A.G. Astrauskaitė. Ne politkorektiškai apie tiesos aštrumą (14)

Astra Astrauskaitė | V. Sankirtos nuotr.

Astra Genovaitė Astrauskaitė | V. Sankirtos nuotr.

Dažnai mąstau apie tai, kodėl tiesos sakymas, turintiems piktų kėslų, sukelia panišką baimę ir šmeižto laviną. Pavyzdys – Lenkijos valstybės prezidento Andžejaus Dudos atkirtis Maskvai ir Izraeliui, argumentuotai atmetant ir pasmerkiant pastarųjų kaltinimams, neva Lenkija privalėtų prisiimti atsakomybę dėl II-ojo Pasaulinio karo metu Hitlerio nacistų okupuotoje jos teritorijoje vykdyto žydų tautybės žmonių genocido. Lenkijos prezidentas labai drąsiai ir pilietiškai apgynė savo valstybės garbę, pasmerkė šmeižikus ir davė jiems tiesos atkirtį. Šmeižikai supanikavo, sukėlė vos ne pasaulinę isteriją Izraelyje… Tegul. Lenkijos vadovas

– teisus, tauta ir valstybė apginta.

Kitas pavyzdys – JAV prezidentas Donaldas Trampas. Jo tiesos sakymas JAV demokratams (lietuviškų liberal-konservatorių atitikmuo), kad jų iškreiptos „žmogaus teisės“ pamynė žmogiškumą, šeimą, užgniaužė visas prigimtines ir JAV Konstitucijos garantuotas žmogaus teises, – taip pat sukėlė save vadinančiais „demokratais“ anarchistų isteriją: pasipylė agresijos priepuoliai, šmeižtai, kaltinimai, patyčios, ieškojimas, kaip prikibti, pareikšti nepasitikėjimą, nušalinti tiesą kalbantį prezidentą. Ne visi JAV piliečiai užliūliuoti melo, akli, todėl dauguma palaiko Donaldą Trampą. O pastarojo išgrynintos tiesos atkirčiai puolantiesiems, – dar labiau siutina „demokratus“.

Rinkiminis prezidento pažadas: „Amerika bus didi“ – pildosi: auga ekonomika, žymiai sumažėjo nedarbas, užkirstas kelias pašalpiniams imigrantams; dėmesys ir parama šeimoms, atkirtis negimusių kūdikių žudymui; griežta, bet teisinga ir naudinga būtent JAV žmonėms užsienio politika, duodanti atkirtį pasaulio nesąmoningai, neomarksistinei globalizmo politikai.

Mąstau apie Lietuvą… Analogiška padėtis: siautėja neoliberalinis, diktatūrinis neomarksizmas, valdomas oligarchinių korporacijų. Politikai veliasi į nešvarius sandorius, parduoda ne tik savo sąžinę, bet ir Lietuvos žmones. Įslaptinti vos ne šimtmečiui KGB struktūrų darbuotojai ir jų palikuonys „už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“ pasiryžę atsisakyti Lietuvos valstybingumo, pritaria Europos Sąjungos federacijos idėjai, pasiryžę išduoti Lietuvą gyvybiškai svarbiuose tautos išlikimo klausimuose, primetamuose iš Briuselio ar JTO Žmogaus teisių komiteto, iš kurio dėl absurdiškos, prigimtines žmogaus teises žlugdančios, diktatūrinės politikos pasitraukė JAV…

Lietuvos valstybės (dar taip vadinamos) Prezidentui pritrūksta drąsos pasielgti taip, kaip pasielgė Lenkijos prezidentas Andžejus Duda, Vengrijos, kitų Višegrado šalių prezidentai… Vis dar tikimės… O pačiu didžiausiu pavyzdžiu, kaip kovoti už savo valstybės išsaugojimą nuo pražūtingų, diktatūrinių leftistų kėslų, mūsų prezidentui galėtų būti kaip tik D. Trampas!

Kada reikia kovoti už pamatines Lietuvos valstybės vertybes: valstybingumo, tautos išsaugojimą, šeimas; mažinti Lietuvos žmonių, kaip pigios darbo jėgos, europinį, o taip pat ir vidinį (šalyje) išnaudojimą, o, svarbiausia – pakovoti už ateities kartų tautinių šaknų, valstybės pamato išsaugojimą – švietimą, tai politkorektiškumas TIKRAI nepadės. Matome, kas vyksta Lietuvoje… Kas kaunasi dėl tolimesnių įtakos sferų valdžioje…,

„Kiaulę į bažnyčią“ jau įsileidome ir ji kriuksėdama lipa ant Altoriaus, – apdergdama tūkstantmetės Lietuvos garbingą Laisvės kovų istoriją, Tėvynei nusipelnusius didžius ir garbingus tautiečius, Didvyrius, gelbėjusius žydų tautybės žmones nuo fašistinės Vokietijos vykdomo genocido; įsileidome „kiaulę“, kuri apdergė Didvyrius, kovojusius už Lietuvos laisvę su SSSR KGB-istiniais, lietuvių tautos genocidą (iki pat Stalino mirties) vykdžiusiais okupantais…

„Kiaulę“, kuri dergia šventus mūsų valstybės (karalystės, LDK imperijos – galit vadinti kaip norite) altorius: tūkstantmetės laisvės kovų simbolius: Vytį, Gediminaičių stulpus, vėliavas. Ir, kaip signataras Vidmantas Povilionis sako, bando mėlynomis „neužmirštuolėmis uždengti jaunimui akis“, kad neatsisuktų ir neįžvelgtų pasididžiavimo vertos savo istorijos, kilmės, šaknų…

Tiesos nepaslėpsi, ji aštri tarsi yla ir visada išlenda iš juodo melo maišo… Tiesa lyg gležnas želmuo: jeigu jis užgimė iš dar gyvybingų šaknų, tai jo augimo nesustabdys net betonas, kuriuo bandoma užbetonuoti lietuvių tautos atmintį ir smegenis…

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: