Č. Iškauskas. Žodžio laisvės ribos: tarp nusikaltimo ir nuomonių raiškos (15)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Žodžio laisvė kaip apskritai žmogaus teisių dalis turi begalę atspalvių. Kaip žmogaus elgesys, visuomenės vertybės, kitę per ilgus šimtmečius.

Už nusižengimą – kirsti galvą

1766 m. liepos 1 d. šiaurinėje Prancūzijoje esančiame Abevilyje jaunas didikas Lefebveras de la Baras (Lefebvere de la Barre) buvo pripažintas kaltu dėl šventvagystės. Jam buvo pateikta visa krūva kaltinimų: jis tuštinosi ant kryžiaus, spjaudė ant religinių paveikslų ir atsisakė nusiimti kepurę, kai pro šalį žygiavo religinė procesija.

Šiuos kaltinimus bažnyčia gal būtų praleidusi pro ausis, bet kai juos papildė kaltinimas tuo, jog L. de la Baras nuniokojo medinį kryžių ant Abevilio tilto, jis buvo nuteistas myriop. Kai buvo nupjautas L. de la Baro liežuvis ir nukirsta galva, o budelis dar viešai sudegino jo palaikus ir pelenus subėrė į Senos upę. Kartu su pasmerktuoju sudegė ir jo studijoje rasta knyga – žymiojo filosofo Voltero (Voltaire) „Filosofinis žodynas“.

Pats Volteras, informuotas apie savo skaitytojo likimą, buvo šokiruotas. „Prietarai paskandina visą pasaulį liepsnose“, – pareiškė jis iš savo prieglobsčio Šveicarijoje. Šį pavyzdį BBC pateikė po to, kai „Charlie Hebdo“ karikatūristai 2011 metais išleido žurnalą, ant kurio viršelio buvo vaizduojamas Mahometas paklaikusiomis akimis, taip pat kaip anksčiau buvo vaizduojamas populiariame konkurse dalyvaujantis Jėzus ar prezervatyvą per Mišias laikantis popiežius Benediktas XVI. Baisus atsakas į tai – surengtas kruvinas išpuolis „Charlie Hebdo“ redakcijoje…

Kas yra „normalios aplinkybės“?

Šį pavyzdį pasitelkiau pagal BBC 2015-ųjų sausį paskelbtą istoriko Tomo Holando komentarą. Ką juo norima pasakyti? Kažkada įsitikinimai, tikėjimas, paskui rasinė priklausomybė buvo tos neapykantos plotmės, kuriose dėjosi siaubingi dalykai. Apie pažiūrų, įsitikinimų, žodžio ir elgesio laisvę tuomet buvo beveik nekalbama. Demokratija atrodė tarsi nepasiekiamas švyturėlis. Tokio brutalumo recidyvų yra ir šiandien.

T. Holandas toliau rašė: „Normaliomis aplinkybėmis aš nesu linkęs šaipytis iš įsitikinimų, kurie žmonėms yra brangūs, tačiau tai nėra normalios aplinkybės… Mes taip pat turime savo vertybes ir, jei nenorėsime už jas kovoti, tai rizikuojame, kad jos paprasčiausiai išnyks. Kai iškyla būtinybė apibrėžti tai, kas laikoma pasibjaurėtina, aš nė neabejoju, kieno pusėje stoviu.“

Negi santūrumas, tolerancija, keršto atsisakymas gali egzistuoti tik „normaliomis aplinkybėmis“? Psichologas Andrius Navickas prieš ketverius metus rašė, kad emocijos dažnai užgožia protą. Tada vykusios žudynės Paryžiuje verčia piktintis, jog „žmonės nusprendžia žudyti jiems neįtikusiuosius, teisindamiesi, jog nesutarimai kuriuo nors klausimu yra svarbesni nei pagarba kiekvienai gyvybei.“ Taip peržengiama „normalių aplinkybių“ riba, o Paryžiaus žudynių atveju verta klausti: ar ir žodžio laisvė turi ribas?

Senas klausimas, bet ir šiandien, siaučiant demokratijos, prievartos bei smurto škvalui, turime atsakyti: taip. Taip, elgesio, veiksmų, žodžio laisvė yra pamatinės demokratijos konstantos, bet tai nereiškia, kad jomis naudotis galime be apribojimų. Net ir tuo atveju, jei mums kas nors nepatinka, jei norime išlieti susikaupusias emocijas, kritiką artimo žmogaus ar valdžios atžvilgiu.

Kaip elgtis peržengus ribą?

Psichologai, dalindami patarimus, kaip elgtis vienoje ar kitoje nenorminėje situacijoje, teigia, kad būtina daryti projekciją į savo artimą aplinką. Pavyzdžiui, jei tau nepatinka mylimo žmogaus, tėvo, motinos ar kito aplinkinio mintys ir veiksmai, juk nepuoli be atodairos jo barti, smerkti ar paleisti į darbą kumščių. Tiesa, ta riba dažnai peržengiama, bet tuomet pradeda veikti teisinė, moralės ir visuomenės tradicijų sistema, užkertanti kelią tokios reakcijos plėtrai.

Baudžiamajame kodekse (BK) numatyta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė už šmeižtą. Teisės kodeksai yra kietas apynasris, dažnai jie niuansų nepripažįsta. Todėl senokai, prieš septynerius metus Seime įvykusioje apskritojo stalo diskusijoje „Žodžio laisvės ribų kriminalizavimas Lietuvoje: laimėjimai ir pralaimėjimai žmogaus teisių srityje“ buvo teigiama, jog bausmės už šmeižtą tampa įrankiu bauginti žmones, kad žurnalistams kartais saugiau ne informuoti visuomenę, o patylėti. Tuometinė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovė spaudos laisvės reikalams Dunja Mijatovič teigė, kad Lietuva turėtų kuo greičiau išbraukti iš BK bausmes už šmeižtą. „Tokiu būdu jūsų šalis taptų pavyzdžiu ir kitoms valstybėms“, – pabrėžė D.Mijatovič. ESBO atstovė apgailestavo, kad tai kol kas yra padariusios tik 13 iš 56 organizacijos narių – daugiausia Rytų Europos šalys. Tuo tarpu tokiose senose demokratijose kaip Prancūzija ar Vokietija vis dar yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą.

Bet protokolo specialistas, anuometinis Seimo narys Arminas Lydeka tvirtino, jog Lietuvos Konstitucija, viena vertus, gina žodžio laisvę, kita vertus, joje pasakoma, kad ši laisvė gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus garbei ir orumui. Pasak A. Lydekos, žodžio laisvės ribų pajutimas žymi visuomenės brandą. „Šiuo požiūriu mes tikriausiai esame dar paaugliai“, – apie Lietuvą kalbėjo parlamentaras. A. Lydekos teigimu, daugiausia pavojų iškreipti žodžio laisvę kelia interneto erdvė.

Anos kadencijos parlamentaras teigė, kad už šmeižtą bet kuriuo atveju turėtų išlikti administracinė ir civilinė atsakomybė. „Viešojoje erdvėje parašoma daug neteisingų žodžių, kurie žmonėms sukelia moralinę, o kartais ir materialinę žalą. Negalima leisti žodžio laisvės naudoti blogiems tikslams, nes tai diskredituoja pačią žmogaus teisių apsaugos idėją“, – dar 2012 m. sakė Seimo ŽTK pirmininkas.

Nusikaltimas ir/ar bausmė?

Nuo to laiko nemažai vandens nutekėjo, bet žodžio laisvės samprata liko nepakitusi, tik pamažu keičiasi jos suvokimo erdvė. Vis labiau į jos aiškinimą kišasi svetimos valstybės, pačios žodžio laisvę pavertusios savo propagandos ir ideologijos arkliuku. Kaip prieš keletą metų rašė visuomenės veikėjas, rašytojas ir politikas Arkadijus Vinokuras, žodžio laisve manipuliuojama, ji parduodama, perkama arba finansuojama mums priešiškos valstybės, žodžio laisvė paverčiama antidemokratinių jėgų priedanga. Jis pasitelkė kiek senstelėjusį Mildos Bartašiūnaitės – acto garintojos ir sekso ekspertės – pavyzdį. Jos palaidą liežuvį, liaupsinant V. Putino agresiją prieš Ukrainą ir Krymo aneksiją, puolė ginti Kremliaus atstovai, esą, Lietuvoje persekiojama už nuomonę, už kritiką, už žodžio laisvę.

Iš tikrųjų, už nuomonę Lietuvoje bylos nekeliamos. Netgi už tuos rėksmingus pasisakymus, esą,  Lietuva yra JAV okupuota, V. Putinas turėtų būti mums pavyzdžiu, Europos Sąjungoje įsitvirtinusi „vagių šaika“, Lietuvai reikia „sisteminių“ pertvarkymų… Niekas neliečia ir tautos „išgrynintojų“ šūkių „Lietuva – lietuviams“, kaip ir homokseksualų eisenų, visokių radikalų, raginančių pasielgti kaip britų „Brexit“ iniciatoriai, ir t.t.

Sakykime, kad tai nuomonių sklaida. Bet ja prisidengia ir Klaipėdos tarybos narys V. Titovas, apjuodinęs A. Ramanauską – Vanagą, neva dalyvavusį pokaryje nužudant 8000 žmonių. Tiesa, jo byla jau pasiekė teismą. Literatūrine menininko interpretacija prisidengia ir Marius Ivaškevičius, savo modernistiniame romane „Žali“, išleistame 2002 m. ir pakartotinai – pernai, dergiantis partizaninį judėjimą Lietuvoje. Jį gina Rašytojų sąjunga, PEN klubo Lietuvos skyrius, grupė kūrėjų. Dar daugiau: Vasario 16-ąją jam bus įteikta nacionalinė premija…

Greta jų šliejasi tokios marginalinės draugijos kaip „Būkime vieningi“, platinusios peticiją parašam rinkti už Klaipėdos krašto prisijungimą prie Rusijos, jų agitaciniai portalai, atskiri Lietuvą juodinantys radikalai. Šalia egzistuoja „minkštoji“ Penktosios kolonos terpė – įvairaus sukirpimo politikai, visuomenės veikėjai, buvę nomenklatūrininkai, šiaip praradę valdžią ir įtaką asmenys, kurie išsijuosę kritikuoja ekonominę ir politinę sistemą, taip balansuodami ant tos nestabilios žodžio laisvės ribos. Akivaizdu, kad jie, dažnai patys to nesuvokdami ir negaudami jokio atlygio, sudaro gerą dirvą Kremliaus dezinformatoriams.

Įstatymai apibrėžia, o iš tikrųjų?

Žodžio laisvės grimasos? Teisininkas ir publicistas Algimantas Šindeikis savo 2013 m. straipsnyje „Žodžio laisvė ir jos ribų kaita per du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius“ tvirtino:  „Pliuralistinės demokratijos egzistavimas yra susijęs ne tik su asmens saviraiškos laisvės tinkamu įgyvendinimu ir užtikrinimu, bet ir su neišvengiamomis šios konstitucinės laisvės ribų nustatymo problemomis. Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta asmens saviraiškos laisvė, asmens teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas kartu įtvirtinat ir saviraiškos laisvės konstitucines ribas, kurios yra nustatomos tik įstatymu, numatant, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais ‒ tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“

A.Vinokuras „Lietuvos ryte“ pridūrė, kad Lietuvos Konstitucijos 25 str. ir įstatymai aiškiai nusako žodžio laisvės ribas. Todėl pusiau tiesa yra niekas kita, kaip siekis diskredituoti Lietuvos Konstituciją, Lietuvą, jos demokratiją. Taip, besidangstant žodžio laisve, norima sąmoningai iškraipyti žodžio laisvės sampratą. Toks žaidimas, žinant apie vykdomą prieš Lietuvą informacinį karą, itin pavojingas.

Taip, žodžio laisvė, kaip ir veiksmo, turi ribas. Visuomenės veikėjas ir publicistas Marius Kundrotas prieš pusantrų metų svarstė, kad absoliučios laisvės, kaip ir absoliučios tolerancijos, nėra. Valstybė, kaip tautinę bendriją „įrėminantis“ ir realizuojantis darinys, nustato laisvės ribas pagal savo amžinųjų ir laikinųjų vertybių sistemą. „Vienintelis pasirinkimas, kas ir kurioje vietoje tas ribas nubrėš, – rašo jis. – Apie tai spręs visuomenė. Rinkdama savo savivaldą, Prezidentą bei Europos Parlamento narius, o paskui ir Seimą.“

Pasikliaukime visuomene. Jos sprendimai – netrukus.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

15 komentarų

  1. jurgis:

    Apskritai, ne tik dėl žodžio laisvės, žmogus be ribų – pavojingas valstybei…

  2. Šiaip:

    Pamąstymai teisingi, net kryptys nurodytos tinkamos, bet bėda… pusiniai. Kas yra tiesa? Pirmoji knyga, kuria privalu skaityti – Biblija, antroji – Baudžiamasis kodeksas. Va jo ir neperskaitėte, kolega. Konstitucija nusako tik bendriausias žodžio laisvės ribas, o konkretika – Baudžiamajame kodekse. Jūsų paminėtas šmeižtas – tikriausiai tik dvidešimtoji ribojimų dalis. Iš tiesų žodžio laisvė ribojama bent dvidešimtyje straipsnių, o žmonės, to nesuprantantys, paskui didžiai stebisi, kad už liežuvio nevaldymą juos prigriebia. Taigi, Baudžiamasis kodeksas (kartu ir Administracinių nusižengimų kodeksas) draudžia ne tik šmeižti, o ir meluoti, reikštis necenzūriškai, grasinti, įžeidinėti, skatinti smurtą, skatinti diskriminaciją, tyčiotis, raginti susidoroti, išskirti žmonių grupes lyties, kalbos, tikėjimo ir dar bent kokiais penkiais požymiais, darkyti himną, raginti griauti valstybinę sąrangą ir t.t. Štai šitai ir yra žodžio laisvės ribos. Atskira kalba, ar jos pakankamas, ar ne per griežtos?

  3. Teisių be pareigų nebūna. Akivaizdu, kad neturint ką pasakyti, yra pareiga patylėti. Tačiau šios pareigos gyvenime nėra laikomasi, nes naudojantysis žodžio laisvės teise nesuvokia, kad neturi ką pasakyti… Taip iš žodžio laisvės viešojoje erdvėje praktiškai gaunasi erzelynė… Sakoma: namai – pragarai, bet ir be namų negerai…

  4. Žodžio laisvė...:

    Gal kam ir norėtųsi šiandien Lietuvoje užkimšti burnas,kad visi sėdėtume tylūs ir ramūs,kaip anuomet prie okupanto,
    nekeltume vėjų savo valdžiai,o pastaroji nekreipdama dėmesio į bendrapiliečius ,darytų savo ne visada protingus ir
    teisingus sprendimus.Bet,broliai ir sesės,Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje 18-ame straipsnyje pasakyta:”Kiekvienas žmogus turi teisę į minties,sąžinės ir religijos laisvę….”.Taigi mintį išreikšti galima tik žodžiu ir
    niekaip kitaip.Taigi – kelią ” žodžio laisvei “.

    • Šiaip:

      Durnele, tu durnele, Žmogaus teisių deklaracija turi ir 29 straipsnį: 2. Kiekvienam, kuris naudojasi savo teisėmis ir laisvėmis, gali būti taikomi tik tokie apribojimai, kokie yra nustatyti įstatymo, tik tam, kad būtų užtikrintas kitų teisių ir laisvių pripažinimas ir pagarba joms ir kad demokratinėje visuomenėje būtų laikomasi teisėtų moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimų. Taigi, skaityk Baudžiamąjį kodeksą.

  5. Žodžio laisvė...:

    Pirmiausiai negarbinga kita negražiai pravardžiuoti.Mano rankose VŽTD,išleista 1989 metais Vilniuje “Minties”lei-
    dykloje.Tai mano “maldaknygė”Aš su ja nesiskiriu jau nuo atgimimo laikų.Ir žinau kas tai yra žmogaus teisės nes
    nestovėjau po medžiu,kai okupantas Lietuvoje septintajame dešimtmetyje šeimininkavo .Norėčiau,kad Lietuvoje visiems laikams išnyktų nepraustaburniai ,nemokantys kultūringai bendrauti,nemokantys gerbti savo tautiečių.

    • jurgis:

      O aš dar gyvenu 1913 m. Peterburge išleistu “Svod zakonov i ukazov Ego Veličestva Caria Nikolaja II”. Ir nieko – puikiai gyvenu…

    • Šiaip:

      Aš ne prasivardžiavau – aš pasakiau tiesą (ir karčią, ir nemalonią). Tai tik pavirtina jūsų atsakymas, kuriame apie 29 straipsnį nė žodžio. Tai va.

