J. Zvonkuvienė. Trečiadienio pastebėjimai (1)

J. Zvonkuvienė Nerimdaičių kaimo (Telšių apskr.) šventėje | Asmeninė nuotr.

J. Zvonkuvienė Nerimdaičių kaimo (Telšių apskr.) šventėje | Asmeninė nuotr.

Šio ryto radijas transliavo vienos gydytojos vervenimą, kaip būtina tikrintis sveikatą, kad ko nepražiūrėtume, nepavėluotume. Būtų teisingi patarimai. Bet… Bet kai kas buvo ne taip.

Vakar vakaro „Feisbukas“ paskleidęs vieno labai žmonių mylimo, labai idealisto, labai talentingo dainų kūrėjo ir atlikėjo klausimą – su bilietais daryti kasmetinį didelį renginį ar be bilietų? Ir pats siūlo, kad jeigu su bilietais, tai visi pinigai būtų skirti kilniai labdarai, pirmiausia kovai prieš patyčias.

Dabar grįžtu prie to „bet“… Kova prieš patyčias už pinigus gal net neįmanoma. Patyčių klodai labai gilūs. Ir jie yra net tokiose vietose, kur tikrai jokie pinigai nepasieks. Per radiją kalbėjusi gydytoja priminė teisingus dalykus, tačiau labai aiškiai buvo juntama ir… patyčia iš pacientų, kurie neišmano, ko paprašyti, ko paklausti. Keletą kartų atvirai šaipėsi. Buvo liūdna klausytis. Jeigu garsiai tai nuskamba, tai kiek dar liko neišsakyta? Kiek dar liko to pasipūtimo vidinio, kad „durneliai“ klausia ponios daktarės…

Įstrigo mano pačios apsilankymas vienoje gydymo įstaigoje, kuri šiaip turi gerą vardą, yra privati. Tačiau juk ir ten galioja šeimos gydytojų siuntimai pas specialistus. Taigi ir sulaukiau savo dienos, berods po mėnesio pas specialistę. Ir ta specialistė ne kažin kas ypatingo, o reabilitologė. (Nesuprantama, kodėl šeimos gydytojai yra padaryti „neišmanėliais“, kas būtų gerai sąnariams ar radikulitui, ar skaudančiam pečiui… Reikia geriau išmanančio specialisto.) Specialistė, vos įžengus, vos pasisveikinus negarsiai, tik „nuskenavo“ nuo kojų iki galvos ir visa jos povyza iš karto kalbėjo –  „ko tu čia, sena kiužena, beieškai, eik prie pečiaus sėdėti“. Ir tikroji žodžių kalba buvo labai nemaloni. Į bet kokį bandymą pasakyti, kur negerai, atsakydavo atvira pašaipa. Nuo jos ausų karojo ir ant krūtinės tilindžiavo blizgantys brangūs papuošalai… Vos krusteli, šie tilindžiuoja, blizguoja, lyg atmušdami ką… Prabangi ponia. Buvo nemalonu. Norėjosi apsisukti ir išeiti. Praėjo treji metai, bet to vizito nepamirštu. Ponia daktarė ir negalavimo priežasties neatpažino, tik dar pasityčiojo: „Tas jūsų petys kreivas, ar pati nematote… Kreivas petys! Jis aukštesnis už aną“. Tyliu, nes tikrai nežinau, ką atsakyti. Nemačiau, kad būtų kreivas. Reabilitacijos procedūrų kaip ir negavau, nes… ką čia skirsi „senai kiuženai“.

Po pusės metų atsitiktinumas suvedė su viena medike. Nepažįstama. Užsiminė, kad jei kartais reiktų pagalbos… Sukaupusi drąsą, ilgai negalėjau ryžtis, kreipiausi. Nieko nesakiau, kad „kreiva“… Bet mieloji, geroji medikė pati iš karto aptiko bėdą: įsisenėjęs uždegimas, sukietėjęs „į gumbą“ pečio raumuo. Dar sausgyslės… Todėl ir „aukštesnis“ petys, todėl maudžia, todėl spaudžia. Dirbome daug su gerąja MEDIKE, kuriai, kaip pastebėjau, nėra „senų kiuženų“, yra tik žmonės, kuriems reikia pagalbos. Toliau grumiuosi pati, pramokau pasidaryti naminių procedūrų. „Kreivumą“ per metus ištirpdėme – patarimų vis sulaukdavau. Ir mano petys susilygino su kitu, kuris sveikesnis. Nebėra sukietėjimo, nebėra „kreivas“. Galiu pamiegoti. Ir prieš miegą bent maldelę sukalbėti už žmones, kurie geri, kurie padeda. Ir liūdna dėl sielų tų žmonių, kurie neturi dieviškojo spindulio savyje, kurie, būdami suaugę, būdami „gerose pareigose“, būdami medikai, tyčiojasi iš šalia esančio silpnesnio. Už tokius gal dar labiau reikėtų pasimelsti…

Taigi, ar gali rastis, ar galima sukaupti tokių lėšų, kurios ŠITOKIAS patyčias išrautų?

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Diskusijos, Saulės arkliukai, Skaitiniai | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: