Jaunųjų gydytojų trijulė. Rezidentūra (II) (0)

Gydytojai: Povilas Grėbliūnas, Jurgita Zubavičiūtė-Liškauskienė ir Darius Baliūnas Seinų ligoninėje | punskas.pl nuotr.

I dalis ČIA.

Apie studijas, stažuotę ir ateities planus jaunųjų medikų trijulę Jurgitą Zubavičiūtę, Darių Baliūną ir Povilą Grėbliūną kalbina Nijolė Birgelienė.

– Po stažuotės jūsų laukia egzaminas. Kokios žinios bus tikrinamos? Ar po egzamino prasidės jau savarankiška profesinė veikla? Kokias specialybes norėsite rinktis?  

Povilas:
– Taip, po stažuotės turėsime laikyti baigiamąjį egzaminą. Tik jį išlaikius ir pabaigus stažuotę, galima pradėti rezidentūrą.

Darius:
– Egzaminą sudaro 200 klausimų iš įvairių sričių – vidaus ligų, vaikų ligų, chirurgijos, ginekologijos ir akušerijos, teisės ir kt.

Uždarais, testiniais klausimais tikrinamos jaunųjų medikų teorinės žinios ir kritinis mąstymas. Po šio egzamino ir stažuotės teks stoti į rezidentūrą, žmonių populiariai vadinamą „specialybe“. Mane domina pediatrija. Tačiau iš patirties žinau, kad gyvenime kartais viskas apsiverčia aukštyn kojom, todėl nenustebčiau, jeigu pasirinkčiau ir kitą sritį. Vaikų ligų rezidentūros trukmė – 5 metai.

Jurgita:
– Stojant į rezidentūrą, svarbus minėto egzamino rezultatas, mat kai kuriose specialybėse reikalaujama aukštesnio balo (kitose pakanka tik išlaikyti egzaminą). Atranka vyksta visos Lenkijos mastu, taigi svarbus ir stojančiųjų skaičius į pasirinktą specialybę. Man patinka vidaus ligų specialybė. Įgijus šios srities specialisto laipsnį, galima dirbti ligoninėje, poliklinikoje, greitosios gydytoju arba savo privačiame kabinete. Galima dar papildomai įgyti vieną siauresnio spektro specialybę. Vidaus ligų rezidentūra trunka 5 metus, o siekiant papildomo specialisto laipsnio, pvz., kardiologijos, endokrinologijos, alergologijos (tai mane kaip tik domina) dar 2 metus. Aišku, visą tą laikotarpį gydytojas dirba, bet jam dar tenka važinėti į kursus į kitas, dažniausiai klinikines, ligonines. Ne visos ligoninės suteikia galimybę stoti į išsvajotą specialybę, todėl būtina anksčiau pasidomėti, kur kokia yra programų pasiūla.

Povilas:
– Aš taip pat galvoju stoti į vidaus ligų rezidentūrą. Tai labai plati specialybė, leidžianti diagnozuoti ir gydyti didelį ligų spektrą.

– Ar rinkdamiesi studijas buvote sąmoningi, kokia ateitis jūsų laukia? Iš vienos pusės, prestižinė profesija ir kilnus pasiryžimas padėti žmogui, gelbėti jo gyvybę. Iš kitos – didžiulė atsakomybė, nuolatinis mokymasis ir tobulinimasis.

Jurgita:
– Rinkdamasi medicinos studijas žinojau, kad tai nelengvas gyvenimo kelias, bet manęs tai nebaugino. Visada norėjau daryti kažką prasmingo, padėti žmonėms. Manau, kad gyvenimas yra bevertis, jeigu gyveni tik sau ir sieki tik savo naudos. Tik nepagalvokite, kad esu viena iš tų, kuri nuo pat mažens svajojo tapti gydytoja. Anaiptol. Kad tai „mano sritis“, supratau baigdama vidurinę mokyklą, o dar labiau įsitikinau studijuodama. Manau, kad tokiam pasirinkimui didelę įtaką turi žmogaus charakteris. Jeigu žmogus eina studijuoti mediciną vien dėl prestižo ar pinigų, jis niekada nebus geras gydytojas.

Darius:
– Puikiai žinojau, kas manęs laukia, nes mano šeimoje yra labai daug gydytojų, todėl mačiau, kiek daug jie dirba ir kaip tai paveikia jų gyvenimą. Bet mačiau ir šypseną jų veide, kai pasakodavo apie savo darbą. Galbūt kaip tik todėl nusprendžiau, kad noriu būti gydytoju. Norėjau džiaugtis tuo, ką darau. O apie tamsiąją šios profesijos pusę dar negalvoju. Tikiuosi, kad niekada ir neteks apie tai galvoti.  

Povilas:
– Aš irgi žinojau, kam ryžtuosi. Šeimoje turėjau gydytoją. Kadangi daug su juo bendravau, galiu drąsiai teigti, kad aklai studijuoti medicinos nėjau. Sutinku, būti gydytoju yra prestižiška, bet kartu ir didžiulė atsakomybė. Manau kad stažuotė, kurią dabar atliekame, padės pasiruošti kasdieniam gydytojo darbui ir keliamiems iššūkiams.

Jurgita:
– O aš gydytojo darbo nelaikau prestižine profesija. Mano nuomone, tai net ne darbas, o veikiau gyvenimo būdas, kurį sąmoningai renkiesi. Atsakomybė yra didžiulė, vis dėlto kalba eina apie žmogaus gyvenimą. Pats žmogus galbūt tau yra svetimas, bet kitam tavo pacientas yra vyras, žmona, vaikas, draugas, gyvenimo meilė… Tai ir yra sunkiausia šiame darbe. Tu ne tik privalai padėti pacientui, jo artimiesiems, bet taip pat susidoroti su savo emocijomis. Manau, kad nei vienas gydytojas nėra pasirengęs visiems iššūkiams. Kiekvienas atvejis kitoks, kiekvienas organizmas į tą patį vaistą gali reaguoti kitaip, kiekvienas pacientas, išgirdęs blogą žinią, gali elgtis skirtingai. Tu niekuomet nežinai, kas gali įvykti. Medicinoje nieko nėra 100 proc. Todėl manau, kad klausimai: Ar galėjau padaryti kažką daugiau? Ar galėjau kažką atlikti kitaip? kyla net profesoriams ir ilgametę patirtį turintiems gydytojams. Svarbu suprasti, kad gydytojas ne Dievas, kad jis irgi tik žmogus. Ir dar viena būtina įsisąmoninti – už savo sveikatą esame atsakingi patys.

– Ar savo ateitį siejate su Punsko, Seinų, Suvalkų kraštu? Jeigu galėtute rinktis darbovietę, kas tai būtų – ligoninė, ambulatorija, privatus kabinetas?  

Darius:
– Norėčiau dirbti savo krašte, tačiau visa nulems pasirinktos specialybės bazė, t. y. kur galėsiu stoti į rezidentūrą. O dėl darbo vietos? Nežinau, kaip bus ateityje, bet kol kas labiausiai mane domina darbas ambulatorijoje, kitaip sakant, pats pirmasis kontaktas su pacientu.

Povilas:
– Aš taip pat norėčiau dirbti tarp savų. Planuoju rezidentūrą atlikti Seinuose ir čia tęsti gydytojo darbą.

Jurgita:
– Nelengva atsakyti į šį klausimą, kaip kad nelengva nuspėti, ką atneš gyvenimas. Kol kas man čia patinka. Net ir gyvenant mažoje bendruomenėje, galima užsiimti prasminga veikla, pvz., visuomenės švietimu sveikatos klausimais, sveikos gyvensenos ugdymu ir pan. Galbūt kada nors kils noras padirbėti kitoje vietoje, gal net kitoje šalyje. Medikams nesudėtinga rasti darbo vietą, o ir veiklos šioje srityje tikrai netrūksta. Manau, ne tiek svarbu, kuriame pasaulio kampelyje dirbi, kur kas svarbiau yra būti laimingam tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe įgyvendinant savo idėjas.

(Bus daugiau)