D. Černiauskaitė. Sostinės paminklai: ar tinkamai įamžiname savo didingą praeitį? (20)

 Garbės sargyba prie Lukiškių aikštės Šimtmečio žiedo relikvijų š. m. rugsėjo 23 d. | B. Puzinavičiaus nuotr.

B. Puzinavičiaus nuotr.

Netylant aistroms dėl paminklo sostinės Lukiškių aikštėje, norom nenorom užplūsta mintys apie tai, kad patys nežinome, ko siekiame.

Mano giliu įsitikinimu, partizanų žygdarbio įamžinimas yra  labai reikalingas. Projektas įdomus, netipinis, bet Lukiškių aikštė jam ne vieta. Na ar vienoje iš pagrindinių miesto aikščių, pastačius „Laisvės kalvą“, ji bus pastebima miesto svečiams ir miestiečiams? Kalvelė aikštėje tarp aukščiu ją gožiančių pastatų?!

Štai nukėlus  Petro Cvirkos paminklą, dabar stūksantį skvere Pamėnkalnio gatvėje, gautume kuo puikiausią vietą „Laisvės kalvai“! Ta vieta natūraliai tinka tokiam projektui – kaip ir dera, paminklas būtų gamtos prieglobstyje, be to, tiek praeiviams, tiek pravažiuojantiems miesto svečiams jis būtų aiškiai matomas, nes natūraliai būtų pakylėtas reljefo. Poreikiui esant, medžių prieglobstyje dar būtų galima pastatyti ir žymiausių partizanų vadų figūras bei kitokius to laikmečio objektus.

Na o viena iš pagrindinių miesto aikščių – Lukiškių aikštė – turi būti skirta Lietuvos didingos praeities įamžinimui. 

Gilioje vaikystėje su tėvais teko lankytis Novgorode. Iki šių dienų labai aiškiai prisimenu ten stūksantį didingą monumentą – „Rusijos tūkstantmečio“ paminklą. Jis didžiulis, masyvus, jame informatyviai ir meniškai įamžintos visų kunigaikščių, karalių, didikų, kurie keitė ar ryškiai įtakojo Rusijos istoriją, figūros. Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir Vytautas irgi yra  įamžinti tame monumente siekiant pažymėti jų pėdsaką Rusijos istorijoje. 

Daugumai mūsų tenka lankytis didžiausiuose Europos, pasaulio miestuose ir gėrėtis jų paminklų didybe. Londonas, Barselona, Sankt Peterburgas… Jei didvyrio figūra – tai be galo didinga, masyvi, išraiškinga, jei žirgas – milžiniškas, ant aukšto postamento, spinduliuojantis energija ir veržlumu!

Atleiskite, na o mūsų Mindaugas, Gediminas, Gedimino žirgas…. Nėra tos didybės, nėra, kad ir kaip norėtųsi…

Paminklai juk tam ir skirti, kad žavėtų, įkvėptų savo išraiškingumu, didybe, giliai į atmintį įrėžtų svarbiausius istorinius epizodus, žadintų pasididžiavimą savo valstybe. 

Sakysite, viskas atsiremia pinigus? Didinga praeitis, didvyriškumas neperkamas ir neparduodamas. Didinga praeitis tiesiog yra ir, kol gyva tauta, gyva ir jos praeitis. Mane stebina skulptorių, architektų kūrybos stoka. Lietuvos praeityje įsimintinų istorinių įvykių apstu, bet skulptoriams jiems arba neįdomūs, arba „neįkandami“. Net Žalgirio mūšis mūsų šalyje nėra deramai įamžintas… Nemanau, kad koks nors akmuo ar plokštė su užrašu yra tinkamas Žalgirio mūšio įamžinimas. Toks „įamžinimas“ tik parodo mūsų kūrybingumo ir pasididžiavimo savo valstybe stoką.

Lukiškių aikštėje turėtų iškilti grandiozinis monumentas, skirtas daug amžių trunkančiai didingai Lietuvos praeičiai. Aš įsivaizduoju aukštą (ne trijų metrų) obeliską, aplink kurį galėtų būti įkomponuoti Lietuvos žymiausių kunigaikščių ir didikų, kurie labiausiai prisidėjo prie Lietuvos klestėjimo, siluetai. Obeliskas turėtų matytis iš toli ir savo aukščiu pranokti visus aplinkinius pastatus. 

Jei kažkam nepatinka obeliskas, tai galėtų būti Lietuvos  kunigaikščių ant žirgų kompozicija, bet išraiškinga ir masyvi, kokia ir buvo mūsų valstybės istorija.  

Lukiškių aikštė ir joje stovintis monumentas Lietuvos gyventojui  turėtų įkvėpti pasididžiavimą savo šalimi ir jos didinga istorija, o Lietuvos svečiui  – padaryti nepamirštamą  įspūdį  ir sudominti mūsų šalies praeitimi.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: