Tautos forumas perspėjo Lietuvos valdžią dėl Armijos Krajovos aukštinimo Lietuvoje ir neapibrėžtų santykių su Lenkija

Liepos 28 d. Tautos forumas (TF) išplatino pareiškimą dėl Armijos Krajovos aukštinimo Lietuvoje ir santykių su Lenkija. Šiuo pareiškimu reaguojama į liepos 7-13 dienomis vykusį lenkų Armijos Krajovos (AK) bandymo perimti nacių okupuotą Vilnių 74-ųjų metinių minėjimą Lietuvoje.

Pareiškimo autoriai priminė skirtumus tarp AK veiklos Lenkijoje ir Lietuvoje.  „Savo šalyje ši armija pasižymėjo didvyriška kova prieš hitlerinius ir sovietinius okupantus, mūsų tėvynėje AK elgėsi kaip okupacinė kariuomenė, siekusi reokupuoti Lietuvą, ką aiškiai liudija 1995 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje rastas Armijos Krajovos dokumentų archyvas. Vilnijoje AK kūrėsi ir veikė beveik legaliai, buvo vokiečių ginkluojama ir visokeriopai remiama kovai su raudonaisiais partizanais, tačiau netrukus svarbiausiu jos taikiniu tapo civiliai lietuviai. Nepaneigiami faktai, kad vadinamojoje Vidurio Lietuvoje 1943 -1944 metais AK aršiai kovojo su bet kokiomis lietuvybės apraiškomis“ – rašoma TF pareiškime ir primenama, kad Valstybinė komisija AK veiklai tirti dar 1993 metais paskelbė išvadas, jog „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos vientisumą (…). Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“.

Yra žinoma, kad AK nužudė per 1000 (o kai kuriais šaltiniais net iki 4000) beginklių žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, vien už tai, kad jie kalbėjo lietuviškai ar meldėsi iš lietuviškos maldaknygės.

Propatria.lt paskelbtame TF pareiškime rašoma:

„Ne vienas lenkų ir vokiečių istorikas pastebi, kad AK Vilniaus užėmimo operacija „Ostra Brama“ („Aušros Vartai“) neatnešė nei politinės, nei karinės naudos. 1944 m. Raudonajai Armijai artėjant prie Vilniaus, AK, neturėdama net sunkios ginkluotės, nepaisydama, kad Lietuvos sostinę gynė keliolika kartų gausesnės ir apgulčiai pasiruošusios okupantų pajėgos, bandė demonstratyviai tik savo jėgomis atimti miestą iš vokiečių. Vos pradėjus puolimą prieš nacius, po kelių valandų į Vilnių pradėjo veržtis rusų tankai, ir Raudonoji Armija užėmė Vilnių be AK pagalbos.

Šiandien iš šių AK kovų bandoma susikurti propagandinių dividendų vos ne dešimteriopai didinant vokiečių kariuomenės nuostolius mūšyje ir ties Kriaučiūnų kaimu, tą liepos 13-ąją vadinant Triumfo diena.

Savaitės trukmės renginiuose Petro ir Povilo bažnyčioje, Lenkų kultūros namuose, kino teatre „Pasaka“, Rasų kapinėse buvo pagerbiami žuvusieji ir sakomos kalbos su palinkėjimais gyviesiems. Minėjimus, ceremonijas, meninius renginius padėjo organizuoti ir juose dalyvavo visuomeninių organizacijų nariai iš Lenkijos, tarp jų nemaža dalis uniformuotų ir ginkluotų, tikėkimės, šaunamųjų ginklų padirbiniais. Ypatingą nerimą kelia oficialių Lenkijos pareigūnų iš Kultūros ir Gynybos ministerijų dalyvavimas; Lenkijos ambasada prie panašaus pobūdžio renginių prisideda visada“.

TF atkreipia dėmesį, kad Lenkijos ambasados parama tokiam renginiui per organizaciją „Vilniaus patriotinis jaunimas“, ambasadorės pavaduotojo, karo atašė ir generalinio konsulo) dalyvavimas tokiuose renginiuose iš esmės reiškia oficialios Lenkijos Respublikos pozicijos demonstraciją. Pareiškimo autoriai primena spaudoje ir internete oficialių Lenkijos pareigūnų ne kartą išsakytus revanšistinio pobūdžio pasisakymus, kaip antai:

Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos (Marija Koc (Maria Koc) – Lenkijos Respublikos vicemaršalka). 

Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė (Gžegožas Poznanskis (Grzegorz Marek Poznański), ambasadorės pavaduotojas.

Mes didžiuojamės, kad Lenkija laisva. Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“ (Veronika Sbastjanovič (Weronika Sebastianowicz), viena iš AK draugijos vadovų Baltarusijoje).

Pasak  pareiškimo autorių tokie pasisakymai tęsia buvusio Lenkijos užsienio ministro Radoslavo Sikorskio retoriką, kuris į teiginį, jog Vilnius buvo okupuotas L. Želigovskio kariuomenės atšovė: „Mes taip nemanom!“

Išreikšdami susirūpinimą susidariusia padėtimi TF pareiškimo autoriai primena konkrečius pastarojo meto akivaizdžiai revanšistines nuotaikas skatinančius Lenkijos veiksmus leidžiančius įtarti, kad mūsų „strateginiu partneriu“ vadinama Lenkija, deja, siekia tęsti „istoriškai netolima politika tik švelnesnėmis priemonėmis nei XX amžiaus pradžioje“:

„– AK būrio vadas Dubingių moterų ir vaikų žudikas Zygmuntas Šendželiažas-Lupaška (Zygmunt Edward Szendzielarz) Lenkijoje paskelbtas didvyriu, apdovanotas ordinu po mirties, jo vardu vadinamos gatvės, statomi paminklai;
  – Lietuvos teritorijoje su Lenkijos parama statomi paminklai ir teikiami Lenkijos apdovanojimai Lietuvoje kaip okupacinei kariuomenei veikusiai Armijai Krajovai ir atskiriems jos kovotojams, taip pat ir dalyvavusiems lietuvių žudynėse;
  – beveik trisdešimt metų mūsų strateginis partneris spaudžia Lietuvą dėl lenkiškų pavardžių rašymo, abėcėlės keitimo, lietuvių kalbos dėstymo ir egzaminų palengvinimo bei kitų akivaizdžiai dirbtinai eskaluojamų „skriaudų“ lenkų bendruomenei;
– neslepiama finansinė ir propagandinė įtaka lenkų bendruomenės vaikams, moksleiviams, kurie tampa didžiausia statistų mase tomaševskininkų renginiuose, daro sunkiai ištaisomą žalą jauniems piliečiams integruojantis į šalies kultūrą, dirbtinai lenkinant Vilnijos baltarusius, rusus ir lietuvius;
– Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija Seime nuolat dalyvauja ir organizuoja tokio pobūdžio propagandinius renginius, prisidėdama prie Lietuvos visuomenės skaidymo tautiniu pagrindu, be to juos nuolat palaiko ir patys rodo iniciatyvą kai kurie Seimo nariai iš kitų frakcijų;
 – šiuo metu Lenkijos valstybinė monetų kalykla pradeda kaldinti Lenkijos Respublikos šimtmečio atminimo medalį, kuriame 1920 metais užgrobtas Vilniaus kraštas vaizduojamas kaip dabartinės Lenkijos teritorija, o J. Stalino ir V. Čerčilio pokarinei Lenkijai dovanotos rytinė Vokietijos dalis vaizduojama neapibrėžtos priklausomybės“.

Oficialią Lietuvos pozicija šios nepagarbios kaimynės elgsenos atžvilgiu TF pareiškimo autoriai vadina nepaaiškinamu ir stebisi nesuprantamais Lietuvos valdžios veiksmais kuomet vien šiemet: lenkų vienuoliams buvo perduotas vienuolynas Vilniaus senamiestyje, tuo iš esmės pripažįstant želigovskinės valdžios sprendimų teisėtumą; J. Pilsudskio metinių minėjimas-konferencija Vilniaus rotušėje buvo surengta su Lietuvos premjero nuoširdžiu pasveikinimu; prisiimtas vienašališkas Lenkijos TV kanalų transliacijų į mūsų teritoriją apmokėjimas; „lenkiškos“ problemos keliamos aukščiau kitų tautinių bendrijų reikalų; nuolaidžiaujama Lenkų rinkimų akcijos reikalavimams ir kt.

Atkreipę dėmesį ir į tai, kad minėti klausimai yra iš esmės nutylimi visoje Lietuvos žiniasklaidoje, įskaitant nacionalinį transliuotoją, TF pareiškimo autoriai siūlo Respublikos Seimui, Prezidentūrai, Vyriausybei ne tik  imtis ryžtingai spręsti šiuos įsisenėjusius klausimusi, bet ir:

„1. Ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus.
2. Paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas.
3. Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo.
4. Nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius.
5. Užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą.
6. Peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį“.

Pareiškimo aukščiausiai Lietuvos valdžiai pabaigoje TF teigia, kad jokia save gerbianti valstybė tokios padėties netoleruotų ir, kad toks vengimas tiksliau apibrėžti Lietuvos-Lenkijos valstybių santykius, Lietuvos visuomenę verčia „vertinti savo valdžios politiką pernelyg plačiame lauke – nuo abejingumo valstybės interesams iki jų išdavystės“.