M. Puidokas. Pagaliau atsigręžta į užsienyje gyvenančių lietuvių šeimas (3)

Mindaugas Puidokas | Alkas.lt nuotr.

Seime po antro bandymo buvo pritarta mano inicijuotai rezoliucijai, kuri skirta padėti užsienyje gyvenančių lietuvių šeimoms ir jų vaikams. Rezoliucija parengta surinkus duomenis iš Europos žmogaus teisių teismo bylų ir visų atsakingų Lietuvos institucijų. Ji buvo kelių mėnesių darbo Seimo Žmogaus teisių komitete rezultatas. Už Lietuvos ribų gyvenantys mūsų šalies piliečiai susiduria su jų gyvenamose valstybėse veikiančiomis vaikų teisių apsaugos tarnybomis bei kitomis šeimas prižiūrinčiomis institucijomis. Į krizę patekusios šeimos dėl kalbos barjero ne visuomet gali susikalbėti su kitų šalių institucijų darbuotojais, joms neužtikrinamos kokybiškos vertėjų paslaugos.

Lietuviai vaikai patenka į užsieniečių šeimas, nors turi artimuosius Lietuvoje

Turime daug atvejų, kai užsienio šalių institucijos, veikdamos pagal tų valstybių įstatymus atima vaikus iš lietuvių šeimų. Tokie tėvų globos netekę vaikai yra nepilnamečiai Lietuvos Respublikos (LR) piliečiai. Gyvai išklausęs skausmo kupinas tų šeimų istorijas supratau, kad Lietuvos institucijos, ambasados, konsulatai ir atsakingi ministrai nesiima aktyviai ginti savo piliečių. Tos šalys priima sprendimus atimti vaikus, nepaisydamos Lietuvos interesų. Mūsų vaikai atiduodami įvaikinti ar globoti užsienio valstybių piliečiams. Tokiu būdu neatsižvelgiama į vaiko teisę išsaugoti savo identitetą, nekreipiamas dėmesys į vaiko kalbinės, etninės, religinės ir kultūrinės priklausomybės reikšmę. Šiais atvejais, siekiant užtikrinti geriausius vaikų interesus, nepaisoma to, kad vaikas prisirišęs prie savo šeimos, artimųjų. Asmeninių susitikimų metu šeimos pasakojo apie tai, kaip vaikai mėtomi per daugybę globėjų, o Lietuvoje juos norintiems globoti seneliams ar artimiems giminaičiams nėra sudaroma jokių galimybių vaiką parsivežti į Tėvynę ir jį auginti tikroje šeimoje.

Pavyzdžiui, Norvegijoje gyvenančios Gražinos Leščinskienės sūnus Gabrielius iš šeimos paimtas 2014 metais. Berniukas pakeitė jau keturias globėjų nelietuvių šeimas. Negirdėdamas gimtosios kalbos spėjo ją pamiršti ir su mama per retus susitikimus bendrauja tik norvegiškai. Mama išmoko norvegų kalbą, bet susikalbėti su kitais artimaisiais berniukui tapo beveik neįmanoma. Ji susitinka su sūnumi vos du kartus per metus, nors priklausytų nuolatinis bendravimas ir sūnaus gražinimas mamai, kuri įvykdė visus Barnevernet keltus reikalavimus. Dėl ilgai trunkančio teisinio proceso sudėtingumo ji iki šiol negali kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Tačiau ir po kreipimosi į EŽTT ši mama gali tikėtis sulaukti sprendimo tik praėjus ne vieneriems metams. Svarbu pastebėti, kad panašias bylas Švedija ir Norvegija EŽTT pralaimėjo, bet per tą laiką dalis iš šeimų atimtų vaikų sulaukė pilnametystės. Jokia kompensacija neatitaisys tokios neteisybės, kai vaikams atimama galimybė augti su tėvais.

Motinų pagalbos šauksmas iš Jungtinės Karalystės ir Norvegijos

Šį rudenį sulaukiau Gražinos Leščinskienės ir kitų užsienyje gyvenančių šeimų prašymo padėti. Seimo Žmogaus teisių komitete, kurio narys esu, inicijavau visapusišką ir išsamų tyrimą. Minėtos šeimos gyvena Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje ir susidūrė su šių šalių vaiko teisių apsaugos tarnybomis. Dėl vienų ar kitų abejotinų priežasčių vaikai buvo paimti iš šeimų ir šiuo metu gyvena ne su savo tėvais ar giminaičiais. Vaikai globojami ne mūsų tautiečių šeimose, nėra ugdomi gimtąja kalba, jų biologinės šeimos patiria įvairių sunkumų. Lietuvos ambasados, esančios tose šalyse, iki šiol tik formaliai padėdavo tiems, kurie kreipiasi. Dažniausiai tėvai sulaukdavo atsakymo, kad ambasados darbuotojai neturi teisės kištis į tos šalies institucijų darbą. Tačiau kišimosi niekas ir neprašo, tik nori, kad Lietuva išsakytų savo poziciją, kuria būtų matomas rūpestis savo šalies piliečiais.

Kai šį rudenį per šnipų mainus Lietuva Norvegijos ambasadai perdavė Rusijoje už šnipinėjimą nuteistą norvegą Frodė Bergą, Norvegijoje gyvenančioms lietuvėms mamoms sušvito mažas vilties žiburėlis: gal Lietuvai dėkinga Norvegija galėtų atsižvelgti į lietuvių vaikų interesus ir jų šeimų teisėtus lūkesčius? Mamos tikisi, kad mūsų valstybės politiniai lyderiai Norvegijai išsakys savo aiškią poziciją ir apgins savo šalies piliečius. Juk akivaizdžiai pažeidžiamos vaikų teisės, kai jie negali bendrauti savo gimtąja kalba, yra ne tik atskirti nuo šeimų, bet ir nuo giminaičių, bičiulių, savo tautinės aplinkos.

Sprendimas – rezoliucija dėl užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių šeimų ir jų vaikų apsaugos bei teisių užtikrinimo

Ši problema visapusiškai ir išsamiai buvo išnagrinėta Seimo Žmogaus Teisių Komitete. Išklausytos atsakingos institucijos: Socialinių reikalų ir darbo ministerija, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, Užsienio reikalų ministerija, ambasadų ir kitų atsakingų institucijų atstovai. Parengta rezoliucija, kuri galėtų palengvinti tiek užsienyje gyvenančių vaikų, tiek šeimų padėtį ir joms suteikiamą pagalbą, kai kyla įvairios problemos. Dauguma institucijų pritarė visiems rezoliucijos siūlymams.

Rezoliucijos pagrindiniai siūlymai dėl pagalbos didinimo mūsų žmonėms gyvenantiems užsienyje:

1. Lietuva privalo teikti daug aktyvesnę konsulinę pagalbą savo piliečiams. Iki šiol Lietuvos ambasadų atstovai beveik nedalyvauja teismų posėdžiuose, nors turi tokią teisę. Nėra laikomasi aktyvios mūsų žmonių atstovavimo ir interesų gynybos taktikos.
2. Rezoliucija numato Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimto trečiojo papildomo Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos protokolo dėl skundų procedūros ratifikavimą. Jis suteikia teisę individualiam skundui, kai yra pažeistos vaiko teisės. Ši konvencija ir jos protokolas buvo pasirašyti dar 2015 m. rugsėjo 30 d. mūsų užsienio reikalų ministro Lino Linkevičius. Dėl nesuprantamų priežasčių jis nėra ratifikuotas iki šiol. Šeimos vis dar negali kreiptis dėl konkretaus vaiko pažeistų teisių ir visos šeimos interesų gynimo šioje jautrioje srityje. Atsiradus šiai galimybei šeimos ir vaikai bus daug saugesni, jų teisės geriau užtikrintos, nes Lietuvos institucijos žinos apie tokio individualaus skundo galimybę bei atsargiau ir atsakingiau priiminės sprendimus.
3. Užsienio reikalų ministerija turės užtikrinti, kad Lietuvos ambasadose ir konsulatuose atsirastų profesionalių vertėjų, kurie gali teikti kokybiškas vertimo paslaugas, sąrašai. Kokybiškų vertimo paslaugų nebuvimas yra sukėlęs daug krizinių situacijų mūsų piliečiams Norvegijoje ir kitose užsienio šalyse ir dėl to lietuvių šeimoms kildavo rimtos teisinės problemos. Analogiškai – reikalingi ir advokatų sąrašai. Tokia pagalba yra būtina siekiant užtikrinti kokybiškas konsultacijas į krizinę situaciją patekusioms lietuvių šeimoms.
4. Šalių, kuriose yra gausiausios lietuvių bendruomenės ir iškyla daugiausiai problemų, ambasadose siūloma steigti šeimos atašė pareigybes. Tokia galimybė jau yra numatyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, bet konkrečiai dar niekas nepadaryta. Tokie atašė padėtų šeimoms ir supažindintų jas su konkrečios valstybės įstatymais, dėl kurių nesilaikymo gali grėsti vaikų paėmimas iš šeimos bei kitos problemos.

Kodėl svarbu atskirti vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybas?

Vienas rezoliucijos punktas skirtas labiau Lietuvai. Vadovaujantis Jungtinių Tautų Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje siūloma vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybas atskirti į dvi atskiras institucijas. Šiuo metu yra susiklosčiusi keista padėtis, kai ta pati tarnyba priima sprendimą vaiką atimti iš šeimos bei sprendimą jį įvaikinti ar atiduoti laikinai globai. Tokiu būdu kyla aiškus interesų konfliktas bei iškyla rimtų klausimų dėl proceso skaidrumo vaikus paimant iš vienų šeimų ir perduodant kitoms. Akivaizdu, kad šios dvi procedūros turėtų būti vykdomos dviejų tarpusavyje nesusijusių institucijų. Tokį siūlymą nuolat išsako nepriklausomi vaiko teisių apsaugos srities ekspertai ir su tarnyba susiduriantys žmonės.

Lietuvių šeimos pagaliau sulauks realios pagalbos

Rezoliucija teikta du kartus. Pirmą kartą kaip bendraautoriai pasirašė 30 Seimo narių iš 5 skirtingų frakcijų: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos, mišrios Seimo narių grupės, frakcijos „Lietuvos gerovei“, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos bei Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos. Abu kartus man teko surinkti po 47 Seimo narių parašus, kad būtų leista rezoliuciją pateikti ir svarstyti Seimo posėdyje. Pirmą kartą ją teikiant priėmimui pritrūko balsų, nes dalis kolegų nebuvo įsigilinę į problemos rimtumą ir svarbą. Labai džiugu, kad antrą kartą rezoliucija buvo išsamiai išnagrinėta ir Seimo nariai palaikė esminę idėją: būtina geriau rūpintis mūsų vaikais užsienyje. Priimta rezoliucija atveria naujas galimybes ir šeimos pagaliau pajaus, kad ir gyvendamos ne Lietuvoje jos realiai rūpi mūsų šaliai.

Siekiau, kad pasektume Lenkija ir kitomis savo piliečius aktyviai ginančiomis šalimis

Inicijuodamas šios rezoliucijos svarstymą siekiau, kad jai įsigaliojus būtų veiksmingiau bendraujama su užsienyje gyvenančiomis lietuvių šeimomis, o tos šeimos, kurių vaikai nuo jų atskirti, sulauktų aktyvios ir realios pagalbos. Toks veiklos modelis ambasadose, kai siekiama išnaudoti visas teisines priemones ginant savo piliečių interesus, turėtų tapti nuolatiniu ir įprastu kasdieninio darbo prioritetu. Taip dirba Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos, Jungtinės Karalystės, net Rusijos ir daugelio kitų šalių aukšto rango politikai ir institucijos. Lenkijos konsulas už aktyvią pagalbą savo piliečių šeimoms Norvegijoje net buvo paskelbtas Persona non grata – nepageidaujamu ir privalėjo išvykti iš šalies, bet jį pakeitė kitas. Jis tęsia pradėtą darbą. Nuo šiol, kai priimta rezoliucija, ir mūsų tautiečiai galės jaustis tvirčiau ir drąsiau. Dabar seks realūs sprendimai ministerijose, o darbo praktika ambasadose bei konsulatuose privalės keistis. Džiaugiuosi galėjęs prisidėti prie to, kad užsienyje gyvenančios šeimos pasijustų saugesnės ir svarbesnės mūsų šaliai.

Baigsiu Gražinos Leščinskienės žodžiais: „Dažnai girdime, kad institucijos bejėgės, o tėvai patys yra kalti. Tačiau vaikai pamirštami! Jeigu tėvai kalti, juos ir bauskime, sodinkime į kalėjimą. Bet kodėl kenčia vaikai ir Lietuvoje likę jų giminaičiai? Valstybė turi atstovauti vaikų interesus ir juos apginti.“