M. Puidokas. Turkijos ir Rusijos susitarimas – NATO ir ES silpninantis V. Putino laimėjimas (12)

Kurdistanas | Wikipedia.org nuotr.

Kurdistanas | Wikipedia.org nuotr.

Rašydamas tęsinį pirmajam straipsniui šia tema, galiu drąsiai teigti, kad galių perdalijimas Artimuosiuose Rytuose ne tik tęsiasi, bet vis labiau įsibėgėja. Ilgiau nei 6 valandas trukę Turkijos prezidento R. T. Erdogano ir  Rusijos vadovo V. Putino derybos patvirtino mano anksčiau išsakytas prognozes. Turkijos puolimas buvo naudingas Rusijai, kuri tapo pagrindine Sirijos konfliktą reguliuojančia geopolitine jėga.

Jis naudingas ir Maskvos remiamam prezidentui B. Al-Asadui apjungiant beveik visą šalies teritoriją po Damasko vėliava. Kaip pergalę jį pateiks ir JAV prezidentas D. Trampas, siekiantis tesėti rinkiminius pažadus amerikiečiams ir užbaigti brangiai kainuojančius karus Artimuosiuose Rytuose bei norintis visam pasauliui įrodyti, kad yra sėkmingas derybininkas. Turkijos ir JAV suderėtos laikinos 120 valandų paliaubos iš tiesų suteikė laiko ir leido susitarimui įvykti. Galima tik spėlioti, ar tokį galimą scenarijų buvo iš anksto aptarę JAV, Turkijos ir Rusijos lyderiai bei ar žinojo galimą įvykių eigą.

Paskelbta, kad R.T. Erdoganas sutiko nutraukti karinę operaciją, nes kurdų daliniai atsitraukė 32 km nuo pasienio su Turkija, o patruliavimą perėmė Rusijos pajėgos. B. Al-Asadas pritarė susitarimui, nes jo dėka sirų kariuomenė kartu su rusais įsitvirtino kurdų seniau valdytose teritorijose ir pastarieji turėjo su tuo sutikti. Jei Turkijos puolimo nebūtų buvę ir JAV kariai nebūtų atitraukti – toks susitarimas būtų sunkiai įmanomas ir kurdai būtų siekę išlaikyti visišką autonomiją bei stiprinę siekius kurti nepriklausomą valstybę.

dr. Mindaugas Puidokas | Asmeninė nuotr.

dr. Mindaugas Puidokas | Asmeninė nuotr.

Visos derybose dalyvavę pusės skelbia apie savo pergalę. JAV prezidentas dar iki Turkijos su Rusija susitarimo pareiškė, kad pritaria prezidento R.T. Erdogano veiksmams, sveikina puolimo stabdymą ir vadina tai puikiu derybų rezultatu. Amerikiečiams bus iškomunikuota tai kaip žingsnis, kuris išsaugojo santykius su Turkija ir leido karius grąžinti namo. Rusija Artimuosiuose Rytuose dar labiau sustiprino savo pozicijas ir dabar visur komunikuoja diplomatinį signalą, kad jokie svarūs susitarimai ir krizių sprendimas regione nėra galimi be V. Putino įsitraukimo. Tas rodo, kad pasaulio tvarka smarkiai keičiasi ir teritorijų puolimas, siekiant politinių tikslų, vėl tampa naudą atnešančiu stiprių šalių pasirinkimo variantu. Mažoms šalims – tai prasta žinia, nes patvirtina, jog Vakarų šalių sankcijos ir grasinimai – tokių šalių kaip Turkija, Rusija ar Kinija apsisprendimo tikrai neveikia.

Kodėl NATO ir Europa yra pralaimėtojai Turkijos veiksmų Sirijoje fone?

D. Trampas priimdamas sprendimą išvesti JAV karius iš Sirijos įvertino blogiausią galimą scenarijų ir puikiai suprato, kad JAV labai toli. Pabėgėlių antplūdis grėsė tik Europai ir Sirijos kaimyninėms šalims. Iš puolimo zonos turėjo bėgti per 300.000 žmonių. NATO šalių vienybei tokia situacija yra labai grėsminga, nes JAV ir ES šalių pozicijos ir interesai stipriai išsiskyrė. Seniau buvo įprasta svarbiais klausimais pozicijas derinti, o dabar tas dažnai net nebandoma daryti. Konfliktas su svarbia NATO nare Turkija yra ypatingo nerimo ženklas, nes Rusija NATO rado stiprią sąjungininkę. Toks V. Putino siekis ir tikslai suskaldyti NATO prieš keletą metų atrodė kaip sunkiai įgyvendinama svajonė. Žinant, kad sprendimai NATO turi būti priimami vienbalsiškumo principu ir susilaikymo valstybėms narėms balsuojant būti negali – toks susiskaldymas yra labai pavojingas ir gali apsunkinti bet kokių svarbių sprendimų priėmimą. Ar tokiam scenarijui buvo pasiruošę NATO šalys ir Lietuva?

Operacija ,,Taikos šaltinis” kėlė grėsmę karų Irake, Libijoje, Jemene ir Sirijoje kankinamam Artimųjų Rytų regionui nugrimzti į visišką chaosą ir tai buvo didelis stimulas rasti susitarimą Turkijai su Rusija ir net JAV. Turkijos pasienyje kurdų kontroliuojamoje teritorijoje yra įkalinti ir galėjo išsilaisvinti tūkstančiai įkalintų DAESH teroristų.

Europos Sąjungos (ES) šalys griežtai pasmerkė Turkijos veiksmus ir grūmojo sankcijomis. D. Trumpas grasino sankcijomis net sunaikinti Turkijos ekonomiką, bet greitai diplomatiškai atsitraukė ir ėmė vadinti R.T. Erdoganą draugu. ES šalys paskelbė apie ginklų embargą Turkijai ir minkštinti pozicijų net nežadėjo. Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas atkirto, kad Vakarų grasinimai sankcijomis ir ginkluotės embargu nesustabdys karinės operacijos prieš kurdus Sirijoje. Dėl to po Turkijos operacijos labiausiai lieka sugadinti santykiai su stipriausiomis ES šalimis – Vokietija, Prancūzija, Italija.

Turkijoje vis dar gyvena milijonai pabėgėlių ir R.T. Erdoganas, prisimindamas piktą ES reakciją, gali imti aplaidžiau saugoti juos ir tokiu būdu paskatinti pabėgėlių naujus srautus plūstelėti į ES. Jei žmonėms iš jos teritorijoje esančių pabėgėlių stovyklų būtų leista nekontroliuojamai vykti į Europą – taip ir įvyktų. Žinoma, tas būtų daroma ne atvirai, o tiesiog užmerkiant akis prieš nelegalų migrantų gabenimą nesaugiais laiveliais į Graikijai bei Italijai priklausančias salas. Šio scenarijaus realią grėsmę patvirtina ir įtūžusio už prancūzų, britų ir vokiečių kritiką R.T. Erdogano grasinimai užtvindyti Europą pabėgėliais ir taip sukelti dar vieną migracijos krizę. ES pakrančių apsauga išlieka silpna, chaotiškai organizuota, ir tas reikštų rimtas ekonomines problemas Graikijai, Italijai, Vokietijai, Švedijai. Jos yra tikslinės atvykėlių šalys ir jose jau dabar yra didelis kiekis migrantų iš Artimųjų Rytų. Kyla grėsmė ir finansinių pajėgumų pabėgėliams priimti neturinčioms šalims.  Tarp jų ir Lietuvai. Briuselyje vėl gali gimti planai padalinti pabėgėlius pagal kvotas visoms ES šalims. Tas sukeltų dar didesnius nesutarimus tarp ES šalių.

Vokietijos gatvėse jau vyko turkų ir kurdų konfliktai. Sirijoje vykstantis karas dar ilgai darys įtaką ir Europos Sąjungos šalių politikai valstybių narių viduje, užkraunant papildomą krūvį lėtėjančiai ekonomikai ir keliant visuomenės vidinius konfliktus dėl integruotis nenorinčių dalies atvykėlių iš Artimųjų Rytų. Paradoksalu, bet ES negebėjimas rasti dialogo su Ankara pagilino konfliktą tarp NATO narių ir dar labiau suartino Turkiją su Rusija, kuri visada yra pasiryžusi parduoti bet kokių pageidaujamų ginklų, nepaisydama ES sankcijų. 

D. Trampui svarbiau prezidento rinkimai JAV nei saugoti kurdus nuo Turkijos

Akivaizdu, kad D. Trampo veiksmų Sirijoje ir Artimuosiuose Rytuose logika yra paprasta. Viskas nukreipta į būsimus prezidento rinkimus JAV. Jis žadėjo gražinti JAV karius namo ir nutraukti karus Artimuosiuose Rytuose. Geopolitinėje galių kovoje Vakarams tas pavojinga, nes atveria duris Artimuosiuose Rytuose imti dominuoti Rusijai. Vis tik visi JAV vadovo pasisakymai orientuoti į amerikiečių rinkėjus. D. Trampas teigia, kad tai nėra JAV siena, jog ją būtinai reiktų saugoti, o kurdai – ne angelai ir patys moka kovoti. Galiausiai, jis sako: ,,jei Rusija nori tvarkytis Sirijoje – tai tas priklauso nuo jų. Mes neturėtume prarasti gyvybių tenai”. Kritikuojantys D. Trampą nesupranta, kad būtent tokie pasisakymai jam pritraukia paprastų amerikiečių palaikymą, kurie nenori tolimų karų užsienio šalyse. Galiausiai JAV prezidentas spaudžia Turkiją ir rodo aktyvumą vesti derybas su R.T. Erdoganu, tam panaudodamas net laiškų rašymą. Laiškas buvo apdairiai nutekintas ir jo turinys vėl skirtas amerikiečiams – D. Trampas bando įtikinti Turkijos lyderį elgtis išmintingai ir spręsti problemas derybų būdu. Čia JAV vadovas už taiką ir problemų sprendimą diplomatiniu keliu.

Turkija ir JAV yra NATO narės, bet jų santykiai tapo ypač komplikuoti po nepavykusio perversmo prieš R.T. Erdoganą. Turkija kaltina dėl perversmo organizavimo JAV gyvenantį musulmonų pamokslininką Fethullah Guleną, kurį jiems amerikiečiai išduoti atsisakė. Po perversmo Turkija suartėjo su Rusija ir nutarė įsigyti oro gynybos zenitinių raketų kompleksus S-400 „Triumf“, nors yra NATO narė. JAV ir tada grasino sankcijomis, o po to jų santykiai pasiekė istorines žemumas.

Ankara skaičiavo galimą puolimo žalą bei naudą ir jam tinkamas sąlygas sudarė tik JAV karių atitraukimas. Iki šiol per karą Sirijoje kurdų kariniai junginiai buvo stipriausi amerikiečių sąjungininkai per sausumos operacijas ir kovojant su DAESH. Turkija teigė, kad jos operacija skirta kovai su teroristais – tai yra su ISIS ir kurdų daliniais. Jie juos tapatina, bet realybė kiek kitokia. Kurdai patys daug kovojo su DAESH. Laiko įkalinę daug teroristų savo teritorijoje. JAV pajėgų atitraukimą kurdai vertina kaip jų palikimą likimo valiai ir išdavystę. JAV karių atitraukimas leido Stambului drąsiai vykdyti puolimą, kurio skelbiamas tikslas – sukurti ,,saugią” buferinę zoną nuo Turkijos. Norima ten perkelti kelis milijonus pabėgėlių sirų, kurie dabar gyvena Turkijoje esančiose pabėgėlių stovyklose. 

Kodėl Rusijai ir Sirijos prezidendui B. Al-Asadui Turkijos puolimas ir JAV sprendimas atitraukti karius yra pergalė?

Sirijos prezidentas B. Al-Asadas ir Rusija siekia apjungti visą Sirijos teritoriją po Damasko vėliava. Teritorijų, kuriose buvo JAV kariai pulti jie iki šiol negalėjo, o kurdai vis atsisakydavo rimtai derėtis, nes norėjo išlaikyti savo valdomos teritorijos pilną kontrolę. Jie pasikliovė JAV karine parama. Dabar Rusijos kariuomenė kartu su Sirijos daliniais perėmė labai svarbių teritorijų kontrolę neiššovę nei vieno šūvio dar iki R.T. Erdogano ir V. Putino derybų pradžios. Rusijai JAV tada ,,perleido” šiaurinį Sirijos Manbidžo miestą. Po to ir Sirijos pasienio su Turkija kurdų miestą Kobanę. R.T. Erdoganas patvirtino, kad vyko karinių veiksmų koordinavimas su Rusija ir problemų dėl kurdų apsijungimo su sirų kariniais daliniais nebus. Rusija per susitarimą subalansavo Turkijos norus įkurti buferinę zoną ir B. Al-Asado siekį atgauti kuo daugiau Sirijos teritorijos.

Rusija pasiekė didelę geopolitinę pergalę. Be to, ji nuolat kartojo kurdams, kad JAV pasitikėti nevalia ir dabar amerikiečių sprendimas atitraukti karines pajėgas tarsi patvirtina jų žodžius. D. Trampo dėl pasiruošimo rinkimams JAV atvertą galios vakuumą Artimuosiuose Rytuose labai aktyviai mėgina užimti Maskva. Iranas, Egiptas, Jordanija, Sirija jau dabar yra artimuose sąjunginiuose ryšiuose su Rusija. Neišvengiamai ir kitos šalys priverstos paisyti jos interesų, kas leidžia daryti įtaką naftos gavybos susitarimams OPEC ir taip reguliuoti Rusijos biudžetui gyvybiškai svarbias naftos kainas. Tad vyksta ne tik karas Sirijoje, bet ir didelis užkulisinis galių žaidimas.

Rusija suteikė Turkijai ,,skydą” nuo Jungtinių Tautų sankcijų ir suderino jų interesus Sirijoje  

Turkija galėjo ramiai vykdyti puolimą ir nebijoti Jungtinių Tautų Saugumo tarybos grasinimų sankcijomis, nes Rusija turi veto teisę ir gali blokuoti nepalankių Sirijai, Turkijai ir jai pačiai sprendimų priėmimą. Dabartinė situacija tarp Sirijos su Rusija ir Turkijos kariuomenių atsidūrusius kurdus privertė ieškoti skubių išsigelbėjimo scenarijų. Susitarimas rodo, kad toks scenarijus tiko Turkijai, kuri dalyje kurdų valdomos teritorijos įkurs buferinę zoną, bet kartu nenori, kad likusioje šeimininkautų kurdai. Jiems geresnis sprendimas kurdai Sirijos pavaldume, kaip tas yra Irane ir Irake, nes tada jų nepriklausomos valstybės sukūrimas tampa negalimu. Gali būti, kad Turkijos buvimas Sirijos teritorijoje būtų laikinas, siekiant tik neutralizuoti kurdų, kuriuos Ankara laiko teroristais grėsmę. Tas idealiai tenkintų Damasko ir Rusijos interesus ir leistų atstatyti visos Sirijos teritorijos kontrolę.

Tikėtina, kad Rusija nori, jog R. T. Erdoganas laikytųsi 2006 m. saugumo susitarimo, kuris leidžia Turkijos kariuomenės operacijas prieš Sirijos kurdų Liaudies apsaugos dalinius (YPG) pasienyje, tačiau draudžia ilgalaikį buvimą Sirijos teritorijoje. V. Putino ir R.T. Erdogano bei aukštų pareigūnų pasisakymai viešojoje erdvėje leidžia teigti, kad Maskva ir Ankara šiais klausimais nuolat tariasi.

Artimųjų Rytų regiono ir Sirijos ateitis priklauso nuo JAV, Rusijos ir Turkijos lyderių

Apibendrinant svarbu pabaigoje pateikti bazinius duomenis, paaiškinančius, kodėl Turkija seniai vertina Sirijoje ženklią dalį teritorijos kontroliuojančius kurdus kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Jau esu minėjęs, kad kurdai yra apie 40 milijonų tauta, kuri neturi savo valstybės ir jau daug metų siekia ją įkurti. Didžiausia dalis kurdų gyvena būtent Turkijoje. Pagal oficialią statistiką kas penktas Turkijos gyventojas yra kurdas. Dėl to kurdų noras pasienyje su Turkija sukurti valstybę kelia grėsmę Turkijos teritoriniam vientisumui. Sirijos kurdus Turkija vadina teroristais, nes kaltina juos artimais ryšiais su Kurdistano darbininkų partija (PKK). Siekdama savo politinių tikslų PKK istoriškai grasina ir naudoja karinę jėgą prieš karinius ir civilinius taikinius Turkijoje.

Tad Turkijos baimės ir pozicija atrodo suprantama, bet rimtų abejonių kelia pasirinktas karinės operacijos būdas problemoms spręsti. Vis tik greičiausiai šie sprendimai gimė, atsižvelgiant į viešumoje mums nežinomus Turkijos ir Rusijos politinius susitarimus.  Tam pagrindą sukūrė JAV prezidento D. Trampo sprendimai orientuotis į siekius paveikti amerikiečių rinkėjus būsimuose rinkimuose. Jis jiems žadėjo užbaigti brangius karus Artimuosiuose Rytuose, saugoti karių gyvybes ir grąžinti juos namo. Jo nuomone, tegul karių gyvybes aukoja ir su DAESH teroristais kovoja turkai, rusai, kurdai, iraniečiai ir kiti. Pažadas  vykdomas, bet jo kaina sumažėjusi JAV geopolitinė įtaka regione, nuskriausti sąjungininkai kurdai ir galimybė Rusijai toliau didinti savo įtaką. Atrodo, kad Artimieji Rytai ir toliau lieka pasmerkti būti pasaulio dėmesio centre, kaip nuolat karų kankinamas ir ypatingai svarbus, nes yra labai turtingas nafta ir dujomis, regionas.

Autorius yra docentas, socialinių mokslų daktaras, Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto vicepirmininkas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: