M. Kundrotas. Nepritari barbarybei? Reiškia, remi priešą

Dar paauglystėje teko laimė stebėti Antano Škėmos dramą „Pabudimas“. Labiausiai įstrigęs epizodas – kai sovietų čekistai, siekdami išgauti iš partizano reikiamą informaciją, prievartavo jo žmoną. Tuomet galvojau – kokie niekšai! Bet kur kas labiau sukrėtė kitas epizodas, jau studijų metais, įsijungus į nacionalistų judėjimą. Vienas tuometinis kolega prabilo, kad jam atrodytų visiškai normalu, jei viskas vyktų atvirkščiai – partizanai prievartautų čekisto žmoną.

Jau tada supratau, kad kovai su priešu galimi labai skirtingi motyvai. Kovoti su juo vilkų gaujos principu – sava bendruomenė prieš kitą – arba žmogaus vertu principu, kai žinai, kad esi teisus, o priešas – šunsnukis. Kai tu teisus objektyviai, o priešas – objektyviai šunsnukis. Nusileidus į priešo moralinį lygį dingsta bet koks pranašumas ir bet koks teisėtas motyvas kovoti. Lieka tiktai gyvuliški instinktai. Neverti žmogaus vardo.

Praėjo dar dvidešimt metų. Gal net ir daugiau. Ir štai vėl kilo panašus įspūdis. Vienas kolega, savo komandoje turintis gan ryškių vatnikų, siekdamas išbalinti savo draugus ėmėsi ieškoti vatnikų kitose komandose. „Rado“. Viena moteris iš kitos komandos pasipiktino atveju, kai kažkas Ukrainoje sugalvojo nubausti vatniką, pririšdamas jį prie stulpo ir liepdamas praeiviams į jį spjaudyti. Ar galima suprasti ukrainietį, kuris taip pasielgė su priešu? Gal to ukrainiečio šeimoje kažkas žuvo Donbase? Gal… Suprasti galima. Bet ar dėl to sunkiau suprasti tą moterį, kuri pasipiktino marozų verta kovos priemone?

Deja, pasipiktinimas šia kovos priemone interpretuotas kaip pritarimas vatnikams. Ką ten pritarimas – pati pasipiktinusi moteris be apeliacijų priskirta vatnikų stovyklai. Ne visi augo ant Volterio Skoto ar Aleksandro Diuma istorijų, kur net perveriant priešą špaga sakoma: pone. Džentelmenų laikai praėjo. Atėjo budulių epocha. Spjaudyti, žeminti, gaidinti – norma.

Savo laiku Garliavos istorijos kontekste pasirodė plakatas, kuriame Deimantę grobęs advokatas vaizduotas kaip vyriškas lytinis organas su galva ir kojomis. Netgi tarp Garliavos judėjimo atstovų kai kurie vėmė, vos išvydę šį padugnių vertą mianą. Mokyklos išvietės kūryba gali patraukti tik moraliai ir intelektualiai žemiausius individus.

Dar vienas reikšmingas epizodas, žymiai prisidėjęs prie tam tikrų vertinimų ir sprendimų. Su grupe krikščionių ir tautininkų dalyvaujant akcijoje prieš narkotikų platinimą Kirtimų čigonų tabore viena tuometinė kolegė prabilo: – Deginti juos visus. Ar gyvus? – pasiteiravau. Atsakymas buvo… Teigiamas. Paklausiau: – Kaip gi vaikai? O ką vaikai? – atsakė tuometinė kolegė. – Nebus iš jų žmonių bet kuriuo atveju.

Šių ir panašių pozicijų pasmerkimas greitai įvertintas kaip išdavystė. Net kaip perbėgimas į priešų pusę. Liberastų, tolerastų, kultūrinių marksistų, globalistų ir, žinoma, vatnikų. Juk tikras patriotas kovoja bet kokiomis priemonėmis. Svarbi tik pergalė. Kas stipresnis, tas ir teisus.

Tik va problema… Adolfas Hitleris, pralaimėjęs karą, pareiškė, jog jo tauta tiek ir teverta. Kur garbinamos galios tiesos sąskaita, tokie vertinimai – dėsningi. Pasaulyje vyksta daug ir įvairių karų. Tarp ideologijų, tarp grupių, tarp valstybių. Visgi svarbiausias karas – tarp žmogiškumo ir žvėriškumo, tarp civilizacijos ir barbarybės, tarp dorybės ir niekšybės. Mąstant apie tai atmintyje iškyla du istoriniai pavyzdžiai. Lietuvis patriotas Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo sovietų kareivį. Vėliau šis lietuvis tapo partizanu ir sovietas išgelbėjo jį. Kitas pavyzdys – įsitikinusi lenkų antisemitė, gelbėjusi žydus nuo genocido.

Kokios bebūtų mūsų ideologinės, religinės, tautinės ar valstybinės stovyklos, svarbiausia išlikti žmogumi. Ne bet kokiu, o tokiu, kuris būtų vertas šio vardo. Vertas dieviškojo paveikslo. Juk pagrindinis priešas glūdi mumyse: tai – šėtoniškasis pradas kiekviename iš mūsų. Senovės romėnai sakydavo: nugalės tas, kuris nugalės save. Jie buvo teisūs.