R. Bučiūtė. Kada ir kas gali sekti duomenis apie COVID-19 užsikrėtusių asmenų buvimo vietą ir kontaktus? (2)

Kada ir kas gali sekti duomenis apie COVID-19 užsikrėtusių asmenų buvimo vietą ir kontaktus? | lrt.lt nuotr.

Ypatinga ar ekstremali padėtis dažnai reikalauja ypatingų priemonių. Kai kyla grėsmė visuomenės saugumui, galima apriboti asmenų teises. Ar COVID-19 pandemija ir yra tokia grėsmė, leidžianti apriboti asmenų privatumą bei teisę į asmens duomenų apsaugą?

Kinija kovoje su COVID-19 pasitelkė daug technologinių sprendimų, vienas iš tokių – užsikrėtusių asmenų atsekamumas. Pavyzdžiui, kurį laiką asmenys, norintys naudotis viešuoju transportu, prieš įlipdami į traukinį ar autobusą turėjo pateikti savo vardus, pavardes, telefono numerius bei būti nufotografuoti. Sužinojus, jog tuo pačiu traukiniu vyko COVID-19 užsikrėtęs asmuo, jie būdavo informuojami dėl saviizoliacijos, o kai kurie ir priverstinai gabenami į gydymo įstaigas. Dronai buvo pasitelkti stebėti, ar žmonės lieka namuose, o išėjusius iš namų dronas persekiodavo nurodydamas grįžti namo.

Lietuvos Vyriausybė jau paskelbė nuasmenintus duomenis apie asmenų, užsikrėtusių COVID-19, judėjimo maršrutus. Honkongas sukūrė specialų interneto tinklapį, kuriame skelbiami užsikrėtę asmenys, nurodomas jų amžius ir pastatas, kuriame jie gyvena. Ar Lietuvoje būtų galima įgyvendinti panašią priemonę, kaip Honkonge ir tai neprieštarautų BDAR bei asmenų teisei į privatumą?

Naudodamiesi elektroniniais ryšiais (internetas, telefono ryšys) nuolat paliekame daug pėdsakų. Galima nustatyti, kam ir kada skambinome, kokiose interneto svetainėse lankėmės, kur buvome vienu ar kitu paros metu.

Tokių duomenų rinkimą ir apdorojimą reglamentuoja Elektroninių ryšių įstatymas, kuriame asmenų vietos nustatymo duomenys apibrėžiami kaip elektroninių ryšių tinkluose arba teikiant elektroninių ryšių paslaugas tvarkomi duomenys, nurodantys faktinio elektroninių ryšių paslaugų naudotojo galinių įrenginių (mobiliųjų telefonų, išmanių laikrodžių, kompiuterių, dulkių siurblių ir kt.) geografinę buvimo vietą.

Elektroninių ryšių įstatymas paslaugų teikėjams draudžia tvarkyti asmenų buvimo vietos duomenis papildomų paslaugų teikimo tikslais, nebent yra gautas asmens sutikimas arba tokie duomenys yra nuasmeninti.

Tačiau elektroninių ryšių teikėjai privalo tam tikrus duomenis (IP adresą, telefono numerį, vardą, pavardę, buvimo vietą ir kt.) nuo paskutinio ryšio saugoti 6 mėnesius, kadangi valstybės institucijos gali gauti prieigą prie vietos ir kitų elektroninių komunikacijų duomenų, jeigu to reikia išsiaiškinti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.

Be to, prieiga prie šių duomenų privalo būti suteikta policijai, kai siekiama užtikrinti, kad būtų suteikta būtinoji medicinos ar kita būtina pagalba, kai turima informacijos, kad kilo grėsmė asmens gyvybei ir (ar) sveikatai ir asmens buvimo vietos negalima nustatyti kitomis priemonėmis arba kitų priemonių naudojimas negalimas ar netikslingas dėl būtinumo suteikti pagalbą nedelsiant, o bet koks delsimas galėtų turėti nepataisomų padarinių asmens gyvybei ir (ar) sveikatai.

Remiantis sveikatos apsaugos ar visuomenės saugumo pagrindu, valstybės institucijos turi prieigą prie asmenų judėjimo duomenų. Žinoma, kyla pagrįstas klausimas, ar buvimas vienoje patalpoje su COVID-19 užsikrėtusiu asmeniu yra akivaizdi grėsmė asmens sveikatai ar visuomenės saugumui.

COVID-19 Lietuvoje yra įtraukta į pavojingų užkrečiamų ligų sąrašą. Karantino metu galima tikėtis, jog valstybės institucijos gali imtis tokių priemonių. Pavyzdžiui, Izrealis jau pradėjo sekti savo gyventojų mobiliųjų telefonų buvimo duomenis, šie duomenys bus naudojami atsekti žmonių, kurie serga COVID-19, bei su jais kontaktavusių judėjimo duomenis.

Tačiau tai nereiškia, jog tokie duomenys gali būti laisvai skelbiami ar dalinami visiems. Be to, policijos įstaiga turi informuoti asmenis, kad tokie duomenys apie jį buvo renkami, o išnykus tikslui – nutraukti tokių duomenų rikimą.

Asmenų buvimo vietos duomenis rinkti ir analizuoti be asmens sutikimo gali tik valstybės įstaigos, kai to reikia išsiaiškinti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus bei apsaugoti asmenų sveikatą.

Valstybės institucijos ir medikai gali laisvai rinkti ir apdoroti duomenis apie asmenis ir jų sveikatą, tačiau tokių duomenų skelbimas visuomenei turi būti ribotas. Nepažeisdami privatumo, jie gali skelbti apibendrintą, nuasmenintą, statistinę informaciją apie sergančius asmenis.

Taigi, remiantis esamu teisiniu reguliavimu, valstybė gali skelbti nuasmenintus duomenis apie užsikrėtusių asmenų lankymosi vietas. Tačiau kol nustatytų asmenų, užsikrėtusių COVID-19, nėra tiek daug ir apie kiekvieną atvejį yra informuojama individualiai, mažai tikėtina, jog tokie duomenys gali būti visiškai anoniminiai. Tačiau visuomenės sveikata ir saugumas ekstremaliomis sąlygomis kartais yra svarbiau už asmens teisę į privatumą.

Būkime sąmoningi. Susirgusieji gali patys skelbti ir informuoti kitus asmenis, kur jie lankėsi. Nepamirškite, kad likimas namuose ir saviizoliacija grįžusiems iš užsienio, kuri praėjusią savaitę buvo tik patariamoji, šiuo metu yra privaloma ir už jos nesilaikymą gali grėsti net baudžiamoji atsakomybė.

Autorė  yra advokatų kontoros GLIMSTEDT teisininkė, žiniasklaidos teisės ekspertė, besispecializuojanti duomenų apsaugos, intelektinės nuosavybės bei technologijų, žiniasklaidos ir komunikacijų teisės srityje.