Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (V) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

MŪSŲ PAVASARIAI

Į Platelius pavasaris ateina vėliau negu kitur, o pas mus – dar vėliau, nes ežeras šiek tiek stabdo. Ir vis tiek ilgėjančios dienos ir aukštyn kylanti saulė nenumaldomai kviečia pavasarį. Daugėja giedrų saulėtų dienų. Pradeda tirpti sniegas labiausiai į pietus atsigręžusių kalvų šlaituose. Ir pas mus pirmiausia nuo sniego išsivaduodavo daubos šlaitas, atsigręžęs į pietus, kur Tėtukas svajojo įrengti vynuogyną. Kita vieta, kur pirmiausia nutirpdavo sniegas – prie namo pietų pusės. Per keletą metrų nuo namo visada būdavo didelė sniego pusnis, bet nuo pusnies iki namo pirmiausia nutirpdavo sniegas ir pasirodydavo iš po sniego žemė. Ten mudu su Kastyčiu ir eidavome pasišildyti prieš saulutę. Per dieną saulutė sušildydavo ir aptirpindavo sniego paviršių, o vakarais, atvėsus orui, ant sniego susidarydavo ledo plutelė. Tada lengva čiuožti slidėmis: neklimpsta į sniegą ir gerai slysta. Beje, Plateliuose slides vadino pačiūžomis arba pašliužomis. Slidžių pavadinimas atėjo gerokai vėliau.

Taigi – pavasaris. Laukėme jo labai. Žiema nusibosdavo. Laukėme parskrendančio vieversio – jis tarsi ir parnešdavo pavasarį. Mamutė sakydavo, kad vieversys, Žemaitijoje vadinamas vyturiu, vyturėliu, cyruliu, cyrulėliu, parskrenda, kai atsiranda laukuose besniegiai lopinėliai, ant kurių vyturys gali nutūpti ir nesušalti kojų.

Dažniausiai vieversio parskridimo diena buvo laikoma Šv. Kazimiero diena – kovo 4-oji. Jeigu žiema užsitęsdavo (o dažniausiai taip ir būdavo), kita data būdavo Šv. Juozapo diena (kovo 19 d.). Šią dieną vieversys dažnai jau plevendavo padangėje. Džiaugėmės jį išgirdę. Tada laukdavome parskrendančių varnėnų, špokais čia vadinamų. Mūsų sodyboje varnėnams buvo įkelti inkilai: du prie daržinės pietinio skliauto, du – blindėje daubos šlaite ir vienas – eglėje daubos šlaite. Vėliau jau mudu su Kastyčiu rūpinomės varnėnų namais, darydami inkilus ir keldami prie „kiaulininko“. Gera būdavo pavasario rytą išgirsti varnėnų švilpavimą. Tai reiškė – pavasaris jau čia. Vėliau parskrisdavo pempės, kurių daugiausia būdavo paežerės pelkėse, taip pat šlapioje Žalimo pievoje.

Beje, dar net minėtiems paukšteliams neparskridus, pavasarį pranašaudavo tetervinai. Eidami į mokyklą girdėdavome juos ulbant Sibirijose. Tai būdavo ramiais, dažniausiai miglotais rytais. Išgirdę juos, jau žinojome, kad greit pavasaris, greit ir kiti sparnuočiai pasirodys.

Atšilus orams, pradėdavo varvėti sula. Mūsų sodyboje nebuvo didelių medžių, iš kurių būtume galėję sulą varvinti. Žinojau, kad skaniausia – klevo sula. Dar žinojau nemažą klevą Veršių saloje. Nuėjęs pas kaimyną Miką paprašiau, kad padarytų porą latakėlių (čia vadinamų tulėmis). Padarė. Tada nuėjau ledu į Veršių salą, įgręžiau klevą ir bent savaitę vaikščiojau į salą, vis paruošdamas skanios klevo sulos. Paskui, kai ežero pakraščiai aptirpdavo, ledo pasiekti būdavo neįmanoma, sulos nebeparnešdavau. Tules ir puodą parnešdavau į namus vėliau, kai jau valtimi galima buvo nusiirti į salą, ištirpus ledui.

Atėjus pavasariui ir tirpstant sniegui prašlapdavo keliai, laukai, takai. Sunku būdavo pasiekti miestelį nesušlapus kojų. Einant tiesiai per laukus tekdavo šokinėti nuo kimso ant kimso – betgi kiek čia toli gali nušokti apsiavęs klumpėmis?

Atėjus pavasariui ir bent kiek apdžiūvus žemei miestelyje vaikai pradėdavo žaisti pavasario žaidimus. Mėgstamiausias buvo  „Vokietis“. Jį labiausiai mėgo berniukai. Žaidimui būtinos buvo lazdos, todėl berniukai į mokyklą eidavo nešdamiesi lazdas – kiekvienas pagal savo skonį ir supratimą pasidarę. Vienų išmargintos vietomis nulupant žievę, kitų visai nepuoštos. Svarbiausia, kad lazda būtų lanksti. Žaidžia 3 ar 4 žaidėjai. Jų gali būti ir daugiau, bet ne mažiau dviejų. Visi ginkluoti lazdomis. Lazdos ilgis neribojamas – svarbu, kad ji būtų patogi (dažniausiai – žaidėjui iki bambos). Pradžioje reikia nuspręsti, kas pradės žaidimą. Lemia burtas – vienas iš žaidėjų vertikaliai aukštyn išmeta lazdą ir ją sugauna. Tada visi vienas po kito delnais apglėbia lazdą iki jos galo. Kieno delnas paskutinis, – tas pradeda žaidimą. Kietame grunte (ant kelio arba tako) lazda išbraižomas griovelis. Skersai griovelio dedamas neilgas pagaliukas, vadinamas vokiečiu, o burtą laimėjęs žaidėjas, įrėmęs lazdą į griovelį, spriegia „vokietį“ tolyn ir aukštyn. Kiti žaidėjai, sustoję vienas paskui kitą, stengiasi skrendantį „vokietį“ savo lazda numušti. Spriegęs „vokietį“ žaidėjas guldo savo lazdą skersai griovelio, o pirmas stovintis žaidėjas arba tas, kuriam pavyko numušti „vokietį“ iš tos vietos, kur „vokietis“ nukrito, meta „vokietį“, stengdamasis pataikyti į skersai duobutės gulinčią lazdą. Jei pataikė, jis eina spriegti, o jei ne – spriegusysis atidaro savo „sąskaitą“. Jis nuo nukritusio „vokiečio“ vietos lazda matuoja atstumą iki griovelio. Kiek lazdų – tiek taškų jo sąskaitoje atsiranda. Tada – antras veiksmas. Vėl žaidėjai sustoja vienas paskui kitą, o spriegėjas, stovėdamas prie griovelio, išmeta „vokietį“ ir trenkia į jį lazda, kad šis nuskrietų kaip galėdamas toliau. Stovintieji su lazdomis vėl stengiasi numušti skrendantį „vokietį“. Dabar jau vienas iš žaidėjų iš „vokiečio“ nukritimo vietos meta jį link griovelio, o spriegėjas stovėdamas stengiasi jį atmušti. Ir vėl nukritus „vokiečiui“ lazda matuoja atstumą ir skaičiuoja lazdas. Trečias veiksmas: vėl visi sustoja vienas paskui kitą stengdamiesi numušti „vokietį“, o spriegėjas turi į „vokietį“ suduoti du arba net tris kartus ir numušti tolyn. Jei spriegėjas nesuduoda antrojo smūgio, jis užleidžia vietą sekančiam žaidėjui, o pats eina į paskutinę vietą eilėje, o jei patakė du kartus suduoti „vokiečiui“, lazda matuoja atstumą ir renka taškus, o jei tris smūgius sudavė, atstumą matuoja ne lazda, o „vokiečiu“. Tiesa, spriegėjas prieš spriegdamas arba mušdamas „vokietį“  atsiklausia žaidėjų, ar jie pasiruošę, šaukdamas garsiai: „Ar eu?“ Žaidėjai garsiai atsako: „Eu!“. Tik tada galima spriegti arba daužti „vokietį“. Mokykloje per pertraukas ištisai aidėdavo: „Ar eu?“. „Eu“. Taip buvo „grajijama vokiečiu“ Plateliuose. Kitur (Mosėdyje) šis žaidimas buvo kitoks – „A žyv? – „Žyv“.

Mergaitės retai žaisdavo „Vokietį“. Jų žaidimas buvo „Klasės“. Ant kietos nežolėtos žemės nusibrėždavo keturkampį, kurį brūkšniais padalindavo į šešias dalis. Žaidimą pradėdavo įmesdamos plokščią akmenėlį į pirmą langelį ir, šokinėdamos ant vienos kojos, turėdavo perstumti akmenėlį per visus šešis langelius ir išspirti laukan. Negalima užminti ant linijų ir negali akmenėlis sustoti ant linijos. Paskutinio langelio išorinėje pusėje nubrėžiamas dar buvo puslankis. Tai – „pragaras“. Jei akmenėlis patenka į „pragarą“, žaidėjo visi laimėjimai sudega. Žaidėjui užmynus ant linijos arba akmenėliui sustojus ant linijos, žaidėjas užleidžia vietą sekančiajam. Negalima ir kita koja žemės paliesti. Sėkmingai užbaigus pirmą klasę, akmenėlis metamas į antrą langelį, vėliau į trečią ir t. t., kol baigiamos visos šešios klasės. Tada „perkamas dvaras“: žaidėjas, nugara atsisukęs į „klases“, nežiūrėdamas meta per galvą akmenuką. Į kurį langelį akmenukas nukrito, tas tampa žaidėjo „dvaru“. Kiti žaidėjai negali jo dvaro liesti nei koja, nei akmenėliu. Tai gerokai apsunkina žaidimą. Reikia gerų įgūdžių išstovėti ant vienos kojos ir akmenėlį gerai valdyti.

„Klasei“ šokti geriausiai tikdavo plokščios rudos plytelės iš sudegusių grafo Šuazelio dvaro rūmų. Po pamokų eidavome į dvaro parką, pagaliais prakrapštydavome šiukšles, degėsius ir prisikasdavome prie grindų. Grindys buvo iš gelsvų šešiakampių ar aštuoniakampių plytelių, tarp kurių buvo ir rudų mažesnių keturkampių, tinkančių „klasei šokti“. Atkasę ir radę rudą plytelę, akmeniu nudaužydavome mums netinkamas tas gelsvas plyteles ir išsikrapštydavome rudąją. Tai buvo brangus žaislas, nes nedaug tų plytelių ten buvo, o ir išsikrapštyti jas nebuvo lengva.

Buvo ir kitų žaidimų, kuriuos žaisdavome, vaikai, atšilus orui: mušdavome kerę, eidavome slėpynių, žaisdavome „Pečiuotę“ ir daug kitų. Apie juos papasakosiu vėliau.

Atėjus pavasariui ir nutirpus sniegui, vaikai stengdavosi kaip galėdami greičiau išlipti iš klumpių, t. y. pradėti lakstyti basiems.

Kaip lengva ir gera būdavo lakstyti basiems. Nors ir šalta žemelė būdavo, bet bėgiodamas nejauti to šalčio. Tik kojos vaikų darydavosi raudonos – net juokdavosi iš vaikų – „kojos raudonos lyg gandro“.

Nutirpus sniegui, išleisdavome į lauką karves, kurios pavasariop būdavo pasiilgusios saulės, o ir pašarai jau būdavo besibaigią ir prastesnės kokybės. Karvės ėsdavo pernykštę nurudusią žolę, godžiai šluodavo saulės atokaitoje pradėjusią žaliuoti žolytę. Vasarą mes karves pririšdavome grandinėmis (lenciūgais) ganykloje, o pavasarį leisdavome į laukus palaidas. Tik reikėjo prižiūrėti, kad nenuklystų į svetimą žemę, kad neištryptų pasėlių. Karvių priežiūra tekdavo man, nes Algiukas ir Danguolė eidavo į mokyklą, o Kastytis dar buvo per mažas. Nebuvo nuobodus karvių ganymas – galėjai žiūrėti ne tik karves, bet ir stebėti atbudusią gamtą, lizdus kraunančius paukščius. Be to, turėdamas lenktinį peiliuką, gali drožinėti, pasidaryti ir išmarginti lazdą, pasidaryti švilpynę. Pavasarį medžių žievė lengvai lupasi, todėl padaryti švilpynę ar išsimarginti lazdą labai nesunku. Vieną pavasarį, kai dar nėjau į mokyklą, karves ganėme kartu su pora metų už mane vyresne zakristijono Gedgaudo dukra Zita. Ji iš miestelio atsivarydavo savo karvę ir iki vakaro būdavome kartu. Dviese būdavo smagiau. Ji atsinešdavo kokią nors knygą ir kartu skaitydavome. Labiausiai patikdavo P. Mašioto pasakos apie gyvūnėlius: kiškius, žvirblius ir kt. Tai buvo labai artima man, kaimo vaikui. Kartu su Zita drožinėdavome, žaisdavome ir nė karto nesusipykome. Kai grįždavo iš mokyklos Danguolė, ateidavo ir ji, atsivesdavo Kastytį. Susikurdavome laužą, kepdavome lauže bulves, iš konservų dėžutės pasidarę katilėlį, virdavome sriubą iš rūgštynių, bulvių, tik nelabai mums sekdavosi. Neprisimenu, kad kada nors skaniai ją būtume valgę. Bulvės dažniausiai būdavo pusiau žalios, neišvirusios. Buvo ką tik pasibaigęs karas, rasdavome šovinių. Pramoga buvo tų šovinių sprogdinimas įmetant juos į laužą. Įmetę šovinį, bėgdavome tolyn nuo laužo ir atsigulę laukdavome šūvio.

Vėliau, pažėlus žolei, karvės būdavo rišamos ir ganyti jų nebereikėjo. Atsirasdavo kitų darbų, kuriuos mums patikėdavo. Pavasarį prasidėdavo ir naminių paukščių perėjimo metas. Mamutė mėgdavo perinti viščiukus, ančiukus, kalakučiukus, o kartais ir žąsiukus. Žąsų kiaušinius perinimui pirkdavome. Jie buvo gana brangūs, bet pirkdavo vadinamuosius garantuotus: neužverstus, t. y. neapvaisintus kiaušinius priimdavo atgal ir grąžindavo pinigus. Tikrindavo kiaušinius po 7–10 d. perėjimo. Tada jau būdavo aišku, bus žąsiukas ar ne. Neužverstus kiaušinius vadindavo „kliuskiais“. Ilgiau juos perinant, pajudinti jie imdavo kliuksėti, o sudaužius pasklisdavo bjaurus kvapas. Kliuskiais pravardžiuodavo ir nevykėlius žmones ar vaikus, kuriems nesisekdavo darbai, kurie nesusidorodavo su pavestais darbais, užduotimis.

Išperintus paukščiukus, bent kiek sustiprėjusius, išleisdavo į lauką kartu su perekšle. Juos reikėjo saugoti, kad perekšlė nenueitų kartu su visa „šeimyna“ į daržą ar darželį. Reikėjo saugoti, kad mažųjų paukščiukų neužpultų katės, varnos, vanagai ar lapės.

Kol dar paukščiukai maži, jie nuo perekšlės toli nenueina, todėl Mamutė ją pririšdavo už kojos, padėdavo dėžutę grūdų, indelį su vandeniu. Perekšlė pati saugojo savo vaikus, o pastebėjusi pavojų, duodavo „garso signalą“ ir mažyliai skubiai slėpdavosi po mamos sparnais. Paaugę paukščiukai vis toliau ir toliau nuklysdavo nuo mamos, todėl ir pavojų daugiau atsirasdavo. Ančiukus dažniausiai perėdavo kalakutė. Ji kantriai perėdavo ir rūpestingai globodavo mažylius. Bet ančiukams reikia vandens. Jie drąsiai šoka į kūdrą, plaukioja, nardo, o kalakutė išsigandusi bėgioja pakrante ir garsiai skelbia pavojų. Ančiukai gi nekreipia dėmesio į savo globėją ir plaukioja, gaudo vabaliukus vandenyje. Globėja reikalinga tik tada, kai jie pavargsta. Tada išlipa į krantą, palesa ir, sulindę po „mama“ arba šalia jos, suminga pusvalandžiui. Mūsų su Kastyčiu darbas buvo saugoti ančiukus nuo pavojų. Dauboje buvo iškastos dvi kūdrelės, kuriose ančiukai turkšdavosi, o mes su Kastyčiu juos saugojome. Mėgstamiausias mūsų užsiėmimas, saugant ančiukus, buvo lipdymas iš molio. Lipdėme priklausomai nuo mūsų pasirinktos žaidimo temos: jeigu žaidėme karą, lipdėme kareivius, tankus, lėktuvus. Jeigu žaidėme ūkininkus, lipdėme arklius, avis, paukščius. Nedžiovinome savo lipdinių – žaidėme šviežiai nulipdytais, o pasikeitus žaidimo temai perlipdydavome į kitus personažus. Paskui, prasidėjus vasarai, paaugus paukščiukams, varydavome juos į rugienas, miežienas, kur, nuvežus nupjautus javus, likdavo pribyrėjusių grūdų. Paukščiai rūpestingai surinkdavo kiekvieną grūdelį. Čia juos ypač rūpestingai reikėjo saugoti, nes javų laukai buvo toliau nuo namų ir pavojų buvo daugiau.

Vėliau, kai jau mes patys paūgėjome, pavasarį ir ūkio darbai pasidarė sudėtingesni ir sunkesni. Pasikinkę arklius eidavome akėti, drapakuoti. Kada išmokau arti, – nežinau. Man sekėsi žemės darbai, arklius mokėjau ramiai suvaldyti, klausydavo manęs. Kastyčiui blogiau šiuo atžvilgiu buvo – dirbdamas su arkliais nervindavosi pats ir arklius nervindavo – šūkaudavo, keikdavosi, o arkliai nebežinodavo, ką daryti, blaškydavosi iš vienos pusės į kitą. Paskui sumažėjo mūsų gyvulių skaičius, sumažėjo žemės plotas, o galiausiai likome tik su 60 arų ploteliu ir viena karve. Sumažėjo ir darbų.

Mokykloje pavasaris – ne tik žaidimų metas, bet ir egzaminų laikotarpis. Pradedant 4-a klase mes kasmet laikėme po 3 ar 4 egzaminus. Gražiausias metų laikas, kai norisi ir gamta džiaugtis, ir ūkio darbus nudirbti, o reikia ruoštis egzaminams. Pertraukų metu eidavome į parką, stebėdavome paukščius, kraunančius lizdus. Čia liepose buvo didelė kovų kolonija, o medžių drevėse perėjo kuosos.

Gegužės mėnesį bažnyčioje vykdavo gegužinės pamaldos. Giedodavome Marijos litaniją: „Sveika Marija, Motina Dievo“. Jeigu nenueidavome į bažnyčią, giedodavome namuose. Miegamajame įruošdavome altorėlį – pakabindavo Plungės Lurdo Marijos paveikslėlį, pamerkdavome gėlių, dažniausiai plūkių ir purienų, uždegdavome porą žvakių ir, visi suklaupę, giedodavome. Giesmėms ir maldoms vadovavo Mamutė, o mes visi traukdavome iš paskos. Birželio mėnesį mūsų altorėlyje Marijos paveikslą pakeisdavome Jėzaus Širdies paveikslu ir giedodavome Jėzaus širdies litaniją ir giesmę „Iš šios žemelės“.

MŪSŲ RUDUO

Mūsų ruduo prasidėdavo su mokykla. Į mokyklą eini – vadinasi, jau ruduo. Pirmosios rugsėjo dienos dar šiltos, dar gali vaikščioti apsirengęs lengvais vasaros rūbais, dar gali po pamokų neskubėdamas eiti namo, gali dar pasėdėti ant griovio krašto, pasikalbėti su draugais. Ramios rugsėjo dienos dar sutraukdavo į paežerę žmones maudytis ar skalbti skalbinius. Virš ežero skraidydavo kregždžių pulkai, o pavakariais į paežerės alksnynus suskrisdavo tūkstantiniai varnėnų būriai, kurie garsiai čirškėdami staiga pakildavo virš ežero, apsukdavo keletą ratų ir vėl garsiai čirškėdami nusileisdavo kitoje vietoje. Stebėdavausi jų manevravimu skrendant, kai jie lyg pagal komandą staiga pakeisdavo skrydžio kryptį, kildavo aukštyn ar smigdavo žemyn.

Iš ūkio darbų dar buvo likę rugienų ar kitų javų grėbstymas, prasidėdavo dirvų arimas, jų ruošimas rugių sėjai, na, o vėliau ir didžiausias darbas – bulviakasis. Bulvių sodindavome daug – jų reikėjo ir mūsų pačių valgymui, ir gyvuliams šerti. Žemaitijoje bulves kasa įrankiais, vadinamais mentėmis – specialiais kabliais, vietinių nukaltais ir pritvirtintais prie medinio koto. Mentės būna pilnos, t. y. širdies formos, arba su dviem ar trimis nagais. Žemaičiai bulvių vagų nenuaria, o kasa jas su mentėmis, dažniausiai atsiklaupę. Užkabinę mente, išverčia bulvių kerą, surenka bulves į krepšį iš karto rūšiuodami: dideles į vieną krepšį, mažas – į kitą. Dar su mente pažarsto žemę, kad neliktų nepastebėtų. Tada išverčia kitą kerą ir t. t.

Taip ir ropoja keliais visą dieną per lauką. Kai prisipildo krepšiai, juos išpila į maišus. Vakare maišus sukrauna į vežimą ir parveža į namus: jos supilamos į žiemojimo vietą – į rūsį ar kitur. Gerai, jei ruduo nelietingas, jei dirva neprimirkus. Jeigu šlapia dirva, atsiklaupęs nepavaikščiosi, tenka kasti pasilenkus, o tada greitai paskausta nugarą ir darbas nespėrus tampa. Šlapias bulves reikia supilti pastogėje, kad jos apdžiūtų, ir tik tada į rūsius supilti. Bulvės dažniausiai kasamos su talka – eina kasti visi namiškiai, ir pasikviesti kaimynai ar samdyti žmonės. Mūsų Tėtukas vienais metais bandė nuarti bulvių vagas, bet vietiniams kasėjams šis metodas nepatiko – neva tik suvelia bulves, sumaišo jas su žemėmis ir kasti jas žymiai sunkiau. Daugiau nebearėme, nes kasėjos, kviečiamos į talką, paklausdavo, ar bus nuartos bulvės, ar ne. Jei neartos – gerai, ateis. Jei nuartos – neateis.

Bulves laikėme mūsų namo vadinamajame sklepelyje, įruoštame po laiptais į antrą aukštą. Įėjimas į sklepelį tiesiai iš virtuvės. Čia ant paklotų šiaudų supildavo maistui skirtas bulves, čia supildavo ir burokus gyvulių šėrimui. Nedaug čia tilpdavo, todėl kitas bulves ir burokus supildavo į smėlio žemėje iškastas duobes, vadinamas čia rūsiais. Rūsius kasdavo atšlaitėje į ežerą netoli daubos, kur dabar takas jachtklubo link. Ten iškasdavo apie 2 m gylio apvalią duobę, ant jos uždėdavo stogelį, užmesdavo žemėmis, padarydavo angą įlindimui ir čia supildavo bulves arba burokus gyvuliams. Angą užkišdavo šiaudais. Šiaudų dar uždėdavo ir pačiame rūsyje ant bulvių ar burokų. Prieš užšąlant, lapkričio mėn., rūsio angą dar užmesdavo žemėmis. Žiemą, kai baigdavosi bulvės arba burokai sklepelyje, atkimšdavome rūsio angą ir bulves imdavome iš rūsio.

Vieną šaltą žiemą (gal 1948 ar  1949 metais) rūsyje bulvės sušalo. Valgėme jas sutarkuotas ir iškeptas kugelio pavidalu. Nebuvo jos skanios, bet, su spirgiukais iškeptas ir dar pagardintas mėlynių uogiene, suvalgėme. Išmesti nereikėjo. Apskritai – nieko neišmesdavome, nes auginome tik tiek, kiek reikėjo, kad užtektų. Išmesi – o ką valgysi? Bulvės buvo pagrindinis maistas, pateikiamas įvairiausiu pavidalu: bulvių košė, bulvės su „mundūrais“, t. y. išvirtos nenuluptos, bulvių šutynė, tarkuotų bulvių košė, tarkuotų bulvių kleckai, arba kleckynė, ir daugybė kitokių patiekalų iš bulvių. Tai buvo kasdienis maistas – nė dienos neapsieidavome be patiekalo iš bulvių arba su bulvėmis. Mažutes bulves sušerdavo kiaulėms, jas prieš tai išvirus, sutrynus (žem. sukriušus) ir sumaišius su miltais.

Kitas rudens darbas – javų kūlimas. Esame bandę kulti spragilais. Bet tik tiek, kad baigdavosi rugiai ir nebebuvo iš ko kepti duonos. Tada jau suvežtus rugius šiek tiek arba spragilais prakuldavome ir vėl atgal pėdus sukraudavome arba Tėtukas rugių pėdus „išblokšdavo“ – t. y. paėmęs rugių pėdą jo varpas daužydavo į pastatytas kopėčias. Išdžiūvę rugių grūdai iš varpų išbyrėdavo. Grūdus sušluodavo, išvėtydavo ir jau švarius grūdus veždavo į malūną. Savo spragilų neturėjome, todėl kūlimui skolindavomės iš kaimyno Gagilo. Sykį Algiukas išėjo pasiskolinti spragilo. Namuose rado tik Gagilienę. Algiukas supainiojo panašiai skambančius žodžius ir mandagiai paprašė:

– Puoni Spragėlienė, paskuolink man gagėlą. Pradžioje kaimynė nesuprato, ko tam ponaičiui reikia, bet dar kartą pakartojus prašymą, pasileido kvatoti. O Algiukas grįžęs su spragilu ir papasakojęs šį savo nuotykį smagiai prajuokino visus mūsų namus.

Paskui, jau daug vėliau, vėl teko kulti spragilais mūsų miežius. Tai buvo, kai jau nebeturėjome savo žemės ir kolchozas skirdavo tik 60 arų – sėdavome šiek tiek miežių, kad būtų kuo palesinti vištas ir pašerti paršą. Tada daržinėje sukrovėme miežių pėdelius ir su Kastyčiu iškūlėme. Mums talkino Platelių zakristijonas Kazimieras Česnauskis. Jis buvo ir mūsų darbo instruktorius, ir kartu darbininkas.

O kol dar turėjome žemę ir mes, ir kiti, kuldavome su kuliamąja mašina. Tai buvo metų įvykis – didelis darbas. Reikėjo daug žmonių: du vyrai šakėmis paduodavo pėdus ant mašinos „stalo“, viena moteris nutraukydavo pėdų surišimus ir paduodavo juos kyšėjui į mašinos gerklę. Kyšėjo darbas labai atsakingas. Reikia, kad kuliami javai tolygiai patektų į mašinos „gerklę“. Be to, jis turi būti atsargus, kad besisukantys volai neįtrauktų jo rankų. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai kyšėjo ranka patekdavo į tą „gerklę“. Ranka būdavo sutraiškoma ir žmogus visam amžiui likdavo invalidas. Toks buvo bažnyčios špitolėje gyvenęs varpininkas Pargaliauskis. Jo ranka iki riešo buvo nutraukta. Tačiau darbus visokius vis tiek dirbo. Pagrindinis jo darbas buvo skambinimas varpais ir bažnyčios bei šventoriaus priežiūra. Varpų skambinimo vienoje virvėje buvo pasidaręs kilpą, į kurią įkišdavo rankos bigę ir puikiausiai paskambindavo. Dalgį šienavimui irgi buvo taip susitvarkęs, kad ir šienauti lygiai su šienpjoviais galėjo.

Taigi grįžkime prie rudens kūlės. Dar vienas vyras buvo reikalingas iškultiems šiaudams nešti, pora moterų stovėdavo prie „redelių“, t. y. prie tokios lyg lovos, ant kurios iškrisdavo iškulti šiaudai, o moterys juos rankomis nustumdavo tolyn. Tos redelės tam, kad per tą redelių tinklinį dugną iškristų šiauduose likę grūdai. Dar reikėjo žmogaus prižiūrėti į maišus byrančius grūdus, laiku pakeisti maišus. Dar reikėjo žmogaus, kuris priimdavo iškultus šiaudus ir kraudavo juos į krūvą. Čia vėl buvo darbo ir mums vaikams, nes reikėjo šiaudus talpiai sukrauti, juos sukimšti į pastoges, suminti. Taigi dirbo 8–10 žmonių, o kartais ir daugiau.

Visus talkininkus reikėjo pamaitinti. Pirmiausia reikėjo duoti pusryčius. Pusryčiai – tai košė. Dažniausiai virdavo bulvinę arba pusinę (pusmarškonę) košę su riebiu mirkalu ir raugintu pienu. Po pusryčių, kai jau išaušdavo, stodavo visi prie darbo. Visi žinojo savo darbą. Svarbiausias asmuo – tai mašinorius. Jis ir kuliamosios savininkas. Kuliamoji mašina dažniausiai būdavo atvežama iš vakaro. Kūlimo sėkmė priklausė ir nuo mašinoriaus, ir nuo jo įrenginio. Tik jis žinojo, kur uždėti diržus, kad visos dalys darniai dirbtų. Sukdavo tą kuliamąją motoras, kuris buvo pastatomas lauke, o kuliamoji – daržinės viduje. Motoras sukdavo didelį ratą, o nuo jo platus diržas ėjo iki kuliamosios ir suko jos visą sudėtingą sistemą. Motoras buvo varomas dizelinu, o vienais metais tai buvo motoras, kūrenamas malkomis. Reikėjo paruošti malkas: trumpas kaladėles, kurias sukraudavo į aukštą metalinį katilą. Užkūrus malkas, jos gamino dujas, o šios degdamos ir suko motorą. Paskui, po karo, rusų mašinos važinėjo su malkomis kūrenamais motorais. Šalia  vairuotojo kabinos stovėjo tokie pat aukšti metalo katilai, o atitvertoje „kuzovo“ dalyje buvo laikomos malkos.

Vienais metais kuliamąją suko arkliais. Keturi pakinkyti arkliai suko „ruzvelkio“ ratą, o šis – kuliamąją. Reikėjo dar vieno žmogaus, prižiūrinčio ratu einančius arklius. Arkliai turėjo eiti lygiu žingsniu, be jokių sustojimų ar pagreitėjimų.

Savotiška atmosfera susidarydavo kūlimo metu. Mašinos ūžimas nustelbdavo visus garsus. Čia jau nepasikalbėsi. Tik garsiai rėkdamas gali ką nors pasakyti.

Tinginiauti taip pat nėra kada. Jei kas nors nesuspėja – sutrinka visų darbas. Todėl visi dirbo darniai ir ritmingai, arba nespėjančiajam ateidavo padėti kiti. Čia daug dulkių, ypač ten, kur į kuliamąją kišami javai. Kyšėjas dažniausiai būdavo užsidėjęs motociklininko akinius.

Moterims paruošus pietus, mašinorius stabdydavo motorą ir daržinėje stodavo tyla, tokia neįprasta po didelio triukšmo. Talkininkai prausdavosi ir sėsdavo prie pietų stalo.

Pietums – tiršta sriuba su bulvėmis, kopūstais, mėsa. Mėsos įdėdavo kiekvienam į jo lėkštę. Sriubos, arba šutynės, valgydavo kiek kas norėjo, tik mėsos gaudavo porciją. Duonos taip pat niekas neribojo. Po pietų dar vyrai parūkydavo į lauką išėję ir vėl kibdavo į darbą. Mes viską iškuldavome per vieną dieną. Paprastai baigdavo kūlimą ligi sutemų. O jei nepasisekdavo, mašinorius nuo motoro atvesdavo kabelį ir pajungdavo elektrą. Įdomiausia būdavo, kai jau baigdavo kulti vieną ar kitą krūvą – imant paskutinę pėdų eilę, pasipildavo pelės. Jos čia būdavo įsiruošusios žiemojimui. Joms gerai čia – maisto sočiai, neužlyja, šilta. Todėl susirinkdavo jų daugybė iš laukų. Talkininkai puldavo į pelių medžioklę – kas šakėmis, kas pagaliu stengėsi besiblaškančias nuovokos netekusias peles pagauti. Ir taip beveik po kiekvieno pėdo pakėlimo. Kuo mažiau lieka pėdų, tuo daugiau pelių, o pabaigoje iš viso pulkai jų blaškėsi po daržinę. Kiti vyrai rankomis gaudė ir gąsdino moteris mėtydami joms gyvas peles ar mokydami įkišti į užantį ar kišenę. Šios spiegdavo garsiau už kuliamąją.

Pagaliau – pabaiga. Mašinorius numeta diržą, kuliamoji sustoja ir nutyla. Motoras dar pūpsi lauke – reikia elektros, reikia šviesos įrankiams susitvarkyti, grūdams supilstyti, maišams užraišioti. Prasideda šėlimas – vyrai volioja po šiaudus, moterys žviegia, vyrai kvatoja. Visi linksmi – nei pikti, nei pavargę. Kažkas užtraukia dainą. Visi eina praustis ir vakarieniauti. Vakarienei virdavo pienišką sriubą arba iš tarkuotų bulvių kleckynę arba konkolynę. Dar pakepdavo lašinių. Ant stalo visada būdavo duonos. Talkos pabaigtuvėms padėdavo ir butelį degtinės, dažniausiai samagono. Išlenkdavo po taurelę vyrai, kartais ir kai kurios moterys. Čia pat ir atsiskaitydavo su tais, kurie buvo samdyti. Kiti ateidavo atidirbti ar už paskolintus darbams arklius, ar už ką nors kitą.

Mašinorius visada valgydavo atskirai nuo darbininkų. Tokia buvo tvarka.

Rudenį prasideda lietūs, pažliunga dirvos ir pievos. Į mokyklą eidavome su klumpėmis. Kartais ir klumpes prisemti tekdavo. Vėlyvą rudenį – spalio, lapkričio mėnesį būdingas būdavo kuliamosios ūžimas vienoje ar kitoje pusėje. Jį dažniausiai girdėdavau grįždamas iš mokyklos. Einant į mokyklą dar būdavo tamsoka, o kūlimą pradėdavo išaušus.

Rudenį, po Šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.), gyvulių niekas neberišdavo, o paleisdavo palaidus. Taip ir ėjo jie per laukus sau maisto ieškodami. Daug nuostolių jie nepridarydavo, nes ant laukų buvo likę tik daržai – burokai, morkos. Juos tik ir reikėjo saugoti. Mūsų daržus ištikimai saugodavo mūsų šunys, ypač Dingo. Jis ir guolį sau įsiruošdavo lauke prie daržų, ten ir nakvodavo. Dieną atklysdavo karvės ir avys, o naktį – arkliai. Išgirdę lojant šunis, eidavome vyti tolyn svetimus gyvulius, besigviešiančius mūsų burokų. Burokus nuimdavome paskutinius, kai jau kiti darbai būdavo baigti ir prasidėdavo šalnos. Raudavome ne visus iš karto, bet po truputį, kad karvės suėstų nupjautus runkelių lapus. Rudenį, spalio pabaigoje ir lapkritį, prasidėdavo avių pjovimas. Kiauliena jau būdavo suvalgyta. Suvalgyti ir paukščiai – antys, vištos, žąsys. Palaikydavo tik Kalėdoms penimas žąsis. Taigi ateidavo eilė avims. Palikdavo tik veislei paliekamas vyresnes avis arba patikusias jaunikles avytes. Visas kitas arba parduodavo, arba papjaudavo.

Gaila būdavo, kai jas pjaudavo. Avelės pjaunamos nerėkia, jos nuolankios, eina ten, kur jas veda. Numiršta tyliai, be rėkimo, be triukšmo.

Papjovus avį, ji už užpakalinių kojų pakabinama ir nulupamas jos kailis. Po to – išverčiami viduriai, kurie niekur nepanaudojami. Nors ne – didysis skrandis ir tinklinis prieskrandis, juos išplovus, suvalgomi, išvirus ir supjausčius smulkiais gabaliukais. Tai savotiško skonio gana skani sriuba, išvirta su daržovėmis. Išmetamos tik žarnos ir tulžies pūslė, išpjaunama iš kepenų. Visada stebėjausi, kaip sunaudoja visą skerdieną maistui. Kojas ir galvą, vadinamus – kogalviais, rūpestingai nusvilindavo, įkišę į krosnį, nuskusdavo vilnos ir plaukų likučius, o iš nuvalytos galvos ir kojų išvirdavo labai skanią avienos šaltieną, vadinamą košelieną.

Užpakalinius kumpius ir priekinių kojų mentes (vad. pečius) pasūdydavo ir išrūkydavo. Likusią mėsą pasūdydavo ir virdavo su burokėliais ar kitais liaudiškais patiekalais. Aviena – savotiško skonio mėsa. Jos riebalai labai greitai stingsta, greitai kietėja, todėl avių taukai, vadinamasis lajus, buvo naudojami žvakių gamybai. Nuo žarnų ir kitų vietų nuimti riebalai buvo supjaustomi, sudedami į puodą ir lydomi ant lėtos ugnies. Ištirpusius riebalus supildavo į puodą ir naudojo blynams, bulvėms kepti ir visais atvejais, kai reikėjo riebalų. Likusios neištirpusios dalys – spirgai – buvo pasūdomos ir suvalgomos su virtomis bulvėmis arba su koše.

Spalio mėnuo bažnyčioje – rožančiaus mėnuo. Kas vakarą bažnyčioje buvo garsiai kalbamas rožančius. Jau sutemus, apie 19 val., žmonės susirinkdavo į bažnyčią. Daugiausia moterys. Kunigas prie Marijos altoriaus kalbėdavo pirmąją poterių dalį, o žmonės garsiai – antrąją. Paskui prie didžiojo altoriaus – Švč. sakramento pagarbinimas ir susirinkusiųjų palaiminimas. Namo eidavome jau visai sutemus. Rudens ilgi vakarai dažnai būdavo ramūs, migloti. Šlepsėdavome namo laukų takais per pažliugusias pievas, kalbėdami apie tokiais vakarais karojančias klystžvakes, galinčias paklaidinti žmones. Tokių pasakojimų buvome prisiklausę iš visokių žmonių. Vieni pasakodavo, kas jiems patiems buvo nutikę, kiti – ką iš kitų buvo girdėję. Man tie pasakojimai buvo įdomūs, bet baimės niekada nekėlė, todėl ir vienas pats eidamas nebijodavau. Ir pats esu matęs tas žvakeles Sibirijose klaidžiojančias, tačiau baimės niekada nejaučiau. Greičiau įdomumą, smalsumą. Tačiau artyn jų nėjau – žinojau, kad ten, Sibirijų pelkėje, yra daug gilių velėnijų – t. y. duobių, kurios lieka iškasus durpes, čia vadinamas velėnomis. Įkritus į tokią velėniją vargu ar pavyktų išsikapanoti. Tos švieselės buvo balsvai melsvos spalvos, visai kitokios negu kad einant žmogui pasišviečiant „liktarna“ – žibaliniu žibintu. Tos švieselės, žmonių vadinamos žvakelėmis, nestovėjo vienoje vietoje. Jos arba slinkdavo į vieną ar kitą pusę, arba šokčiodavo aukštyn – žemyn.

Jeigu neidavome į bažnyčią, rožančių kalbėdavome namuose, suklaupę miegamajame prie Plungės lurdo Marijos paveikslėlio. Nusibosdavo ilgas ir monotoniškas rožančiaus kalbėjimas. Bažnyčioje buvo įdomiau ir greičiau laikas praeidavo.

Vėjuotomis rudens dienomis miestelyje švilpdavo vadinamieji malūnsparniai. Tai buvo nedidelės vėjo jėgainės, kurias žmonės buvo pasistatę prie savo namų. Prie namo buvo įkastas gana aukštas ir gana storas rąstas, prie jo buvo prikalti arba įkalti mediniai arba metaliniai skersinukai, kuriais buvo galima lipti tuo rąstu aukštyn. Rąsto viršūnėje buvo dvisparnis propeleris, kuris suko generatorių (dinamą) ir gamino elektrą. Tokie namai turėjo nuosavą elektrą. Jie pasikraudavo akumuliatorius, iš kurių elektrą naudojo dienomis, kai nebuvo vėjo. Kalvarijos gatvėje buvo bent trys tokios jėgainės. Buvo jų ir kitose miestelio gatvėse. Esu vežęs vežimėliu didelį akumuliatorių pakrovimui pas Stonį. Tai buvo bažnyčios akumuliatorius, kurį naudojo altoriaus iliuminacijai.

Bus daugiau.

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Gyvoji tradicija, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: