M. Kundrotas. Ar teisėtumas lygus teisingumui? (6)

Policijos smurtas Garliavoje 2012 m. gegužės 17 d. | youtube.com stop kadras

Vilniaus mero pareigas užimantis Remigijus Šimašius ir jo vadovaujama sostinės savivaldybės taryba kursto revoliucines tendencijas. LGBT propagavimas vaivorykštinėmis perėjomis, Lietuvos patriotinės rezistencijos lyderių Jono Noreikos ir Kazio Škirpos atminimo žeminimas, užsispyrimas dėl prieštaringai vertinamos „Laisvės kalvos“ paminklo Lukiškių aikštėje kelia daug klausimų.

LGBT propagavimas vyksta be jokios sostinės gyventojų apklausos. J. Noreikos ir K. Škirpos atvejais ignoruojama tiek istorikų pateikta ir viešai prieinama medžiaga, tiek konstitucinis principas, jog teisingumą Lietuvoje vykdo teismai. Šiedu istoriniai asmenys be jokio teisinio ir istorinio pagrindo kaltinami skriaudomis žydų tautybės gyventojams, kuo remiantis pašalinta atminimo lenta J. Noreikai ir pakeistas K. Škirpos alėjos pavadinimas. „Laisvės kalvos“ atveju ignoruota tiek Seime, tiek rezistentų organizacijose pareikšta nuomonė, jog jos vietoje turi stovėti Vytis.

J. Noreikos atminimo lentos ir K. Škirpos alėjos pavadinimo lentelės grąžinimas, tariamai rezistenciją pagerbiančio, o iš tiesų pačių rezistentų atmesto Lukiškių monumento apliejimas lengvai nuplaunamais dažais, akcijos J. Noreikos ir K. Škirpos atminimo vietose R. Šimašiaus stovykloje priskiriami teisės pažeidimams. Tai jau savaime skamba prieštaringai.

Apeliuojantiems vien į formalų teisėtumą yra du argumentai. Pirma – istorijoje gausu pavyzdžių, kai teisingumas ir teisėtumas vienas kitam prieštaraudavo. Vergovė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Holokaustas Trečiajame Reiche, masinės žudynės ir tremtys Sovietų Sąjungoje rėmėsi tų šalių teise, tad grynai formaliai buvo teisėti. Bet vargu, ar nors vienas doras, sveiko proto žmogus pripažins šiuos reiškinius teisingais. Antra – pačios savivaldybės institucijos galimai peržengė savo teisinę kompetenciją, uzurpuodamos tiek Seimo, tiek teismų, tiek piliečių visuomenės valdžią.

Vilniaus vadovų siekiai įrodyti savo valdžią ir viršenybę jau pareikalavo ir aukų. Prieštaringąją „Laisvės kalvą“ lengvai nuplaunamais dažais apliejusi ir atminimo akcijoje K.  Škirpos alėjoje dalyvavusi pedagogė Astra Genovaitė Astrauskaitė sulaikyta policijos, jos pačios teigimu sutrikdyta sveikata. Ar jau laukti atvejų, kai valdžios institucijų atstovai ims stumdyti ir mušti protestuojančius Lietuvos piliečius, kaip elgėsi sovietų OMON‘as bei policija Garliavos šturme? O gal policija tik vykdo įsakymus? Sausio 13-ąją kai kas taip pat tik vykdė įsakymus. Jų nuomone – teisėtos valdžios.

Rusijos vykdomo informacinio karo kontekste valdžios institucijų susipriešinimas su valstybės piliečiais ir dar – patriotiškiausiais jos segmentais įgauna ypatingą prasmę. Kremliaus žiniasklaida jau vadina R. Šimašių tikru vyru ir kone didvyriu.

Jei mane imtų girti priešai, rimtai sunerimčiau, ką darau blogai. Bet paraudonavusiems naujiesiems liberalams, atrodo, tokios pagyros tinka. Norėtųsi tikėti, jog „Laisvės“ partijos pozicijų sutapimas su Kremliaus pozicijomis dėl mūsų patriotinės rezistencijos ir istorinės atminties vertinimų – tik atsitiktinis, bet minčių kyla įvairių.

Panašu, jog susiklosčiusią ypatingą padėtį Lietuvos sostinėje gali sureguliuoti tik aukščiausi valstybės vadovai – Seimas ir Prezidentas. Pirmasis – specialios komisijos sudarymu ir sprendimu, antrasis – savo moraliniu autoritetu ir oficialiu pareiškimu.

Lietuvos istorinės atminties naikinimas ir valdžios susipriešinimas su piliečiais naudingi tiktai mūsų valstybės priešams.

Nesiėmus priemonių Vilnius rizikuoja tapti antra Garliava. Ir dar kažin, ar tai būtų blogiausias variantas.

Autorius yra politologas