čia per stebuklai? Kokia čia „šventoji nepaliečiamoji“  motina ar impotentė vaikų teisų apsaugos sistema? Kurios atstovė teisme sako, jog nematanti pagrindo nieko keisti. Jei tai toliau kartosis, ir vaiko motina ir toliau neužtikrins vaiko ir tėvo bendravimo, tada tėvas vėl galės kreiptis į teismą“.

Gerbiamieji bet juk tai – institucinis smurtas prieš vaiką ir vieną iš jo tėvų. Kas teisme gina vaiką? VTAT atstovas. Ir vėl neapgynė. Arba policijos atstovas aiškina tėvui, jog jei jis negyvena kartu su vaiku – reiškia jis nebėra šeima. Deja, taip galvoja nemažai žmonių, kai tuo tarpu šeimos ryšiai nenutrūksta, jei brolis ar sesuo gyvena už kelių šimtų ar tūkstančių kilometrų, kai sūnus ar dukra studijuoja užsienyje ir nebegyvena po vienu stogu. Gyvenimas atskirai nereiškia šeimos ryšių nebuvimo. Pirmiausia tai turėtų suprati specialistai, nekalbant jau apie paprastus mirtinguosius.

Galima tik stebėtis, kai žinomos psichologės pasisakyme galime įžvelgti diskriminacijos požymių skyrium gyvenantiems tėvams- medikams: „Tai gali būti, pavyzdžiui, medikas, kuris kiekvieną dieną eina į ligoninę, grįžta, ir gal tikrai jam šiuo metu tikrai nereikia matytis su vaiku gyvai“. Na, o neišsiskyrę medikas gali kasdien sau iš ligoninės keliauti namo pas vaikus. Tokiu atveju psichologė užkrėtimo pavojaus neįžvelgia. Tas taip pat parodo jos menką supratimą apie vaikų ir tėvų nenutrūkstamo bendravimo svarbą. Nes kiekvienas kartas, kai skyrium gyvenantiems tėvams trukdoma bendrauti su vaikais – kerpa tą ploną giją, kuri dar sieja vaikus ir skyrium gyvenančius tėvus.

Būkime išmintingi, iš meilės savo vaikams, leiskime jiems jaustis mylimiems ir branginamiems abiejų savo tėvų. Juk meilės niekam nebūna per daug. O ir vaikystė duota tik vieną kartą. Vaikui niekas nekompensuos prarasto meilės ir saugumo jausmo.

Na, o tiems, kas vis tik tebegalvoja, kad tik mamos gali pasirūpinti vaikais vien dėl to, kad jos juos pagimdė, vertėtų susipažinti su Harlou eksperimentu, kas parodė, kad vaikui svarbiau, ne kas jam valgyti paduoda, o prie ko jis gali prisiglausti ir jaustis mylimu ir saugiu. Tai gali būti tiek mama, tiek ir tėtis.

Autorė yra tarptautinės Tėvų Atstūmimo Studijų Grupės (PASG) narė

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: