Pėsčiųjų sauga yra pačių pėsčiųjų reikalas? (0)

pixabay.com nuotr.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad nuo 2006 metų Lietuvoje balandžio 6-oji minima kaip Saugaus eismo diena. Jos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į eismo saugumą bei didinti žmonių sąmoningumą. Eismo sauga yra viena iš labiausiai viešinamų su sveikata susijusių temų Lietuvoje. Jau seniai kalbama apie eismo įvykiuose nukentėjusių žmonių statistiką ir pirmavimą Europos Sąjungoje pagal žuvusiųjų skaičių. Minint šią dieną kviečiame aptarti eismo saugos situaciją.

Lietuvoje per praėjusius 2019 metus iš viso užregistruoti 3 289 eismo įvykiai (2018 m. – 2 926), kurių metu buvo sužeista 3 908 (2018 m. – 3 391) žmonės, žuvo 184 žmonės (2018 m. – 173). Remiantis Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, pernai didžioji dalis žuvusiųjų – automobilio vairuotojai (59 žmonės), pėstieji (58 žmonės). Pastebėtina, kad 59 proc. pėsčiųjų žūsta tamsiu paros metu.

Pagal 2019 metų Lietuvos kelių policijos duomenis, didžioji dalis (35 proc.) eismo įvykių įvyko dėl saugaus važiavimo greičio nepasirinkimo ir leistino greičio viršijimo. Antroji pagal dažnumą priežastis – pėsčiųjų Kelių eismo taisyklių pažeidimai, dėl kurių atsitinka eismo įvykiai (21 proc). Retesnės priežastys – kai vairuotojai pėsčiųjų nepraleidžia pėsčiųjų perėjose ir nevykdo vairuotojų pareigų pėstiesiems (12 proc.), nesilaiko saugaus atstumo (9 proc.), nesilaiko reikalavimo duoti kelią pagrindiniu keliu važiuojančiai transporto priemonei (9 proc.), įvažiuoja į priešpriešinio eismo juostą, pažeidžia lenkimo taisykles (3 proc.).

Pėstieji yra didžiausia eismo dalyvių grupė – ne kiekvienas iš mūsų yra vairuotojas, bet kiekvienas – pėsčiasis. Dėl to, kad jų nesaugo transporto priemonės konstrukcijos, asmens apsaugos priemonės, ši eismo dalyvių grupė kartu yra ir pažeidžiamiausia. Taigi ką kiekvienas kaip pėsčiasis gali padaryti dėl savo ir kitų saugos?

Visų pirmiausia – elgtis nuspėjamai, t. y. vadovautis Kelių eismo taisyklėmis. Taip nesudarysite sąlygų atsitikti eismo įvykiui. Eikite tik šaligatviais, o jeigu jų nėra – prieš eismo judėjimo kryptį kuo arčiau kelkraščio. Važiuojamąją kelio dalį galima kirsti tik tam skirtose vietose – pėsčiųjų perėjose, reguliuojamose sankryžose, požeminėse perėjose, jeigu jų nėra – tai daryti tik įsitikinus, kad yra saugu. Svarbu neblaškyti dėmesio – nesinaudoti mobiliaisiais telefonais ir kitais elektroniniais įrenginiais. Vadovaukitės prielaida, kad vairuotojas nebūtinai jus mato. Derėtų būti matomu – dėvėti šviesių, ryškių spalvų drabužius, naktį – turėti šviesą atspindinčius elementus ar žibintus. Reikėtų prisiminti ir tai, kad alkoholio ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas veikia reakciją ir mąstymo įgūdžius, dėl to pėsčiasis gali sukelti pavojų sau ir kitiems.

Vairuotojai taip pat turėtų nepamiršti, kad jie yra ne vieninteliai eismo dalyviai. Dalyvaujant eisme, reikėtų išlikti budriam, ypač tamsiuoju paros metu, esant blogoms eismo sąlygoms. Artėjant prie pėsčiųjų perėjų – sumažinti greitį. Sustoti reikėtų šiek tiek toliau nuo pėsčiųjų perėjos, kad kitos transporto priemonės galėtų matyti pėsčiuosius, einančius per perėją. Niekada nevairuoti pavartojus alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Svarbu neviršyti leistino greičio. Papildomas dėmesys reikalingas ir važiuojant atbuline eiga, kad pastebėtumėte pėsčiuosius.    

Nors aukų eismo įvykiuose vis dar yra nemažai, tačiau pažvelgus į ankstesnių metų duomenis, yra kuo pasidžiaugti. Lietuvoje duomenys apie mirusiųjų eismo įvykiuose skaičių kaupiami nuo 1980 metų. Iki 2007 m. imtinai kasmet eismo įvykiuose žūdavo vidutiniškai 760 žmonių. Daugiausia aukų buvo 1989–1991 m. laikotarpiu: kasmet žūdavo daugiau nei 1 tūkst. žmonių. Nuo 2008 m. mirčių eismo įvykiuose skaičius ėmė staigiai kristi: per metus užregistruotos 499 mirtys (2007 m. – 740). Džiugu, kad nuo 2016 m. aukų skaičius nesiekia 200 per metus. Taigi per visą Nepriklausomybės laikotarpį eismo įvykiuose žuvusių asmenų skaičių pavyko sumažinti daugiau nei 5 kartus. Be abejonės, tokios priemonės kaip kelių rekonstrukcijos ir atnaujinimas, alkoholio vartojimo ir leistino greičio ribojimas ir kontrolė bei kitos priemonės davė teigiamus rezultatus.

Apskritai sužalojimas yra sveikatos sutrikimas, kurio galima išvengti imantis vienokių ar kitokių prevencijos priemonių. Ne veltui šių metų kovo mėn. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Valstybinę eismo saugumo programą „Vizija – nulis“. Nors suprantama, kad daugėjant transporto priemonių, senėjant visuomenei (ir dėl to daugėjant vyresnio amžiaus vairuotojų), atsirandant vis naujų eismo dalyvių (pvz., neseniai įgijusių teisę vairuoti ir neturinčių patirties) pasiekti visiško sužalojimų ir mirčių eismo įvykiuose nebuvimo neįmanoma, tačiau gerėjantis eismo organizavimas, inžinerinių ir techninių priemonių diegimas, tobulėjantis vairuotojų rengimas ir kitos priemonės leis sumažinti mirčių ir sužalojimų skaičių keliuose. Tačiau svarbiausia – kiekvienam eismo dalyviui prisiimti atsakomybę už savo veiksmus bei laikytis saugaus eismo kultūros keliuose. Juk saugumas keliuose yra visų mūsų atsakomybė.