Būtina deramai įamžinti Evos Erikos Labutytės-Vanagienės atminimą (2)

Eva Erika Labutytė-Vanagienė | Klaipėdos rajono savivaldybės nuotr.

Eva Erika Labutytė-Vanagienė | Klaipėdos rajono savivaldybės nuotr.

Lapkričio 18 d., Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos sprendimu: Vilniuje Pilaitės seniūnijoje, viena iš gatvių pavadinta Ievos Labutytės vardu, (tikrasis vardas Eva Erika Labutytė-Vanagienė), taip Vilniaus miesto politikai įamžino vienos iškiliausių ir žinomiausių Mažosios Lietuvos atminimo puoselėtojų ir kūrėjų, dailininkės grafikės, ekslibrių, estampų ir iliustracijų kūrėjos, Mažosios Lietuvos kraštotyrininkės atminimą.

Įamžindami iškilios asmenybės atminimą, politikai nepasižiūrėjo, net už ką balsuoja ir koks yra iškilios asmenybės tikrasis vardas, o gal įsivėlė tik techninė klaida.

Ši techninė klaida dabar ten gyvenantiems žmonėms kainuos šimtus eurų, kada teks perregistruoti visus nuosavybės dokumentus, o gal šią klaidą kompensuos Vilniaus miesto savivaldybė?

Vilniaus miesto vadovams turi būti gėda, kad yra iškreiptas dailininkės vardas, o jos garbei pavadintojoje gatvėje vientisos gilios duobės, kuriose gesta ir skęsta automobiliai, plyti purvynas.

Ką reikėtų skubiai keisti: 

1. Spręsti minėtos duobėtos gatvės tvarkybos darbus, užlyginti gilias duobes. Primenama, kad artimiausiu metu, šioje gatvėje žadama eksponuoti dailininkės darbų parodą, vyks kolegų plenerai, pagerbiant šviesios iškilios dailininkės atminimą.

2. Ištaisyti dailininkės vardą gatvės pavadinime iš Ievos Labutytės į Evos Labutytės, Būtinai apie tai paskelbti viešai ir atitaisyti klaidą Google žemėlapių sistemoje.

3. Prie Evos Labutytės gatvės įrengti trumpą aprašymo stovą apie šią iškilią asmenybę.

Evos Labutytės įamžinimas:

2009 m. lapkričio 18 d., Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu jos vardu pavadinta gatvė Vilniuje Pilaitės seniūnijoje.

2009 m. rugsėjo 1 d., Plikių pagrindinei mokyklai buvo suteiktas Evos Labutytės vardas.

2014 m. sausio 30 d., Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Evos Labutytės vardu pavadinta gatvė Žiobrių kaime., o 2016 m. rugsėjo 29 d. ir Žemgrindžių kaime, netoli Plikių.

Įamžinta ir archyvinėje LRT „Laiko portretų“ ciklo laidoje „Grafikės Evos Labutytės kūryba ir visuomeninė veikla“ (2008 m.) (žr.: www.lrt.lt/mediateka/irasas/1835/laiko-portretai-grafikes-evos-labutytes-kuryba-ir-visuomenine-veikla).

Eva Erika Labutytė gimė 1938 m. balandžio 15 d., Begėdžiuose (Kebelių vls., Klaipėdos aps.; dab. Šilutės r.) Frico ir Katerinos Labučių šeimoje. 1946–1953 m. Eva Labutytė mokėsi Plikių miestelio mokykloje, vėliau – Klaipėdoje. 1957 m. baigusi Klaipėdos mokytojų seminariją, mokė Kurmių kaimo vaikus ir Saugų vaikų namų auklėtinius. Nuo 1961 m. studijavo Lietuvos dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija), kurį baigė 1967 m., įgydama grafikės specialybę (diplominio darbo vadovas prof. Antanas Kučas), iki 1976 m. mokytojavo Naujosios Vilnios pedagoginėje mokykloje. Nuo 1974 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 1974 m. gruodžio 20 d. sukūrė šeimą su inžinieriumi Gediminu Vanagu, susilaukė sūnaus Kęstučio.

Gyvendama Vilniuje, Eva atsidėjo kūrybinei veiklai: kūrė estampus, apipavidalino knygas, liejo akvareles. Ypatingą vietą kūryboje užėmė senoji Prūsija, Mažoji Lietuva, Reformacijos asmenybės… Kūrybiniai ryšiai susiejo su rašytojomis Ieva Simonaityte, Birute Baltrušaityte, Edita Barauskiene, Klaipėdos krašto paveldą tyrinėjusiais mokslininkais. Dar gerokai iki Atgimimo kartu su kitais klaipėdiškiais intelektualais Eva Labutytė brandino idėją ateityje Klaipėdoje turėti universitetą, 1981 m. buvo viena iš Martyno Jankaus memorialinio muziejaus Bitėnuose iniciatorių. Atgimimo pradžioje su bendraminčiais 1989 m. sutelkė lietuvininkų bendriją „Mažoji Lietuva“, buvo Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos atkūrimo signatarė (1988 11 19), parapijos leidinio „Mūsų žinios“ (vėliau „Liuteronų balsas“) redakcinės kolegijos narė (1989–1998), aktyviai dalyvavo Mažosios Lietuvos istorinį bei kultūrinį paveldą įprasminančioje visuomeninėje veikloje, paskelbta Vydūno draugijos garbės nare. „Jai buvo miela, gražu būt prie jūros, bet kartu skaudu, kad nebėra to krašto žmonių.

Turėjau motorolerį ir tą pirmą vasarą (po vestuvių) važiavom, pasiėmę palapinę, į Klaipėdos kraštą; ji būtinai norėjo važiuoti panemune, tikrai buvo gražu. Nuvažiavom į Rusnę, Ventės ragą, keltu persikėlėm į Nidą, iš ten per Kaliningradą nuvykom į Tolminkiemį… Jai viskas buvo įdomu – kapinės, kryžiai; jų įrašus užsirašinėjo. Ieva nebuvo linkusi dejuoti – kaip čia viskas blogai ir pan.; ji žinojo, kad savo kraštui reikia kažką padaryti,“ – apie nuolatinį Evos Labutytės rūpestį gimtuoju kraštu prieš dešimtį metų „Lietuvos evangelikų keliui“ pasakojo našlys Gediminas Vanagas (Astrida Petraitytė. Mūsų Eva // Lietuvos evangelikų kelias, 2008, Nr.1, p.6-7). Dailininkė Eva Labutytė yra tapusi ne vienos garbingos premijos laureate, ne viena jos paroda surengta Vilniuje, Klaipėdoje, Šilutėje, o taip pat Vokietijoje, Norvegijoje, JAV…

Sulaukusi šešiasdešimt penkerių, įveikta ilgos sunkios ligos, Eva Erika Labutytė-Vanagienė mirė 2003 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje. Po atsisveikinimo Laidojimo rūmuose Olandų g., palaidota Plikių evangelikų kapinėse (Klaipėdos r.) šalia mamos.

Evos Labutytės talento ir atminimo puoselėtojai ir saugotojai

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros politika, Laiškai Alkui, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: