Gegužės 19-ąją, Ignalinos rajone, tradiciškai pažymint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, vyks renginiai, skirti prisiminti už laisvę kovojusius. Į minėjimą atvykti negalėję garbaus amžiaus kovotojai už laisvę renginio išvakarėse buvo aplankyti namuose. Juos pasveikino savivaldybės meras Justas Rasikas, Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininkas Vytautas Gimžauskas ir partizanų atminties išsaugojimu besirūpinantis Budrių bendruomenės vadovas Artūras Kacevičius. Aplankytas 1948-1952 m. žuvusių keturių nežinomų partizanų kapas Ignalinos kapinėse, prie paminklo meras padėjo gėlių. Vėliau pasveikinti partizaninio judėjimo dalyviai.

Svečius savo jaukiame namelyje maloniai sutiko Mečislovas Petkevičius. Guvus ir linksmas 95-erių senolis pasakojo apie savo gyvenimą, prisiminė mokslo metus smetoninėje Lietuvoje, partizanų kovas, tremtį. Mečislovas gimė 1924 metais Tauragnų krašte, Minčiakampyje, vėliau gyveno labai lietuviškame Juknėnų kaime. Kaip pats pasakojo, ir šeimoje, ir mokykloje buvo mokomas patriotiškumo, teisingumo, mylėti, kas gražu ir gera. Jis ir dabar saugo 1938 metais pradžios mokyklos baigimo proga gautą knygelę „Naujoji Lietuva“ su švietimo ministro, pradžios mokslo departamento, mokyklų inspektoriaus ir mokyklos vedėjo parašais. Toje knygelėje spaudinama tautiška giesmė, svarbiausia informacija apie Lietuvos valstybę, jos istoriją, garsius žmones. Baigęs mokyklą Mečislovas dirbo Minčios malūne. Čia pirmąkart ir pamatė rusų kareivius… Prasidėjus karui slapstėsi šiene pasidarytame bunkeryje, vėliau pasitraukė į mišką, tapo partizanų ryšininku. Buvo suimtas, nuteistas, 8 metus kalėjo Vorkutos kalėjime, teko dirbti šachtose. Į Lietuvą grįžo 1955 metais. „Mes kovojom už Lietuvą ir pasauliui įrodėm, kad norim mirti laisvi…“, – sakė Mečislovas. Dabar senolis džiaugiasi laisvu gyvenimu, kiekviena jo diena. „Norėčiau jums padėkoti už nuopelnus Lietuvai, už mūsų ir mūsų vaikų ateitį…“ – sveikindamas garbų senolį sakė meras.

Ignalinietė Stanislava Rutavičienė svečius sutiko pasipuošusi dar jaunystėje pasisiūtais tautiniais drabužiais. Žvali ir besišypsanti moteris džiaugėsi sveikinimais, jai parodytu dėmesiu, kvietė ragauti šiai progai iškepto pyrago. Stanislava pasakojo apie vaikystę, mokymąsi ir gyvenimą lenkų okupuotame Vilniaus krašte, kuomet drausdavę kalbėti lietuviškai, o mokytojai vaikams netgi liepdavo melstis lenkiškai, esą Dievas nesupranta prasčiokiškos lietuvių kalbos. Siuvimo inžinierės specialybę turinti moteris dar būdama 18-metė talkino partizanams, siūdavo skiriamuosius ženklus jų uniformoms. Už šią veiklą, laimei, stipriau nenukentėjo. Buvo įsimylėjusi partizaną, bet pirmoji meilė blogai baigėsi. Vėliau ji ištekėjo, 30 metų dirbo mokytoja specialioje Vilniaus mokykloje, skirtoje sunkiai auklėjamoms paauglėms. Sunkus tai buvęs darbas, bet prasmingas ir moteriai labai patikęs. 91-erių sulaukusi Stanislava sakė mylinti gyvenimą, žmones, tačiau kiek liūdina silpstanti sveikata ir vis prasčiau matančios akys. Tačiau ji didelė optimistė, džiaugiasi kiekviena akimirka ir dėkoja Dievui už viską, kas jai skirta. Meras J. Rasikas sakė, kad gražaus Stanislavos pasakojimo, jos perteikiamos gyvosios istorijos su įdomumu galėtų pasiklausyti mūsų jaunimas, mokiniai. Reikėtų skubėti išnaudoti tokią unikalią galimybę…

Tądien dar buvo aplankyta ir vienintelė likusi Ignalinos rajono partizanė – Veronika Paukštytė-Macienė (slapyvardis Laimė), kilusi iš Murmų kaimo, Kaltanėnų valsčiaus. Jau 97-erių sulaukusi moteris žiemas leidžia Vilniuje, o vasarą sugrįžta į Ignaliną. Karijoto kuopos ryšininkė 1946 metų birželio mėnesį pasitraukė į pogrindį ir tapo partizane. Tų pačių metų pabaigoje kartu su skyriaus vadu Hubertu Čeponiu-Kerštu buvo apšaudyta ir suimta, kalėjo lageryje Norilske, teko dirbti įvairius sunkius darbus, daugiausia statybose. Tremtyje susipažino su būsimu vyru. Partizanaudami žuvo ir du jos broliai Kazys ir Vytautas. Ištremti buvo ir jos tėvai. Manoma, kad brolis Kazys palaidotas nežinomų partizanų kape Ignalinoje. Senolė prisiminė pačius sunkiausius momentus, kaip norėjo numirti, badavo, kai vos nenušoko nuo tilto į upę… Dabar moteris sako, kad ją vis dažniau liūdesys aplanko, nes beveik visi jos laiko žmonės jau iškeliavę, o didžiausia paguoda ir džiaugsmas – tai dukra, kuri ja rūpinasi.

Aplankyti garbūs senoliai – šviesios dvasios istorijos liudininkai, kovotojai už laisvę ir teisybę, doro, patriotiško ir be galo drąsaus gyvenimo pavyzdžiai. Juos aplankę vyrai žemai lenkė galvas ir dėkojo už mūsų laikui perduotas vertybes, kurios bėgant metams įgauna vis didesnę vertę. Dar galima suspėti gyvai išgirsti tikrą istoriją, kurią šie žmonės perteikia be jokio apmaudo ar pykčio.