    • Šiaip:

      Ir dar – daug mačiau teismuose tokių durnelių, kurios prirašo velniai žino ką komentaruose, paskui peza nesąmones apie neva žodžio laisvę, o kai teisėjas parodo jos ribas ir dėl didesnio aiškumo išrašo baudą bei konfiskuoja kompiuterį, lieja ašarų upelius. Tiesa, dažniausiai paskui supranta, kaip reikia skaityti visokias deklaracijas ir konstitucijas. Ir tai gerai.

  6. Žodis yra minties reiškimo forma. Žodiška laisvė šiomis formomis gali viešąją erdvę kaip puošti, kurti, taip ir ją teršti, užimti vien formomis be turinio. Be abejonės turintieji žodžio laisvę, bet neturintys ką pasakyti, šią erdvę tegali tik teršti arba, kaip paprastai įvyksta, – užgožti ją buitinės sąmonės turiniu (facebook’ai) … Todėl, kaip ir turėjo būti, – “žodžio laisvė” visuomenėje tapo lazda, turinčia du galus, bei tas “laisvo žodžio” tapsmas “forma be turinio” viešojoje erdvėje pasiekė kritinę ribą… Pasaulis tampa „savo kiemu“, kuriame, kaip žinia, pranašu nebūnama, – intelektui jame vietos nebėra …

  7. Diedas:

    Žodžio laisvė, tokia kokia egzistuoja dabar, tai būdas naikinti Lietuvai. Šia laisve visokiausi pakarailos ir patamsių gaivalai naudojasi išskirtinai mūsų istorijos ir aplamai tautos dergimui.
    Susiformavo agresyvi, bet neliečiama, save vadinančių “nepriklausomais” politikų, apžvalgininkų, žurnalistų, “intelektualų”, rašytojų ir menininkų rūšis, kurie gyvena (ir gan neblogai) viduriuodami mums ant galvų ir versdami visuotinai priimtas moralės normas aukštyn kojomis.
    Šita gauja turi vieną bendra bruožą. Nors kiek sukritikuoti pradeda klykt apie sąžinės, saviraiškos,žodžio laisves ir mokint visus demokratijos.
    Tokia, rubliais ir šekeliais penima “žodžio laisvė”, mina po valstybės pamatais.

  8. Žodžio laisvė...:

    Išsiilgote sovietmečio???Tai tuomet neturėjome teisės į viešą savo nuomonę.Dabar turime ir turėsime dar kiek nors
    laiko,kol Lietuvos žemėje gyvuos laisvas žmogus,jos nepriklausomybė,demokratiškai mąstančių ir gyvenančių.Kai kam
    tai neįprasta?Reikia pratintis ir susitaikyti su išsilaisvinusia Lietuva.Ir su žodžio laisve.Nes tik laisvas žodis sergėja
    Tėvynės nepriklausomybę ir siekis ,kad čia gyvenantiems būtų lengviau pakelti sunkumus finansinius ir dvasinius.
    O svarbiausias žmogaus turtas – švarios ,nesuteptos rankos,švari sąžinė.Galite ginčytis kiek norite,tačiau tiesa turi
    nugalėti,o korupcija pažabota.

    • Pikc:

      Aha, įstatymai reiškia sovietmetį, o štai palaida bala ir “darau, ką noriu!” – tai jau progresyvu beigi vakarietiška, ne? Nes juk “velniop atsakomybę – duokit šen laisvę (nuo visko ir viskam)!” 😉

  9. Pikc:

    Tekstas gal ir nieko bet, deja, išlindo Č. Iškausko “sisteminė yla”: “Niekas neliečia ir tautos „išgrynintojų“ šūkių „Lietuva – lietuviams“, kaip ir homokseksualų eisenų”: pirma, jis delfiniu stiliumi iškreipė šūkio prasmę, o antra, patriotinę ir Konstituciją PALAIKANČIĄ poziciją pastatė šalia ir sulygino su ANTIkonstitucine iškrypėliška propaganda.
    Ir dar vienas dalykas – Č. Iškausko kelis kartus pagarbiai cituojamas A. Vinokuras PATS dalyvauja jo paties minimame informaciniame kare prieš Lietuvą (pvz. kad ir vaidindamas Lietuvos partizanus ir jų žmonas juodinančiame, pokario pasipriešinimą okupantams menkinančiame, lietuvius niekinančiame ir tautinę nesantaiką kurstančiame kremlinės propagandos filme “Purpurinis rūkas”).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *