„Aktualioji istorija“: Jėzuitų misijos ir Lietuva (video)

Na, nemažai teko ir pr. a. patirti. Nes vien krikščioniu būti nepakako. Tavo krikščionybė privalėjo „teisinga” būti – ne lietuviškai ir netgi ne slavų k. (jei ji kita), o būtent TIK polskai skelbiama, pagal polska wiara… Ar nekilo niekam klausimų,
kodėl tos tautos kunigai Dievą už save kvailesniu laiko, žmogaus kalbos nesuprantančiu?
Kodėl buvo uždaromos lietuviškos, (balta)rusiškos, ukrainiečių mokyklos,
kodėl buvo iš darbo išmetami, žudomi net ir tie, kas ginklu prieš okupantą nekovojo, o tik atsisakė persikrikštyti ar kitiems padėjo savo tikėjimo laikytis?
O jei nežudomi, tai visas turtas būdavo nusavinamas, šeima bename ir bedarbe tapdavo? (Kaip krikščioniška, ar ne – turėdamas tokius „tikro” Tikėjimo nešėjus, Dievas net šokinėjo Danguje iš džiaugsmo?).
Kodėl negalima buvo tuoktis, išpažinties eiti, melstis, krikštyti ne pas lenkų kunigą?
Kodėl Vilniaus gubernijos miestelio stačiatikių dvasiškio (taigi, slavo, krikščionio!), tuokusio jaunuosius tokius, kaip jie atėjo (pvz., lenką su lietuve, ruse, ar bet kokia kita tautine kombinacija – ne tik neliepdamas jiems eiti į naujųjų ponų bažnyčią, bet net nereikalaudamas jiems į stačiatikybę persikrikštyti, t.y., atsižvelgdamas į esamą situaciją, į galimybę išsaugoti ištikimybę tai bažnyčiai, kuriai jie buvo prisiekę), – kodėl jo žmona „nuskendo” ten, kur tai fiziškai neįmanoma, ir liko 4 jo našlaičiai mažyliai, o jaunas giminaitis dingo be žinios (nė Raudonasis kryžius po karo jo pėdsakų nepadėjo rasti)?…
Bet čia tik dalis tų nesuvokiamų, protu nepaaiškinamų „kodėl”, su kuriais savo kasdienybėje teko susidurti nepasitraukusiems, okupuotose žemėse likusiems, o dar, neduokdie, nuosavybės turėjusiems…
O visa tai vyko todėl, kad religija buvo tik KAUKĖ, kuria prisidengus buvo žemės okupuojamos, vienos tautos galybė pučiama. Todėl pirmiausia buvo gujama lauk bet kuri kita tautybė, kad užgrobtas „aveles” kunigai ganytų, kad jie suprastų „žemesnės padermės” kalbų turinį. T.y., jie atliko ne Dievo nešimo, o sovietinių politrukų, polpredų vaidmenį (šie „dirbo” kiekviename didesniame darbo kolektyve, stebėjo, kad nebūtų nukrypta nuo „partijos generalinės linijos”) …
Nežiūrint, kad jėzuitų įnašas į švietimą, į kai kurias sritis buvo teigiamas, visgi bendras suminis polskos wiaros brukimo poveikis akivaizdžiai iliustravo, jog OKUPACIJOS (net ir tokiais melagingais tikslais pridengiamos, kai į iškrypimą vedantis gobšumas bei valdžios troškimas, dangstomas „Dievo nešimu”), jog
PRIEVARTINIS, SMURTINIS tautos TIKĖJIMO KEITIMAS bei NUTAUTINIMAS DEMORALIZUOJA okupuotąsias tautas (ar jos dalis).
Kartu su gimtąja kalba bei prigimtiniu tikėjimu savus išduoti priversta tauta (jos dalis) praranda turėtos moralės pamatus, saitus, visą tautą telkusius aplink jos dvasinį centrą, garantavusius jiems saugumą ir iš to kylančią dvasios ramybę, nes čia – „vienas už visus, o visi už vieną”. Čia nei vienas tavęs neišduos, ir tai tavo moraliniam stuburui suteikia tvirtybės, pasitikėjimo savimi.
PRIMESTAS tikėjimas neatneša perkrikšto sielai Ramybės (aš išdaviau, ir iš to pasipelniau; tačiau kitas kaimynas irgi tai gali – pvz., mane išduoti!).
Be sielos ramybės nėra tikro, gilaus, įsisąmoninto tikėjimo. Tai nebent paverčia fanatikais, kuriems tikslas pateisina priemones*, net jei į tą tikslą ves per DEKALOGO LAUŽYMĄ. Svarbu, kad tas, kas siūlo prie jo persimesti, atrodo naudingesnis, katras daugiau duos už išdavystę. (Tačiau ir okupantas turi suvokti, jog tokį perkrikštą gali pervilioti ir kitas, dosnesnis jo konkurentas?)
Net ir vieną kartą nutautintieji perkrikštai – tartum ta budinti bikfordo virvelė. Kai link valstybės, kurios pilietis yra, sienų (fizinių ar virtualių) vėl artės koks nors okupantas, toks ir vėl nebusi tas, kas gins šią žemę, nes bus vėl skaičiuojama, kas iš konfrontuojančių stipresnis, katro pergalė tikėtina, kas daugiau naudos duos… Juk, „kartą pabandęs, negali sustoti” 🙁 Juos varys nerimas, apsigyvenęs juose nuo tada, kai pirmą kartą jų protėviai buvo priversti keisti savo prigimtinę kalbą, tautybę, tikėjimą, t.y., MORALĘ. DVASINĮ STUBURĄ.
Todėl manau, jog „profesionalių” kolaborantų** gyvenamos teritorijos – ne tik Europai pavojingos. Man rodosi, jog tai itin svarbus, skubiai spręstinas Vatikano ir kt. religijų dvasinių tėvų reikalas bei psichologijos autoritetų kompetencijos klausimas. Praeities, nei protėvių padarytų klaidų ar nuodėmių jie neištaisys, ir ne jie už jas atsakingi. Tačiau jie gali jų nekartoti, netapti savo valstybių sprogdintojais, išdavikais. Reikia padėti tiems žmonėms atrasti savo Ramybę ir liautis būti kruvinų konfliktų pavojumi Europai.
Ypač svarbu tą Ramybė suteikti augančiai kartai, nes jos sąmonė ir dvasia bręsta sąlygomis, panašiomis į buvusias, kai „statėm komunizmą” – mokykla teigia vieną, namai – kitą, viešumoje girdi trečią, o per „tvorą į sodą”, tartum į savą pirmyn atgal siuvantys gretimos šalies politikai gundo gyvenimu Rojaus sode, jei jie „bus protingi”…
Nežinau, ar sugebėjau bent kiek suprantamai išdėstyti, ką mąstau šiuo klausimu.
———————————-
* Gal kas matė „perestroikos” laikais „vidiaką” „Partijos sekretorius”? Apie tada pačioje KPSS prasidėjusį skilimą.
Iš pačių socialinių apačių kilęs raikomo sekretorius pajuto pavojų netekti to, ką jam „partija duoda” – kartu su gautom partinėm pareigom iš baisios „komunalkės” (kur, su viena visiems bendra virtuve, tualetu bei vandens čiaupu, sugrūstai gyveno neaišku, kiek šeimų) partija perkėlė jį į erdvų butą. Scena, kai jis su savimi šnekasi, jog jis bet ką padarys dėl savo partijos, ir nė už ką neatsisakys buvimo joje bei savo pareigų duodamos NAUDOS!.. – Ar ne panašų vyksmą jau 30 m. stebime savo pietryčiuose?
** Turiu galvoje teritorijas, kur vietos gyventojai kelis kartus keitė (ar buvo priversti keisti) „šeimininką” (okupantą), tautybę, tikėjimą bei ištikimybės priesaiką.