Naujienų srautas (RSS) Alkas feisbuke

Rinkimų veidrodyje – pergalės ir pralaimėjimai (5)

Algis Krupavičius, politologas, VDU profesorius | asmeninė nuotr.

Algis Krupavičius, politologas, VDU profesorius | asmeninė nuotr.

„Likus vos kiek daugiau nei metams iki Seimo rinkimų, tam tikros tendencijos, susiklosčiusios visuomenėje, dažniausiai būna ilgalaikės“, – teigia prof. A.Krupavičius.

Lietuvos piliečiams išsirinkus naująjį šalies vadovą, politinio mūšio dėl prezidento posto aistros pamažu rimsta. Tačiau sunku tikėtis, kad ramybė įsiviešpataus visame Lietuvos politinio veikimo lauke: kiekviena pergalė, kaip ir kiekvienas pralaimėjimas, turi savo pasekmes. Kaip jos atrodo ir galbūt atrodys šių prezidento rinkimų veidrodyje? Apie tai antrojo prezidento rinkimų turo išvakarėse kalbėjomės su politologu, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Algiu Krupavičiumi.

– Kokia, jūsų akimis, buvo ši Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų kampanija? Kuo ji išsiskyrė iš ankstesniųjų, jei apskritai išsiskyrė?

Pirmasis išskirtinumas yra kampanijos trukmė. Nors keli kandidatai startavo formaliai tarsi likus vos keliems mėnesiams iki oficialios rinkimų kampanijos pradžios, bet ne vienas ir ne du iš jų pradėjo kampaniją itin anksti. Pirmiausia Saulius Skvernelis. Nors žiniasklaida skabė ramunės žiedą su užkalbėjimais „dalyvaus – nedalyvaus“, bet visa premjero veikla beveik nuo pat jo paskyrimo rodė, kad tikrasis jo tikslas – prezidento sostas. Neatsitiktinai premjeras nuo pat savo kadencijos pradžios bandė būti aktyvus užsienio politikos lauke, net ir kartais susipriešindamas su Dalia Grybauskaite.

„Kainų mažinimo“ vajai, nepavykęs naujų užsienio prekybos centrų „pakvietimas“, šeimos „vaučeriai“ pirmiausia buvo S.Skvernelio prezidentinės kampanijos veiksmai. Su premjeru susijęs dar vienas kampanijos išskirtinumas, kurio nereikėtų kartoti ateityje, – tai nelygios kandidatų galimybės, nes S.Skvernelis maksimaliai naudojo administracinius išteklius ir apskritai valdžios postą agitacijos tikslais. Net įstatyme numatytų atostogų jis nesugebėjo išeiti. Tarp kitų anksti kampaniją pradėjusių kandidatų buvo Gitanas Nausėda ir Arvydas Juozaitis.

Kitas išskirtinumas yra pirminiai kandidatų rinkimai. Juos sėkmingiausiai organizavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), o jų nugalėtoją Ingridą Šimonytę šie rinkimai katapultavo į kampanijos favoritus. Trečiasis ypatumas buvo žiniasklaidos dėmesio sukoncentravimas į tris visuomenės nuomonės apklausose pirmavusius kandidatus. Neatsitiktinai jie pirmajame rate surinko daugiau nei 80 proc. balsų. Ketvirtas bruožas yra gana nemenka negatyvios agitacijos dozė. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) itin aktyviai naudojo priešpriešos „visi prieš vieną“ kortą, paskutinėse kampanijos fazėse apokaliptinius paveikslus, jei nelaimės jų kandidatas, piešė Ramūnas Karbauskis ir panašiai.

– Kodėl tokį triuškinamą pralaimėjimą pirmajame ture patyrė Vytenis Andriukaitis ir A.Juozaitis – ar tai turėtų reikšti, kad rinkėjai nusisuko nuo kairiųjų, daug kalbančių apie socialinį teisingumą bei solidarumą, ir nuo Sąjūdžio deklaruotų vertybių, siejamų su mūsų valstybe ir tauta?

V.Andriukaitis pagal pasirengimą buvo vienas kompetentingiausių kandidatų prezidento postui užimti. Bet jam pakišo koją „paskutinės minutės“ rinkimų kampanija, kai iki balsavimo tebuvo likę kiek daugiau nei mėnuo. Kitas veiksnys buvo žiniasklaidos susikoncentravimas į „tris“. Galiausiai rinkimų kampanijos jam nepadėjo vykdyti Socialdemokratų partija – net ir tuose regionuose, kur ji yra stipri. V.Andriukaičio nesėkmė yra ir Lietuvos socialdemokratų partijos nesėkmė.

A.Juozaitis buvo intelektualiausias kandidatas. Jam akivaizdžiai trūko platesnės organizacinės paramos, žinomumo jaunesnėse rinkėjų grupėse, taip pat stipresnės į kairę nuo centro žinios rinkėjams socioekonominiais klausimais.

– Kuo didžiąją rinkėjų dalį, jūsų manymu, patraukė į antrąjį rinkimų turą patekę kandidatai – I.Šimonytė ir G.Nausėda? Ar pagrįstai jie oponentų vadinami sisteminiais kandidatais, parinktais ir paremtais politinio elito bei stambiojo verslo?

I.Šimonytės atrama pirmiausia yra konservatorių ir šiek tiek liberalų rinkėjai. Pirminiai rinkimai konservatorių partijoje jai sukūrė taktinį pranašumą prieš daugumą kitų kandidatų, nes kelias savaites tai buvo bene pagrindinis įvykis žiniasklaidoje. Abejojantiems ir kairesnių pažiūrų rinkėjams ji nėra patraukli kandidatė. Kampanijos pabaigoje I.Šimonytės retorikoje atsirado tam tikrų arogancijos gaidų apie „pigią dešrą“ ir panašiai. Jos jai populiarumo tikrai nepridėjo.

G.Nausėdos rinkėjai, matyt, apima gerokai platesnį ideologinį lauką – nuo nuosaikios kairės iki nuosaikios dešinės. Jis dar turi valdžioje nebuvusio kandidato dėmenį. Kadangi konstituciškai Lietuvos Respublikos prezidentas yra nepartinis, tai G.Nausėdos kaip nepartinio ir ne valdžios kandidato statusas leido jam įgyti daugiau pasitikėjimo rinkėjų akyse. Nuosaiki ir išlaikyta laikysena su aiškiomis asociacijomis į Valdą Adamkų irgi didino G.Nausėdos šalininkų skaičių.

– Kokia buvo pagrindinė S.Skvernelio pralaimėjimo priežastis? Ar ši nesėkmė jam kaip aukščiausių postų valstybėje siekusiam politikui gali būti lemtinga galvojant apie naujus Seimo ar prezidento rinkimus?

Pati S.Skvernelio kampanijos strategija – „vienas prieš visus“ – buvo klaida. Valdžios kandidatas negali remtis vadinamąja opozicijos, arba iššūkio, strategija. Valdžia turi priimti sprendimus ir tesėti pažadus rinkėjams. Aiškinimai, kad visus 27 ar 28 nepriklausomos Lietuvos metus viskas buvo blogai, trumpam dalį rinkėjų galėjo įtikinti 2016 m., kai LVŽS dar nebuvo valdžioje, bet ne po kelerių partijos metų parlamento daugumoje ir vairuojant Vyriausybės darbus. Toliau sekė daugybė taktinių klaidų.

Susipriešinimas su beveik visomis politinėmis grupėmis ir veikėjais, įskaitant prezidentę, klaidos sprendimuose, pavyzdžiui, nesugebėjimas operatyviai nutraukti mokytojų streiko su jais susitariant, diplomatiniai akibrokštai, tokie kaip Palestinos ignoravimas vizito į Izraelį metu, nenoras tinkamai suderinti premjero ir kandidato vaidmenis, pagaliau paprasčiausi nusišnekėjimai, tokie kaip apie krykštaujančius vaikus prezidentūroje… S.Skverneliui artimiausioje ateityje belieka viltis, kad rinkėjų atmintis bus trumpa, o oponentai padarys daugiau klaidų nei LVŽS ir jis.

– Su kuriuo kandidatu – I.Šimonyte ar G.Nausėda – sietumėte svarbiausias permainas Lietuvos politiniame gyvenime per artimiausius penkerius metus? Kodėl?

Susipriešinimo, neabejotinai, bus mažiau su G.Nausėda. Jau rinkimų kampanijos pabaigoje I.Šimonytė pasiuntė ne vieną signalą valdantiesiems Seime ir Vyriausybėje, kad ji turi ne vienu ir ne dviem klausimais gana skirtingas nuomones. Tad „šaltoji taika“, kuri vainikavo santykius tarp prezidentės D.Grybauskaitės ir LVŽS jos kadencijos pabaigoje, matyt, tęstųsi iki naujų Seimo rinkimų. Juolab kad ir R.Karbauskis į plačius kompromisus su I.Šimonyte taip pat nėra pasirengęs eiti. G.Nausėdos ir valdančiųjų santykiai, matyt, turėtų turėti ilgesnį ar trumpesnį „medaus mėnesį“.

Ar po šių rinkimų turėtų pradėti keistis Lietuvos užsienio politika? Jei taip, kokių pokyčių būtų galima laukti?

Ne tiek Lietuvos prezidento rinkimai keistų užsienio politiką, o kiek pokyčiai aplink Lietuvą. Mažiausiai ar beveik jokių pokyčių nežada I.Šimonytė. Ji pasirengusi tęsti D.Grybauskaitės liniją. G.Nausėda žada kai kurias naujoves ir bent nuosaikesnę retoriką net ir ne itin draugiškų šalių atžvilgiu.

– Nuo ko, jūsų manymu, labiau priklausys valstybės gyvenimas iki kitų prezidento rinkimų – nuo prezidento, Seimo, Vyriausybės sprendimų ir vykdomos politikos ar nuo išorinės konjunktūros – politinės situacijos ES, euroatlantinės partnerystės stabilumo, ekonomikos padėties mūsų žemyne ir visame pasaulyje?

Nuo visų išvardytų veiksnių. Šiuolaikinis pasaulis ir jo gyvenimas yra itin daugialypis. Jame daug veiksnių ir veikėjų. Tik jų poveikis ir galia nuolat kinta. Tam tikrais laikotarpiais kai kurie iš jų gali būti gerokai stipresni nei kiti. Prezidentas tikrai turės po rinkimų savo galimybių langą Lietuvos kontekste ir jį jam reikia tinkamai panaudoti.

– Ar šie rinkimai galėtų būti savotiškas barometras, rodantis, kokių politinių jėgų permainų galėtume tikėtis per artėjančius Seimo rinkimus?

Manyčiau, prezidento rinkimai yra ne tie, kurie geriausiai rodytų politinių partijų galimybes naujo Seimo rinkimuose. Europos Parlamento rinkimų rezultatai šiuo požiūriu bus geresnis indikatorius, nes juose balsuojama už partijas, o ne atskirus kandidatus. Galvojant apie 2020 m. Seimo rinkimus būtina atsižvelgti ir į šiemet vykusius savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus. Iš tikrųjų, kai iki eilinių Seimo rinkimų lieka tik šiek tiek daugiau nei metai, tam tikros tendencijos, kurios būna susiklosčiusios visuomenėje, dažniausiai būna gana ilgalaikės. Jos dramatiškai nepasikeičia per pusę metų ar netgi metus. Bet tai tikrai nereiškia, kad, pavyzdžiui, partija A, B ar C, gavusi pakankamai daug balsų savivaldybių tarybų ar Europos Parlamento rinkimuose, gali būti garantuota, kad jos sėkmė daugiau ar mažiau atsikartos ir Seimo rinkimuose. Jokiu būdu, pokyčiai vyksta, ir jie būna gana reikšmingi.

Pavyzdžiui, 2016 m. matėme labai aiškų Socialdemokratų partijos pozicijų susilpnėjimą. Partija, kuri 3 metus visuomenės nuomonės apklausose buvo populiariausia, per pastaruosius maždaug 9 mėnesius iki Seimo rinkimų prarado tikrai nemenkos dalies savo rinkėjų paramą. Didelę dalį jų balsų perėmė LVŽS. Kalbant apie buvusius Seimo rinkimus ir bandant svarstyti 2020 m. Seimo rinkimų perspektyvą, pirmiausia reikia įvertinti, kad centro dešinės partijos, pirmiausia TS-LKD, turi gana stabilią rinkėjų paramą.

2020 m. Seimo rinkimuose TS-LKD tikrai bus konkurencinga politinė jėga. Ir, matyt, ne tokiu mastu veiks vadinamasis konservatorių atmetimo reiškinys, kuris dar buvo stiprus 2016 m. Seimo rinkimuose. Matyt, rinkėjų nuotaikos keisis ir LSDP atžvilgiu.

Socialdemokratai turi daug vidinių problemų, jiems kol kas visiškai nesiseka organizuoti gerų rinkimų kampanijų. Jeigu jų vidinės problemos įvairiuose lygiuose toliau tęsis, parlamento rinkimuose jie gali sulaukti nebūtinai gerų rezultatų. Aišku, kad rinkėjai bus daug kritiškesni dabartiniams valdantiesiems, aiškus nusivylimas

LVŽS jau buvo matomas per šių metų savivaldybių tarybų rinkimus. Taigi, remiantis savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento rinkimų rezultatais, galima kalbėti ir apie tam tikras tendencijas artėjančiuose Seimo rinkimuose.

Dėkoju už pokalbį.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

srtfondas Init Vilniaus metro pigūs skrydžiai

lektuvubilietai.lt Pažintys Laistymo įranga Big Green Egg Autodalys internetu Papildai sportui