Č. Iškauskas. Žodžio laisvės ribos: tarp nusikaltimo ir nuomonių raiškos (15)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Žodžio laisvė kaip apskritai žmogaus teisių dalis turi begalę atspalvių. Kaip žmogaus elgesys, visuomenės vertybės, kitę per ilgus šimtmečius.

Už nusižengimą – kirsti galvą

1766 m. liepos 1 d. šiaurinėje Prancūzijoje esančiame Abevilyje jaunas didikas Lefebveras de la Baras (Lefebvere de la Barre) buvo pripažintas kaltu dėl šventvagystės. Jam buvo pateikta visa krūva kaltinimų: jis tuštinosi ant kryžiaus, spjaudė ant religinių paveikslų ir atsisakė nusiimti kepurę, kai pro šalį žygiavo religinė procesija.

Šiuos kaltinimus bažnyčia gal būtų praleidusi pro ausis, bet kai juos papildė kaltinimas tuo, jog L. de la Baras nuniokojo medinį kryžių ant Abevilio tilto, jis buvo nuteistas myriop. Kai buvo nupjautas L. de la Baro liežuvis ir nukirsta galva, o budelis dar viešai sudegino jo palaikus ir pelenus subėrė į Senos upę. Kartu su pasmerktuoju sudegė ir jo studijoje rasta knyga – žymiojo filosofo Voltero (Voltaire) „Filosofinis žodynas“.

Pats Volteras, informuotas apie savo skaitytojo likimą, buvo šokiruotas. „Prietarai paskandina visą pasaulį liepsnose“, – pareiškė jis iš savo prieglobsčio Šveicarijoje. Šį pavyzdį BBC pateikė po to, kai „Charlie Hebdo“ karikatūristai 2011 metais išleido žurnalą, ant kurio viršelio buvo vaizduojamas Mahometas paklaikusiomis akimis, taip pat kaip anksčiau buvo vaizduojamas populiariame konkurse dalyvaujantis Jėzus ar prezervatyvą per Mišias laikantis popiežius Benediktas XVI. Baisus atsakas į tai – surengtas kruvinas išpuolis „Charlie Hebdo“ redakcijoje…

Kas yra „normalios aplinkybės“?

Šį pavyzdį pasitelkiau pagal BBC 2015-ųjų sausį paskelbtą istoriko Tomo Holando komentarą. Ką juo norima pasakyti? Kažkada įsitikinimai, tikėjimas, paskui rasinė priklausomybė buvo tos neapykantos plotmės, kuriose dėjosi siaubingi dalykai. Apie pažiūrų, įsitikinimų, žodžio ir elgesio laisvę tuomet buvo beveik nekalbama. Demokratija atrodė tarsi nepasiekiamas švyturėlis. Tokio brutalumo recidyvų yra ir šiandien.

T. Holandas toliau rašė: „Normaliomis aplinkybėmis aš nesu linkęs šaipytis iš įsitikinimų, kurie žmonėms yra brangūs, tačiau tai nėra normalios aplinkybės… Mes taip pat turime savo vertybes ir, jei nenorėsime už jas kovoti, tai rizikuojame, kad jos paprasčiausiai išnyks. Kai iškyla būtinybė apibrėžti tai, kas laikoma pasibjaurėtina, aš nė neabejoju, kieno pusėje stoviu.“

Negi santūrumas, tolerancija, keršto atsisakymas gali egzistuoti tik „normaliomis aplinkybėmis“? Psichologas Andrius Navickas prieš ketverius metus rašė, kad emocijos dažnai užgožia protą. Tada vykusios žudynės Paryžiuje verčia piktintis, jog „žmonės nusprendžia žudyti jiems neįtikusiuosius, teisindamiesi, jog nesutarimai kuriuo nors klausimu yra svarbesni nei pagarba kiekvienai gyvybei.“ Taip peržengiama „normalių aplinkybių“ riba, o Paryžiaus žudynių atveju verta klausti: ar ir žodžio laisvė turi ribas?

Senas klausimas, bet ir šiandien, siaučiant demokratijos, prievartos bei smurto škvalui, turime atsakyti: taip. Taip, elgesio, veiksmų, žodžio laisvė yra pamatinės demokratijos konstantos, bet tai nereiškia, kad jomis naudotis galime be apribojimų. Net ir tuo atveju, jei mums kas nors nepatinka, jei norime išlieti susikaupusias emocijas, kritiką artimo žmogaus ar valdžios atžvilgiu.

Kaip elgtis peržengus ribą?

Psichologai, dalindami patarimus, kaip elgtis vienoje ar kitoje nenorminėje situacijoje, teigia, kad būtina daryti projekciją į savo artimą aplinką. Pavyzdžiui, jei tau nepatinka mylimo žmogaus, tėvo, motinos ar kito aplinkinio mintys ir veiksmai, juk nepuoli be atodairos jo barti, smerkti ar paleisti į darbą kumščių. Tiesa, ta riba dažnai peržengiama, bet tuomet pradeda veikti teisinė, moralės ir visuomenės tradicijų sistema, užkertanti kelią tokios reakcijos plėtrai.

Baudžiamajame kodekse (BK) numatyta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė už šmeižtą. Teisės kodeksai yra kietas apynasris, dažnai jie niuansų nepripažįsta. Todėl senokai, prieš septynerius metus Seime įvykusioje apskritojo stalo diskusijoje „Žodžio laisvės ribų kriminalizavimas Lietuvoje: laimėjimai ir pralaimėjimai žmogaus teisių srityje“ buvo teigiama, jog bausmės už šmeižtą tampa įrankiu bauginti žmones, kad žurnalistams kartais saugiau ne informuoti visuomenę, o patylėti. Tuometinė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovė spaudos laisvės reikalams Dunja Mijatovič teigė, kad Lietuva turėtų kuo greičiau išbraukti iš BK bausmes už šmeižtą. „Tokiu būdu jūsų šalis taptų pavyzdžiu ir kitoms valstybėms“, – pabrėžė D.Mijatovič. ESBO atstovė apgailestavo, kad tai kol kas yra padariusios tik 13 iš 56 organizacijos narių – daugiausia Rytų Europos šalys. Tuo tarpu tokiose senose demokratijose kaip Prancūzija ar Vokietija vis dar yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą.

Bet protokolo specialistas, anuometinis Seimo narys Arminas Lydeka tvirtino, jog Lietuvos Konstitucija, viena vertus, gina žodžio laisvę, kita vertus, joje pasakoma, kad ši laisvė gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus garbei ir orumui. Pasak A. Lydekos, žodžio laisvės ribų pajutimas žymi visuomenės brandą. „Šiuo požiūriu mes tikriausiai esame dar paaugliai“, – apie Lietuvą kalbėjo parlamentaras. A. Lydekos teigimu, daugiausia pavojų iškreipti žodžio laisvę kelia interneto erdvė.

Anos kadencijos parlamentaras teigė, kad už šmeižtą bet kuriuo atveju turėtų išlikti administracinė ir civilinė atsakomybė. „Viešojoje erdvėje parašoma daug neteisingų žodžių, kurie žmonėms sukelia moralinę, o kartais ir materialinę žalą. Negalima leisti žodžio laisvės naudoti blogiems tikslams, nes tai diskredituoja pačią žmogaus teisių apsaugos idėją“, – dar 2012 m. sakė Seimo ŽTK pirmininkas.

Nusikaltimas ir/ar bausmė?

Nuo to laiko nemažai vandens nutekėjo, bet žodžio laisvės samprata liko nepakitusi, tik pamažu keičiasi jos suvokimo erdvė. Vis labiau į jos aiškinimą kišasi svetimos valstybės, pačios žodžio laisvę pavertusios savo propagandos ir ideologijos arkliuku. Kaip prieš keletą metų rašė visuomenės veikėjas, rašytojas ir politikas Arkadijus Vinokuras, žodžio laisve manipuliuojama, ji parduodama, perkama arba finansuojama mums priešiškos valstybės, žodžio laisvė paverčiama antidemokratinių jėgų priedanga. Jis pasitelkė kiek senstelėjusį Mildos Bartašiūnaitės – acto garintojos ir sekso ekspertės – pavyzdį. Jos palaidą liežuvį, liaupsinant V. Putino agresiją prieš Ukrainą ir Krymo aneksiją, puolė ginti Kremliaus atstovai, esą, Lietuvoje persekiojama už nuomonę, už kritiką, už žodžio laisvę.

Iš tikrųjų, už nuomonę Lietuvoje bylos nekeliamos. Netgi už tuos rėksmingus pasisakymus, esą,  Lietuva yra JAV okupuota, V. Putinas turėtų būti mums pavyzdžiu, Europos Sąjungoje įsitvirtinusi „vagių šaika“, Lietuvai reikia „sisteminių“ pertvarkymų… Niekas neliečia ir tautos „išgrynintojų“ šūkių „Lietuva – lietuviams“, kaip ir homokseksualų eisenų, visokių radikalų, raginančių pasielgti kaip britų „Brexit“ iniciatoriai, ir t.t.

Sakykime, kad tai nuomonių sklaida. Bet ja prisidengia ir Klaipėdos tarybos narys V. Titovas, apjuodinęs A. Ramanauską – Vanagą, neva dalyvavusį pokaryje nužudant 8000 žmonių. Tiesa, jo byla jau pasiekė teismą. Literatūrine menininko interpretacija prisidengia ir Marius Ivaškevičius, savo modernistiniame romane „Žali“, išleistame 2002 m. ir pakartotinai – pernai, dergiantis partizaninį judėjimą Lietuvoje. Jį gina Rašytojų sąjunga, PEN klubo Lietuvos skyrius, grupė kūrėjų. Dar daugiau: Vasario 16-ąją jam bus įteikta nacionalinė premija…

Greta jų šliejasi tokios marginalinės draugijos kaip „Būkime vieningi“, platinusios peticiją parašam rinkti už Klaipėdos krašto prisijungimą prie Rusijos, jų agitaciniai portalai, atskiri Lietuvą juodinantys radikalai. Šalia egzistuoja „minkštoji“ Penktosios kolonos terpė – įvairaus sukirpimo politikai, visuomenės veikėjai, buvę nomenklatūrininkai, šiaip praradę valdžią ir įtaką asmenys, kurie išsijuosę kritikuoja ekonominę ir politinę sistemą, taip balansuodami ant tos nestabilios žodžio laisvės ribos. Akivaizdu, kad jie, dažnai patys to nesuvokdami ir negaudami jokio atlygio, sudaro gerą dirvą Kremliaus dezinformatoriams.

Įstatymai apibrėžia, o iš tikrųjų?

Žodžio laisvės grimasos? Teisininkas ir publicistas Algimantas Šindeikis savo 2013 m. straipsnyje „Žodžio laisvė ir jos ribų kaita per du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius“ tvirtino:  „Pliuralistinės demokratijos egzistavimas yra susijęs ne tik su asmens saviraiškos laisvės tinkamu įgyvendinimu ir užtikrinimu, bet ir su neišvengiamomis šios konstitucinės laisvės ribų nustatymo problemomis. Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta asmens saviraiškos laisvė, asmens teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas kartu įtvirtinat ir saviraiškos laisvės konstitucines ribas, kurios yra nustatomos tik įstatymu, numatant, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais ‒ tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“

A.Vinokuras „Lietuvos ryte“ pridūrė, kad Lietuvos Konstitucijos 25 str. ir įstatymai aiškiai nusako žodžio laisvės ribas. Todėl pusiau tiesa yra niekas kita, kaip siekis diskredituoti Lietuvos Konstituciją, Lietuvą, jos demokratiją. Taip, besidangstant žodžio laisve, norima sąmoningai iškraipyti žodžio laisvės sampratą. Toks žaidimas, žinant apie vykdomą prieš Lietuvą informacinį karą, itin pavojingas.

Taip, žodžio laisvė, kaip ir veiksmo, turi ribas. Visuomenės veikėjas ir publicistas Marius Kundrotas prieš pusantrų metų svarstė, kad absoliučios laisvės, kaip ir absoliučios tolerancijos, nėra. Valstybė, kaip tautinę bendriją „įrėminantis“ ir realizuojantis darinys, nustato laisvės ribas pagal savo amžinųjų ir laikinųjų vertybių sistemą. „Vienintelis pasirinkimas, kas ir kurioje vietoje tas ribas nubrėš, – rašo jis. – Apie tai spręs visuomenė. Rinkdama savo savivaldą, Prezidentą bei Europos Parlamento narius, o paskui ir Seimą.“

Pasikliaukime visuomene. Jos sprendimai – netrukus.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: