A. Šliogeris. Ekrano valdoma parazitų civilizacija (27)

Arvydas Šliogeris | VU FF nuotr.

Arvydas Šliogeris | VU FF nuotr.

Lietuva dabar yra panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors lygiai tą patį galėtume pasakyti beveik apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas – Europos valstybes. Globalizacijos malūnas neabejotinai sumals į kosmopolitinius miltus ne tik Lietuvą, bet ir Vokietiją ar Angliją, nors, žinoma, ne taip greitai kaip mūsų šalį. Iki smulkmenų kartojasi nukaršusios Romos imperijos likimas – išorinių ir vidinių barbarų lavina šluoja nuo kelio ir bloškia nebūtin vadinamosios civilizacijos bastionus, priversdama barbarėti ir Europos senbuvius, jos kultūros kūrėjus, dabar virtusius bejėgiais epigonais.

Spengleris, deja, pasirodė esąs visiškai teisus ir tikslus, sakydamas: „Vakarai akivaizdžiai žlunga, nes į aukštos civilizacijos gyvenimo centrą jau įsiskverbė barbaras.“ Dar blogiau, kad pati Europa pasigamino susinaikinimo ir sunaikinimo instrumentą, kurio neturėjo romėnai – moderniąją techniką, o ši, kaip ir anųjų lazda, turi du galus – kuriantį ir griaunantį, ir visiškai neaišku, kuris iš jų veiksmingesnis, ypač turint galvoje tai, kad patekusios į barbaro letenas moderniosios technologijos, ypač aukštosios, pirmiausia tampa griaunančiomis ir tik labai menkai, mikroskopiškai kuriančiomis, o tai reiškia, kad Europos savinaikos ir naikinimo vyksmas yra daug spartesnis nei anų laikų Romos imperijos žlugimo tempas.

Romos imperijai pribaigti gotams, vandalams, frankams ir alemanams prireikė maždaug trijų šimtmečių; dabartiniam barbarui, atrodo, neprireiks nė šimto metų. Apie Lietuvą galiu pasakyti štai ką: grėsmių tiek daug, kad būtų sunku jas net išvardyti, bet blogiausia, kad šių grėsmių akivaizdoje mes esame bejėgiai. Didesnės, galingesnės, stipresnės valstybės dar gali bent kiek priešintis artėjančiai antropologinei katastrofai; aukštesnio intelekto, gabesnės tautos dar gali suvokti tas grėsmes ir pasistatyti bent kalbines užtvaras, kurios, žinoma, laikui bėgant, nesustabdys barbarybės tvano, bet bent akimirką pristabdys neišvengiamą žlugimą, o Lietuva, taip susiklosčius situacijai, neturi nė menkiausių resursų – nei technologinių, nei karinių, nei ekonominių, nei politinių, nei intelektualinių, nei žaliavinių, nei emocinių, nei moralinių, nei, pagaliau, antropologinių.

Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse – ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektualinėje. Galutinai įsitvirtino kleptokratinės pseudopolitinės struktūros ir biurokratinio teroro alinama pseudovalstybė. Demoralizuojamą įtaką Lietuvai daro netgi tai, kas – pagal vadinamąjį europrojektą – turėtų ją kelti, gaivinti ir lemti neva pasakišką ateitį: tai iš Vakarų pumpuojami tušti pinigai ir tariamosios paskolos (o iš tikrųjų pašalpos).

Seniai ir gerai žinoma, kad tuščių pinigų masės didėjimui tiesiai proporcingas demoralizuotų žmonių masės didėjimas. Kas antras tuščias piniginis vienetas pagimdo vagį, banditą, simuliantą arba biurokratą, trumpai tariant, parazitą, kurį domina tik vienas projektas – rasti būdą, kaip mažiausiomis sąnaudomis pasinaudoti tuščiais pinigais. Lietuvoje toks verslas veikia kuo puikiausiai – per tiesioginės ir netiesioginės korupcijos mechanizmus, per vadinamuosius projektus, visokiausias nevyriausybines organizacijas, savivaldybes ir net per vadinamąjį verslą.

Juokiamės iš graikų, bet kur kas sparčiau ir sėkmingiau darome tą patį, ką ir jie, t. y. naudojame jokiomis medžiaginėmis ar intelektinėmis vertybėmis nepadengtus euroelektroninius pinigus – gaminame kaip Papua Naujojoje Gvinėjoje, o vartojame (ar bent jau esame įsitikinę, kad galime vartoti) kaip Švedijoje. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, aš manau, kad pati didžiausia grėsmė Lietuvai – Europos Sąjungos pašalpos ir paskolos, per keletą metų Lietuvoje sukūrusios ištisą parazitų kastą ar netgi kartą. Tik parazito psichologija galima bent kiek paaiškinti bet kokias sveiko proto ribas peržengiančią, dabar jau katastrofišką emigraciją. Galima suformuluoti netgi tokią simbolinę taisyklę: jei sugebu pasinaudoti euroelektroniniais pinigais (pseudopinigais), lieku Lietuvoje, jei ne – emigruoju.

Pseudopinigų tvano ideologinis atitikmuo – visų masinio mulkinimo medijų, nežinia kodėl vadinamų žiniasklaida, propaguojama visa apimanti saldaus baukutinio-valinskinio-zvonkinio-rūtelinio gyvenimo vizija, kurią geriausiai nusako du dabar jau tapę norma imperatyvai: „Linksmybės visą parą!“ ir „Mus vienija alus ir pergalės!“ (ir juos vykdantis vadinamasis elitas – prasisiekėliai prasčiokai, sugebėję pasinaudoti pseudopinigų srautais).

Nežinau geresnio šios ideologijos simbolio už linksmybių ir pramogų dvarus, nusėjusius visų gražiausių Lietuvos ežerų ir upių pakrantes; tai tikrų tikriausi parazitų lizdai, ir vėl susukti už vogtus arba skolintus euroelektroninius pinigus. Kiekvienas toks linksmybių ir poilsio dvaras tarsi sako tau: tegul dirba „runkeliai“, o tu „kombinuok“, „šok su manimi“, „džiaukis gyvenimu“ ir spjauk į viską, nes „viskas dzin“, kaip yra sakiusi viena dabartinio Seimo narė, priklausanti – žinoma! – Linksmybės Prisikėlimo Partijai.

Be abejo, esama išimčių, tačiau taisyklė tokia: tik kvailiui rūpi darbas ir daiktiškieji jo rezultatai, o elitui turi rūpėti tik linksmybės. Arba tokia: dirbti nepadoru! Trumpai tariant, visoje masinio mulkinimo terpėje, atmetus pavienes išimtis, maurojantis Didysis Brolis ir staugianti Didžioji Sesė agresyviai propaguoja gyvenimo būdą, skatinantį kuo spartesnę mūsų tautos savižudybę, o turint galvoje neįtikėtinai žemą tautinio intelekto vidurkį ir visišką vidutinio tautiečio neatsparumą ideologiniam terorui, nekyla abejonių, kad šita totalinė parazito apoteozė pasieks (tiesą sakant, jau pasiekė) visišką pergalę – totalinę tautos demoralizaciją.

Ir dar viena pastaba: visus dvidešimt metų Lietuvoje atkakliai, metodiškai ar net ciniškai naikinamos bet kokios sąlygos atsirasti tikram – atsakingam, aristokratiškam, pilietiškai susipratusiam, aukšto intelekto, kilnios dvasios, valstybiškai mąstančiam, turinčiam garbės kodeksą – aukštajam luomui, be kurio negali normaliai gyventi jokia tauta, net bendruomenė; niekada ir niekur nėra buvę taip, kad valstybę sėkmingai valdytų prastuomenė, vadinamoji liaudis, arba tamsuomenė.

Lietuvos žmonių daugumai daro televizorius ir kompiuteris, tarus trumpiau, Ekranas, kaip dabartinės ideologijos ar netgi religijos koncentratas, tą ideologiją teroristiškai primetantis, galima sakyti, visiems žmonėms – vieniems tiesiogiai, kitiems slapčia, iracionaliai, klastingai, nepastebimai: skleidžiant gandus, paskalas, primetant vertybinius orientyrus, per švietimo sistemą ir auklėjimo struktūras. Magiškas žodis, glaustai, tačiau iškreiptai išreiškiantis Ekrano ideologijos pateikimo būdą, gerai žinomas visiems: tai vadinamoji informacija.

Kaip savaime suprantamas dalykas tariama, kad informacija yra ne tik būtinas, bet ir sveikintinas, siektinas ir netgi labai geidžiamas būdas individui pažinti dabarties pasaulio esmę, sukaupti kuo daugiau ir kuo tikslesnių žinių, tapti, kaip sakoma, sąmoningu, apsišvietusiu, visose gyvenimo aktualijose puikiai besiorientuojančiu personažu, sugebančiu prisitaikyti prie dabartinio egzistencijos ritmo, netgi tapti kūrybingu žmogumi, atsakingai dalyvaujančiu tiek profesinėje veikloje, tiek valstybės ar tautos gyvenime, tiek moralinėje bendruomenės tvarkoje.

Šitokį naivų informacinį fetišizmą geriausiai perteikia toks pat naivus šūkis, pakeitęs tradicinių visuomenių moralės kodeksą ir tapęs svarbiausiu nūdienos kategoriniu imperatyvu: „Kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį!“ Tačiau tai naivus, netgi infantilus požiūris, iš tikrųjų slepiantis teroristinį imperatyvą: „Dezorientuok personažą, sukelk chaosą jo sieloje, kad galėtum juo manipuliuoti kaip tinkamas!“ Kaip ir kiekviena ideologija, Ekrano ideologija atvirai arba slapčia siekia vienintelio tikslo – pavergti žmogų, o pas mus – visiškai kontroliuoti visuomenės gyvenimą, ištirpdyti individą neartikuliuotoje hoministinėje pliurėje, jį dezorientuoti ir demoralizuoti.

Ekraninės informacijos perteklius, naikindamas individo sielą, jį demoralizuoja, išmuša jam iš po kojų pagrindą, paverčia kosminiu ar globaliniu valkata, nebeturinčiu nei tėvynės, nei šaknų, praradusiu pilietinį atsakingumą, garbės jausmą, prieraišumą, ištikimybę, spjaunančiu į bendruomeninius įsipareigojimus ar moralinius priesakus ir virstančiu žemiausių instinktų vergu, fiziologinių procesų ir reakcijų telkiniu. Tai labai gerai matyti Lietuvoje pirmiausia todėl, kad globalios informacijos lavina per labai trumpą laiką mus užgriuvo visiškai nepasiruošusius, neturinčius jokių saugiklių, bet, svarbiausia, užgriuvo kaip visiška svetimybė, kaip kažkokia mums nesuprantama demoniška ar net šėtoniška galybė, pagraužianti – o gal jau ir pagraužusi – lietuvio prigimtinės pasaulėžiūros pamatus: artumą žemei, pagarbą nežmogiškajai gamtai, sėslumą, prisirišimą prie artimų, jusliškai apčiuopiamų ar regimų dalykų, darbštumą, daiktiškai orientuotą fundamentalumą, panieką su tikrąja daiktiškąja aplinka nesusijusioms abstrakcijoms, abejingumą ideologiniam fanatizmui, sveiką ironiją bet kokių abstrakčių stabų atžvilgiu.

Mes, lietuviai, savo mąstysena labai skiriamės nuo dabartinę Ekrano ideologiją kuriančių ir propaguojančių anglosaksų, kurių mąstysenos centre glūdi mašina ir panieka gyvybei bei gyvajam kosmosui – nežmogiškajai gamtai. Anglosaksiškosios ideologijos tikslas – sunaikinti gyvybę, sunaikinti nežmogiškumą netgi pačiame žmoguje, gyvąją sielą paversti negyva sąmone, taigi sunaikinti mirtingojo egzistencinės būklės pamatų pamatą – gyvąją sielą, bet kokios dorovės centrą ir dirvą.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

27 komentarai

  1. Svaika:

    Senovėje Vilaribos kaimas konkuravo su Vilabadžos kaimu dėl Feirio buteliuko, kas švariau išskalbs staltieses. Kai kaimai susijungė į valstybė, buvo žmonių kurie keikė tokią globalizaciją. Paskui valstybės apsijungė į Europos sąjungą ir vėl krūva keikiančių globalizaciją. Po 200 metų sąjungos ir valstybės apsijungs į žmoniu planetą ir konkuruos su kokiais nors kitais humanoidais, reptiloidais ar protingais vabzdžiais. Ar galvojat kas nors prisimins tuos durnelius kurie minkė minkė tą globalizacijos baubą? Mes esame viena planeta, viena protinga gyvybės forma. Reikia judėti prie principo laisvė-brolybė-lygybė ir naikint su šaknimis visokį viduramžių marą kaip religiją, kuri plauna kūrybingiems vaikams smegenis, naikint bet kokius komunizmo “atimti ir padalinti” apraiškas, naikinti laukinio kapitalizmo man-tik-man apraiškas. Gebėjimas dalintis su kitu, atjautimas, pagarba teisei, savivalda. Štai ko bijo mūsyse manipuliatoriai, kurie karalių prezidentų pirmų sekretorių pavidale. Duokit žmogui laisvę kūrybai, nekelkit savo rasės ar tautos aukščiau kitų, visa tai veda į tai ką pvz dabar turima rašistinėj pederacijos kuris savo bezdžioniškom rankom mojuoja atomine lazda. Vienžo jūs dar per kvaili suprasti savo ydingus prietarus, galbūt XXII amžiuj jums “dašus” kas yra humanizmas…

  2. Varas:

    Norėtųsi numanyti, jog triuškinantis palaidos ideologijos „Dezorientuok personažą, sukelk chaosą jo sieloje, kad galėtum juo manipuliuoti kaip tinkamas!“ skerspjūvis, vis tik, sukėlęs kraštutinių dešiniųjų populiarumą, padės ir Lietuvai nesusinaikinti, nors ir kartojasi Romos imperijos likimas – išorinių bei vidinių barbarų, anot Šliogerio „parazitų“, lavina šluoja nuo kelio vadinamosios civilizacijos bastionus, priversdama barbarėti ir Europos senbuvius.

  3. Pranašauskas:

    Tai Žemė jau nebe žmonių planeta? Tai vis tik geriau yra “moja chata s kraju”, kad tik išlikti … Nieko amžino nėra, mirti visi pradedame vos tik užgimę. Tiek žmonės tiek ir valstybės. Padėtis rimta, bet šitaip tuščiai rėkauti yra mažiausiai nefilosofiška …

  4. Romas:

    Citata iš Jurgos Lago straipsnio:
    “Sunkūs laikai pagimdo stiprius žmones,
    stiprūs žmonės sukuria vaikams gerus laikus,
    geri laikai pagimdo silpnus žmones,
    silpni žmonės sukuria vaikams sunkius laikus…”

    Ar ne pagal tokį dėsningumą atsiranda, klesti, žlunga ir vėl atsiranda civilizacijos? Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ir nėra to gero, kas neišeitų į blogą.

    Straipsnyje daug tiesos, bet labai jau sutirštinta. Kad ir paskutinė pastraipa apie anglosaksus. Jeigu jau tokie kaltinimai, tai reikėtų pagrįsti…

  5. Gintaras:

    Istorija kartojasi… Vis ant to pačio grėblio… Kad išeiti iš to paties rato, derėtų keisti vertybes… Pernelyg fizinis gyvenimo vertinimas veda prie konfliktų, katastrofų ir t. t.
    Idomu būtų paskaityti apie dabartinio neoliberalizmo ir senovėje buvusio hedonizmo sąsajas ir skirtumus…
    Antra vertus, gana keistas vadovaujančių aklumas situacijos akivaizdoje…

  6. Vydas:

    Katastrofos pranašautojai, kurių niekas nenori klausytis – lyg kranksinčių varnų… O be to – gal mes dar kaip nors pragyvensim, juk ne tuoj galas, gal kas nors pasikeis, gal visuomenės susiims ir ims gelbėtis, o gal tie krankliai be reikalo kelia triukšmą, kranksėjo jau prieš šimtą ir daugiau metų, ką ten –- kranksėjo nuo pat Kristaus laikų ir dar nuo seniau, ir nieko neatsitiko, beveik nieko, žlugo ir vėl kėlės valstybės, imperijos, bet žmogelis gyvas tebėr, nepaisant nieko, vargsta, bet gyvas, jis ištvers viską… Ir lietuvis ištvers… Bent jau keli lietuviai…

  7. Diedas:

    Jeigu straipsnio autorius įsijungtų televizorių, ar paskaitytų delfius, tai pamatytų kad nusišnekėjo.
    Prie Uspaskicho, per paskutinį Lietuvos turto pasidalinimą, pakeitus konkurencijos įstatymą, didžioji dalis televizijų atsidūrė buvusio kadrinio KGB darbuotojo rankose.
    Jau virš dešimt metų televizijos, rafinuotai, tiesmukiškai, ar grubiai, bet sistemingai, nuo ryto iki vakaro, knisasi mėšle, kuria Lietuvą ir lietuvius žeminančius reportažus, šaiposi iš nesėkmių, tyčiojasi iš istorijos ir didvyrių, žemina viską kas lietuviška.
    Tos pačios televizijos, išsišaipę iš Lietuvos transliuoja bukus, nerealius, bet saldžius, pagyrūniškus rusiškus filmus ir serialus.
    Žiūrovams į pasąmonę kalama mintis apie blogą Lietuvą ir gerą Rusiją.
    Rezultatai tragiški.
    Jeigu autorius išlystų iš urvo, kuriame vietoj rusiško informacinio teroro su dešimtimis Putino nuotraukų, matosi vakarų grėsmė ir pašnekėtų su žmonėmis kas diena skaitančias portalus ir žiūrinčius TV, tai pamatytų, kad jie paversti menkystomis nebevertinančiais nei savęs nei savo tėvų nei vaikų nei namų, o išgirdę žodį “Rusija” ruošiasi klauptis.

  8. Gaila, kad tokie mūsų protai, kaip ARVYDAS ŠLIOGERIS, neįvertina SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS GALIMYBIŲ, Gal jau pamirštas genialusis filosofas I.Kantas, kuris dar prieš 200 metų yra pasakęs:” LIETUVIŲ KALBĄ REIKIA IŠSAUGOTI, nes JINAI TURI RAKTĄ, KURIS IŠSPRENDŽIA NE TIKTAI FILOLOGINES, BET IR TAUTŲ RAIDOS PASLAPTIS! Ir štai, SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA, YRA ĮMINTA PER 400
    SENIAUSIŲJŲ KULTŪRŲ ŠALTINIŲ, KURIE LEIDO ATRASTI — TREČIĄJĮ IR KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS”! 1000 kartų buvo teisus genialusis IMANUELIS KANTAS!!! Ne tiktai LIETUVĄ BEI EUROPĄ, bet IR PASAULĮ GALI IŠGELBĖTI NUO PRAŽŪTIES, TIKTAI – LIETUVIŲ KALBOS IR ŽEMĖS JUDĖJIMŲ PAŽINIMAS!

  9. Matyt, gerokai seniau rašytas tekstas, kad atrodo senstelėjęs. Jau ta devintoji skepsio banga pasaulyje, kaip regis yra slūgtelėjusi. Radosi – “Amerika pirmiausiai!”… Tos lietuviškos pasakos – “dangus griūva” žinia, kaip ir blėsta… Dėl panašumo į “vandens lašą”- tai vėl – “trys milijonai”… Viliamės, kad ir Prezidentą intelektualesnį išsirinkome, tai gal ir Lietuvos malimas į pirmiausiai ją globalizavusius ir globalizuojančius Lenkijos miltus liautųsi…

  10. Teo:

    Labai silpnas tekstas, ar tikrai A. Šliogeris parašė? Toks silpnas, kad vietomis net juokas ima. Ekranai yra tik įrankis, sukurtas žmogaus. Jeigu žmogus ekraną naudoja neracionaliai tai yra paties žmogaus problema. Pavyzdžiui, buityje mes turime peilį (įrankį), tačiau žmonės vieni kitų juo nebado, o naudoja duonai atriekti. Su ekranais irgi tas pats. Kas kaltas, jog daug žmonių žiūrėdami į ekranus ten ieško tik bukinančių straipsnių apie Oksanos Pikul naują šukuoseną, ar jos naują šuniuką? Jau nekalbant apie tai, kad naujųjų technologijų plėtra prisidėjo prie to, kad pasaulis taptų daug demokratiškesnis. Dabar nebegalima vykdyti žiaurių genocidų prieš beginklius žmones, nes visa ta informacija atsiras internete. Manau, žodžio laisvė šiandien yra, ko gero, daugiau nei kuomet nors anksčiau, pasiekiama. Ir tai yra vienareikšmiškai naujų technologijų pasekmė (ekranų plėtros). Taigi, jeigu šis žmogus tikrai tiki tuo, kas čia rašoma, tai a) arba jis yra labai naivus arba b) tiesiog neišprusęs. Bet kuriuo atveju, labai gaila, jog Lietuvos filosofijos grandai demonstruoja tokį žemą lygį… juk jie turėtų būti minties šviesuoliai, padedantys susiorientuoti mums paprastiems žmogeliams.

  11. Puikus straipsnis:

    Pasirašau po kiekvienu žodžiu. Tik praplautos smegenys nesupranta, kaip tiksliai pavaizduota mūsų netolima ateitis, kaip sparčiai mes ritamės į bedugnę. Keista, kad tai, kas akivaizdu, mato tik išskirtinio intelekto žmonės. Straipsnis rašytas seniau, bet pildosi kiekviena detalė, niekas per tuos dešimt metų nenukrypo nuo kurso, kaip avys toliau žygiuojam į skerdyklą.

  12. Tiems, kurie seka A. Šliogerio mintis (straipsnius ir knygas), neturėtų būti keista, kad jis itin skeptiškas šiuolaikinės “civilizacijos” pasiekimų atžvilgiu. O gina ir desperatiškai siekia išsaugot tai, kas kiekvienai save gerbiančiai tautai turi rūpėti – protėvių žemę, kalbą, papročius… Turbūt dar neužmiršom, kuris Lietuvos poetas taip pat rūpinosi šiom vertybėm ir savo paskutinėje kalboje Mokslų Akademijos salėje tarsi paliko mums Testamentą? Todėl, manau, jau geriau šiek tiek perlenkti lazdą, perspėjant apie gresiančias bėdas (ar net katastrofas), negu skatinti saldžiai užsnūsti spoksant į Ekraną. Panašiai šiuos dalykus supranta A. Juozaitis, V. Radžvilas, V. Rubavičius. Deja, visi žinom, kokia visuomenės dalis balsavo rinkimuose už A. Juozaitį. Antra vertus, pritarčiau komentatoriui Vydui, kuris tiki, kad lietuvis ištvers. Prisiminkim istoriją – nuo Liublino unijos iki 1918 metų. Ištvėrėm ir ne kartą pakilom, regis, iš pelenų.

  13. Taip, žodis – laisvas, bet ar neįsigali padėtis, kuomet yra sakoma: “Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips”… Neabsoliutinčiau ir laisvojo žodžio vien gerosios informacinės paskirties galimybių. Manau, kad ir čia, kaip ir visur kitur, lazda turi du galus. Be abejonės laisvasis žodis, kaip ir demokratija, balaganina gyvenimą. Balaganą ne visi gali ištverti. Laisvuoju žodžiu be saiko naudojasi agresyvesnė buitinė sąmonė (feisbukas), todėl žodis kaip toks praranda turėtą elitinę vertę. Prekyba laisvuoju žodžiu (žinia) darosi visuotinė (media priemonės), įsigali melagingos žinios, gyvenime randasi padėtis, kai informacinis procesas pjauna šaką ant kurios sėdi… Žmogaus savisauga verčia atsiriboti – buitinės sąmonės “laisvasis žodis” jam virsta triukšmu, iš kurio šalinamasi… Bet visa tai yra tik “toks gyvenimas” – niekas daugiau…

    • Žemyna:

      Gal klausėtės Jokūbaičio paskutinės (ar priešpaskutinės) laidos „Brandūs pokalbiai” – lrt.lt/mediateka/irasas/2000068984/brandus-pokalbiai-pazangos-mitas (ar prieš jį buvęs)
      Tema – ar ne laikas išsilaisvinti nuo išsilaisvinimo.

  14. vilius:

    Gerai, kad nors retai, bet užtat stipriai A, .Šliogeris mus papurto. Skirtingai nuo kitų apaštalų, nelenda nei prie valdžios, nei į tuštybės olimpą, tad abejoti kokiu nors jo suinteresuotumu nėra reikalo. Kas netingit – platinkit tas mintis, kalbėkit žmonėms, nes į masinius tiražus monikitos jo nepraleis. Sveikatos ir draugiškų žvilgsnių, Arvydai! Teneužstoja Tau niekadėjai šviesos!

  15. Senis:

    Straipsnis parasytas pagal sios dienos aktualijas ir lygy.
    “NATO pola””anglasaksai pola””mes tykri letuvei ne milim anglosaksus, milim RUSSUS”

  16. Reikalinga mažinti politinio, politizuoto kalbėjimo kiekį žiniasklaidoje, didinant dalykiškąjį turinį, analitiškąjį pobūdį, mokslo žinių kiekį joje. Dabar išeina, kad tik politika yra svarbu, kad tik politikai yra turintys pirmumą būti rodomi viešojoje erdvėje. Žodžiu viešame gyvenime per didelis demesys tenka politikai. Politika yra svarbu, tačiau gyventi vien ja, kai politikų kalbėjimai yra lėkšti, – neišmanymas. Tad ne politikų elgesio propagavimas turi vyrauti viešojoje erdvėje, jam turi būti atsvara matant joje kitų veiklos sričių, kito visuomenės gyvenimo asmenis, jų psichologiją. Pokyčiai kreiptini šia linkme.

  17. Tvankstas:

    Esu rašęs trumpą pasisakymą po šiuo straipsniu tiesos lt, dar išsamiau paaiškino dr. A. Lebionka savo bloge – tai A. Šliogerio – rašytojo straipsnis, arba rašytojaujančio filosofo, matant tik dienos ‘aktualijas’.

  18. sigute:

    Grieztas,puikus straipsnis.Skaudinantis bet teisingas,taciau kur padesite prasciokus,neispruselius,juk gyvu i zeme nesukisit.Kiek metu reikia sugadintam zmogui pasikeist,kas jam pades jeigu suvokimo neturi.Man geda kad negaliu gerai jaustis savo kailyje,gal zinote trumpiausia kelia ir ar turesite kantrybes laukti ???Nieko nenoriu izeisti,rasau tai kaip siuo metu jauciuosi.Rasykit kokius jausmus sukele jusu sieloje,nekritikuokit,gal lengviau bus susirasti savyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *