2019 m. spalio 16 d. Lenkijos lietuvių draugija (LLD) gavo iš Vidaus reikalų ir administravimo ministerijos reikalavimą sumažinti „Aušros“ leidinio parengto projekto sąnaudas keturiasdešimt penkiais tūkstančiais zlotų. To padaryti neįmanoma, nes tai yra daugiau nei 14 proc. viso „Aušros“ projekto dydžio. Ministerijos numatyta suma būtų mažesnė dvidešimčia tūkstančių zlotų už šiais metais skirtą finansavimą. Beje, daugumai redakcijos darbuotojų mokamas minimalus atlyginimas, kuriam kylant ir viskam brangstant būtų neįmanoma išleisti 24 „Aušros“ numerių. Keisti leidinio periodiškumą, kai jau surinkta prenumerata, irgi neįmanoma.
Žurnalas atsidūrė padėtyje be išeities!
Leidinį, kuris kitais metais švęstų 60-ąjį jubiliejų, matyt, tektų uždaryti. Tokia padėtis ypač stebina, kai Lietuvoje lenkų tautinei mažumai, Lietuvos Vyriausybei padedant, rugsėjo 17 d. pradėta transliuoti specialioji TV programa „TVP Wilno“.
Taip pat Lenkijos lietuvių draugijos projektui „Einamoji Lenkijos lietuvių draugijos veikla 2020 metais“ ministerija planuoja sumažinti 11 tūkstančių zlotų. Tai būtų praktiškai Draugijos veiklos žlugimas, lėšų trūktų net buhalterinėms paslaugoms, nekalbant apie LLD būstinės Seinuose ir Suvalkų „Vienybės“ klubo išlaikymą.
Apie Lenkijos lietuvių draugija (LLD)
2019 m. balandžio 12 d. Balstogėje įvyko mieste gyvenančių lietuvių susitikimas, kurio metu atnaujinta Lenkijos lietuvių draugijos Balstogės skyriaus veikla.
1957 metais įkurta Lietuvių visuomeninė kultūros draugija, kuri 1992 m. (besikeičiant santvarkai) buvo pervadinta Lenkijos lietuvių draugija. Įvairiais draugijos veiklos laikotarpiais organizacijos skyriai veikė įvairiuose Lenkijos miestuose, tarp jų ir Balstogėje. Pagal išlikusius šaltinius, LLD skyrius Balstogėje įsteigtas 1963 metais, tačiau ilgainiui jo veikla nutrūko.
Š. m. balandžio 12 d. LLD skyrius Balstogėje atkurtas. Susirinkusieji (tarp jų anuometiniai draugijos skyriaus visuomenininkai) išrinko skyriaus valdybą bei pirmininkę, kuria tapo Daiva Jančiulytė.
Naujoji LLD Balstogės skyriaus valdyba: Daiva Jančiulytė (pirmininkė), Algis Lukoševičius (pavaduotojas), Sigitas Krakauskas (pavaduotojas), Zita Vasiluk (Zita Wasiluk) (sekretorė), Petras Korniluk (iždininkas).
Apie „Aušros“ žurnalą
„Aušra“ – Lenkijos lietuvių bendruomenės dvisavaitinis žurnalas, leidžiamas nuo 1960 m. rugsėjo.
Leidinio iniciatorius J. Marcinkevičius dar 1957 m. kreipėsi į tuometinę Lenkijos valdžią, prašydamas sutikimo leisti 10 tūkstančių tiražu savaitraštį lietuvių kalba „Parama“. Kiek vėliau Lenkijos lietuvių visuomeninė kultūros draugija norėjo leisti dvisavaitinį žurnalą „Dainava“. Abiem atvejais buvo gautas valdžios neigiamas atsakymas. Galiausiai buvo sutikta leisti „Aušrą“, kaip atsvarą iš Vakarų plintančiai informacijai.
Nuo 1960 iki 1972 m. „Aušra“ ėjo nereguliariai, po vieną-du numerius per metus, iš Varšuvos, o ją finansavo Lenkijos vidaus reikalų ministerija. Iš sovietinės Lietuvos buvo siunčiami straipsniai, pateikiama kita informacinė medžiaga ir taip siekiama įtakoti tautiečius Lenkijoje. Spausdino Varšuvos Darbininkų leidybos kooperatyvo spaustuvė. 1972 m., uždarius nepriklausomą lietuvių leidinį „Varsnos“, valdžia sutiko „Aušrą“ leisti kas ketvirtį, redakcija buvo perkelta iš Varšuvos į Punską, vėliau – į Seinus. Nuo 1978 m. pakeistas žurnalo apipavidalinimas, jis tapo modernesnis ir spalvingesnis. Dalis iki 4000 egzempliorių padidėjusio tiražo buvo platinama ir Lietuvoje.
Žurnalas ugdė tautinę savimonę, jame buvo galima perskaityti gerokai laisviau parašytų straipsnių nei kituose to meto spaudiniuose, todėl redakcija ne kartą už tai buvo kritikuojama. Nemažai kontroversiškų straipsnių pasirodė 1984–1989 metais. Leidinio redakcija 1989 m. buvo vėl perkelta į Punską, užsienio lietuvių pagalba buvo įkurtas kompiuterinis centras, Lenkijos kultūros ministerijos lėšomis nuperkama spaustuvė. „Aušra“, 1990–1991 m. ėjusi kas mėnesį, vėliau pradėta leisti dviejų savaičių intervalu.
LLD informacija
Tokia padėtis ypač stebina, kai Lietuvoje lenkų tautinei mažumai, Lietuvos Vyriausybei padedant, rugsėjo 17 d. pradėta transliuoti specialioji TV programa „TVP Wilno“.
Nereikia stebėtis, labai logiška, kad Lietuvos vyriausybei nuosekliai nuolaidžiaujant ir pataikaujant Lenkijos šovinizmui ir nacizmui, išduodant ir neginant lietuvybės polonizacija ir lietuvių dusinimas stiprėja abiejose pusėse: tiek atgautoje po okupacijos teritorijoje, tiek ir neatgautoje.
str. tekste sąvoka „tautinei mažumai” turėjo būti kabutėse parašyta.
PL, kaip ir dauguma kt. slavų nebent tik KINŲ ar pan. tautų fone gali būti mažuma vadinama. Ši tauta jeigu, tai dar tikrai ne greit figūruos UNESCO skelbiamame prie pavojingos ribos SPARČIAI artėjančių tautų sąraše!
Sąvoka Tautinė mažuma nėra valstybės gyventojų statistinės apskaitos pagal tautas rezultatas, t.y., tai nėra lyginimo, katros tautybės žmonių joje daugiau, o katros mažiausia gyvena, rezultatas! (Juk už tai kitataučių niekas niekur nepremijuoja, privilegijomis neapdalina).
Tauta skelbiama mažuma kitais matais „matuojama”. Tai:
– nedidelė tauta (ar jos dalis) yra okupuota ir kartu su žemėmis aneksuota (papr.galingesnės kaimynės);
– tauta, kad ir didelė, tačiau kažkada netekusi savo etninių žemių ir nacionalinio politinio darinio (valstybės), todėl gyvenanti svetur (mūsų atveju tai Krymo totoriai ir karaimai; čigonai) ;
– kad ir neokupuota, bet smarkiai nutautėjanti tauta (dėl per didelės kitų šalių įtakos jos vidaus gyvenimui, kalbos, tradicijų kt. jos etninės kultūros paveldo puoselėjimui, perdavimui kitoms kartoms), dėl tautiečių emigracijos; dėl emigrantų vietą intensyviai užimančių imigrantų.
Politikus, neskiriančius viena nuo kita reikia vyti lauk iš jų postų, nes tai rizikinga valstybei. Ypač dabartinio premjero lygiu tą skirtumą išmanantiems ir kaip jis„ tautinę savigarbą turintiems”.
Gal verta ir „Varpe” paskelbti? Perskaitytų ir gal bent su patarimais atsilieptų ir po pasaulį išsibarsčiusios išeivijos bendruomenės.
Kitą vertus – reiktų remtis ir čia pat V. Šilo skelbiamu straipsniu bei kt. jo darbais, pasitelkti jo vadovaujamą taryba. Jungtinėmis pajėgomis bandyti imtis.
„Kultūros kryžkelių” laida rodė iškilmes PL TV ir vsenarodnoje džiaugsmą, kad ši „namo sugrįžo” (pagal Krymo analogiją taip suformulavau)…
Atpraskime patys ir Vakarus atpratinkime okupacijas suprasti primityviai, vien tik medžiagine, fizine prasme. Dar yra ir kitų, neapčiuopiamų, bet galinčių itin nuodingomis būti „minkštųjų” sričių. Aneksuota dvasia, kalba, mąstymas, kasdienė elgsena darbe ir gyvenime.
Dalindamasis savo planais visai Lietuvai rodyti kaimynės TV, nuo scenos džiaugiasi ministras Narkevičius. Ponas Nikžentaitis džiaugiasi, kad kaimynės pramoginius filmus bei laidas žiūrėdama, visa LT prabils „kak u polščy” (tai mūsų vaikystės kaimynės citata Vilniaus priemiesčių kalba), kažkas nuo scenas apie abi žešpospolitas ir pareigą joms priminė.
Pats p. premjeras, pagerbęs iškilmes savo atvykimu, irgi palinkėjo sėkmės 🙂 Bus, bus sėkmė, ponas premjere – juk tamsta ne skrudžas, tamsta dosniai sėkmę apmokėsite. Juk tai svarbiau, negu nacionaline TV rūpintis, kad nacionalinė i-TV nedidintų atskirties, kad visiems, net ir lėčiausią i-ryšį vos įperkantiems, non-stop rodytų visų 24 val. programą, visus filmus – dokumentinius bei meninius, rodytų teatrų spektaklius ir t.t. Kad nac.TV būtų galima rasti ir i-mokyklą (vidurinę). Kad dėl bet kokios kilmės priežasčių laikinai, ar ilgai negalintys lankyti mokyklos, i-TV mokykloje galėtų išklausyti visą vidurinio mokslo kursą! Praverstų ji ir ant uždarymo ribos balansuojančioms LT paribių klasėms.
Niekas nestebina, stebina tik Lietuvos politikų bukaprotiškumas. Lietuva sudaro galimybes transliuoti kelis televizijos kanalus lenkiškai iš savo biudžeto, steigia ir išlaiko lenkiškas mokyklas, lenkišką spaudą. Pranskietis gauna apdovanojimą iš Lenkijos politikų, Skvernelis nori apdovanoti Kačynskį, Zalave Pilsudskio memorialas be jokio lietuviško užrašo ir t. t. Kam Lenkijai finansuoti “Aušrą”, kam leisti tuteišiams Suvalkuose mokytis lietuviškai, geriau daryti taip, kad 600 Vilniaus rajono vaikų negalėtų mokytis lietuviškai, kad žinotų jog čia dar gyva lenkiška dvasia ir t. t. Žodžiu darykime viską, kad tik įtiktume Pietų kaimynui – strateginiam partneriui. Ar sunku buvo politikams atsisakyti tokių apdovanojimų, bet įsteigti lietuvišką mokyklą Suvalkuose. Ką gi Lietuva steigs ir statys už savo pinigus, juk esame turtingi…
Vargu ar būtų pamato tokius dar “Lietuvos politikais” vadinti, jiems tikresnis pavadinimas būtų “politiki na Litwe”… Be to, jau užsimerkus galima pasakyti, jeigu valstybės valdžioje “valstietis”, tai prolenkiškas bus, jeigu “kauniškietis”, tai ne Lietuva, o Kaunas joje jam rūpės… Tai va – rinkimai čia pat…