Jei vaikystėje teko praleisti daugiau laiko kaime ar sode, greičiausiai ši situacija bus daugiau mažiau pažįstama – vos nusibrozdinus ranką ar koją, kažkas iš suaugusių jau skuba ieškoti trauklapio ir, ranka nubraukę purvą, nedelsiant „klijuoja“ ant žaizdos. Žiemą ar pavasarį, kai trauklapiai neauga, kitas bando panaudoti kopūsto lapą. Dar kiti iš vaistinėlės traukia jodą arba namuose padarytos dezinfekuojančios užpiltinės. Ir nors įprasta sakyti, kad nedidelė žaizda „iki vestuvių sugis“, infekcija gali ne juokais paveikti sveikatą, tad bet ko ant žaizdos dėti, vis dėlto, nereikėtų.
Farmacijos specialistė Ilma Plynytė vardija, kad žaizdų būna tokių įvairių, kiek yra priežasčių joms atsirasti: pjautinių, kirstinių, durtinių ar net šautinių, taip pat dažni paprasti nubrozdinimai arba žaizdos nuo įkandimų.
Daugiausia žmonių į vaistines plūsta dėl paprastesnių, buityje gautų žaizdų. „Pačios dažniausios yra pjautinės žaizdos, kurias lemia nelaimės virtuvėje ar dirbant su buities įrankiais, įprastai jas pakanka dezinfekuoti antiseptiku ir naudoti tvarsčius. Kita labai dažna grupė – nubrozdinimai, ypač vaikų, lengvesniam jų gijimui rekomenduojami specialūs tepaliukai“, – sako I. Plynytė. O trečia apsilankančių dėl žaizdų grupė – tie, kurių žaizdos jau paveiktos užkrėtimo.
Svarbi dezinfekcija
Pasak vaistinės specialistės, atsiradus net mažiausiai žaizdai pirmiausia svarbu ją nuplauti po tekančiu vandeniu, švelniai nusausinti ir dezinfekuoti specialiomis priemonėmis, o tam galioja tam tikros taisyklės.
„Tiesiai ant žaizdos pilti dezinfekcinės priemones galima tik tuo atveju, jei žaizda negili, pavyzdžiui, nubrozdinimas. Jei sužeidimas sunkesnis, reikėtų dezinfekuoti tik žaizdos kraštus, antraip galima suerzinti žaizdą, pažeisti audinius ir gijimas bus tik sunkesnis“, – paaiškina farmacijos specialistė. Norint apsaugoti žaizdas nuo užkrėtimų, prieš liečiantis prie jų labai svarbu ir kruopščiai nusiplauti rankas bei saugoti žaizdą nuo šiurkščių audinių.
O štai populiarių liaudiškų priemonių – kopūsto lapų, šaltalankių, šalpusnių ar trauklapių, vaistininkai siūlo geriau nedėti, nes jie gali tapti infekcijos priežastimi. Taip pat nereikėtų žaizdų valyti vata ar tiesiogiai ant žaizdos pilti spiritinių skysčių, pavyzdžiui, jodo tirpalo ar briliantinės žalumos – stipriai pažeidus audinius, gijimo procesas taip pat pasunkėja.
Jei žaizda švari, rekomenduojama pleistrą ar tvarstį keisti vieną kartą per parą ir naudoti specialius tepalus, o nakčiai naudinga leisti žaizdai pailsėti nuo priemonių ir ją tik pridengti švariu tvarsčiu. „Taip į žaizdą lengviau pateks oro ir ji greičiau gis“, – paaiškina I. Plynytė. Pasak jos, palikti visai neaprištas rekomenduojama tik jau apgijusias žaizdas, ant kurių užsidėjęs šašas.
Rimčiausia komplikacija
Specialistė sako, kad neatsakingai prižiūrint žaizdą, jos nedezinfekuojant, rečiau nei kartą per parą keičiant tvarsčius ar nesaugant nuo aplinkos poveikio, kyla grėsmė komplikacijoms, o šios gali išplisti ir pažeisti gilesnius audinius – raumenis, kaulus, užkrėsti kraują.
„Paraudusi žaizda, patinę aplink ją esantys audiniai, baltai gelsvos apnašos ar nemalonus kvapas – pagrindiniai pūliuojančios žaizdos požymiai. O neprižiūrimos pūliuojančios žaizdos gali komplikuotis kraujo užkrėtimu – sepsiu. Užkrėtimas pasireiškia kūno temperatūros sumažėjimu, bendru silpnumu, odos blyškumu, intensyviu širdies plakimu, padažnėjusiu kvėpavimu“, – perspėja vaistininkė. Pajutus tokius simptomus ir pakitimus žaizdoje, patariama nedelsti ir kreiptis į specialistus.
