V. Bagdonavičius. Knyga apie Vydūno ryšius su vokiečių kultūra (1)

dr. Vacys Bagdonavičius | lrv.lt nuotr.

dr. Vacys Bagdonavičius | lrv.lt nuotr.

Vydūno 150-mečio sukaktis gražiai pažymėta ne tik  Lietuvoje ar lietuvių išeivijoje, bet ir Vokietijoje, kur prabėgo paskutinieji keleri jo gyvenimo metai. 2018 m. gegužės 5 d. Lietuvos valstybės atstovus ir vydūniečius į įstabų sukaktuvinį renginį pakvietė Detmoldo miesto savivaldybė. Jos rūpesčiu Vydūno atminimas prieš penkerius metus buvo įamžintas memorialine lenta ir paminkliniu biustu prie namo, kuriame po karo klajonių mąstytojas buvo pirmiausia apsistojęs.

Pačią Vydūno gimimo dieną – praėjusių metų kovo 22 d. – svečiai iš Vokietijos –  Detmoldo meras Raineris Heleris (Rainer Heller), šio miesto savivaldybės atstovė Petra Heidrič-Šrioder (Petra Heidrich-Schröder), evangelikų kunigas Miroslavas Danys, – atvykę  į Vilnių atsivežė ypatingą dovaną – kun. M. Danio ir Vydūno brolio dukraitės Britos Storost

(ji taip pat buvo renginio viešnia) iniciatyva  leidyklos LIT Verlag išleistą  knygą vokiečių kalba „Vydūnas ir vokiečių kultūra“, kuri su kitomis šiai progai skirtomis vokiškomis knygomis buvo pristatyta Lietuvos mokslų akademijoje. Pristatymo renginyje Detmoldo merui R. Heleriui ir kun. M. Daniui buvo įteikti LR Premjero padėkos raštai. Svečiams Vydūno draugija taip pat padovanojo po monografiją „Vydūnas“ (jos autoriai dr. Vaclovas Bagdonavičius ir prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė) bei ką tik išleistą „Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną“ vokiečių kalba.  Susipažinti su tuo, apie ką knyga „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ ir jos atsiradimo istorija siūloma pateikiant vieno iš jos sudarytojų dr. Vacio Bagdonavičiaus (kita sudarytoja dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė) parengto įvadinio straipsnio tekstą lietuvių k.

VYDŪNAS IR VOKIEČIŲ KULTŪRA

(Knygos Vydūnas und deutsche Kultur, Berlin: LIT Verlag, 2018 įvadas)                    

Vydūnas sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą: žmogus sau, tautai, žmonijai, kuri atskleidžia žmoniškumu pagrįstus asmens ryšius su tauta ir žmonija. Lietuvių kultūra su Vydūno literatūros, filosofijos kūriniais, su M. K. Čiurlionio paveikslais peržengia tautos ir Vakarų pasaulio ribas, susisieja su Rytų civilizacijomis, kosminės visatos vizijomis.

Gyvendamas Vokietijai priklausiusios Rytų Prūsijos lietuviškojoje dalyje, nuo mažens patyrė sudėtingus dviejų tautų – vokiečių ir lietuvių – santykius. Vokietijoje buvo nuosekliai vykdoma tautinių mažumų asimiliavimo politika, pagrįsta Reicho kanclerio Oto fon Bismarko idėja, – viena imperija, viena kalba (Ein Reich, eine Sprache). Matydamas tautos išnykimo, nutautėjimo grėsmę, Vydūnas visą gyvenimą paskiria lietuvių, pirmiausia gyvenusių Mažojoje Lietuvoje, tautinės savimonės žadinimui ir ugdymui.

Knygos pristatymo renginyje iš kairės: knygos sudarytojas Vacys Bagdonavičius, Detmoldo burmistras Raineris Heleris (Rainer Heller), kun. Miroslavas Danys | Voruta.lt nuotr.

Knygos pristatymo renginyje iš kairės: knygos sudarytojas Vacys Bagdonavičius, Detmoldo burmistras Raineris Heleris (Rainer Heller), kun. Miroslavas Danys | Voruta.lt nuotr.

Vydūną, kuris buvo Tarptautinės rašytojų organizacijos PEN Club ir Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys bei Kauno universiteto garbės daktaras, mini ne tik Lietuva, bet ir Vokietija, su kuria buvo esmingai susiję jo gyvenimas ir veikla. 1896–1913 m. Jis studijavo Berlyno, Greifsvaldo, Halės ir Leipcigo universitetuose, Pirmojo pasaulinio karo metais dėstė lietuvių kalbą ir skaitė kursą apie lietuvių kultūrą prie Berlyno universiteto veikusiame Rytų seminare, su Tilžės lietuvių giedotojų draugija įnešė nemažą indėlį ne tik į lietuviškosios diasporos Rytprūsiuose tautinio identiteto stiprinimą, bet ir viso krašto kultūrinio gyvenimo praturtinimą, vokiečių ir lietuvių kultūrinių ryšių plėtojimą ir stiprinimą,  santykių tarp abiejų tautų harmonizavimą.

Vydūnas veikė ne tik lietuviškose, bet ir vokiškose kultūrinėse organizacijose, vokiškoje spaudoje buvo spausdinama jo publicistika bei eseistika. Jo veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (išleistas 1932 m. Tilžėje) ir šiandien tebėra vienas iš ryškesnių mokslinės vertės nepraradusių istoriografinių šaltinių, kuriuose plėtojama daugiasluoksnių Lietuvos ir Vokietijos santykių tematika. Nukentėjęs nuo nacistinio režimo, Vydūnas buvo aukštai vertinamas vokiečių šviesuomenės, patyrė jos moralinį palaikymą.

Vydūno atsiradimo ir plačiašakio veikimo  tiesiog negalim įsivaizduoti be vokiečių ir lietuvių santykių erdvės, kurioje glaudžiai sąveikavo abiejų tautų kultūros ir, pagaliau, be istorinės tų tautų santykių dramos bei jo paties tiesioginio dalyvavimo joje. Pats Vydūnas savo santykį su  vokiškumu ir požiūrį į jį taip nusako: „Įaugau į šį pasaulį. Lietuviškumas mane lydėjo su visu žmonišku taurumu. Bet vokiškumas man vėrė akis gyvenimui suprasti ir man teikė visas savo kultūros duokles, savo žmoniškumo apraiškas, kad galėjau be sustojimo prie jų žadinti ir auginti esmines savo jėgas. <…> Matau ir vokiškumo reikšmę žmonijai, kuri tikrai nėra menka. Tautų tarpe ji yra net viena žymiausiųjų.<…> Tai pastebėdamas, negaliu vokiečiams būt neteisus, nors jų daug man padaryta to,  kas labai buvo skaudu.“ [1]

Taip Vydūnas rašė 1938 metais, už savo lietuviškąją veiklą nacių režimo pasodintas ir  du mėnesius praleidęs kalėjime. O apie  šiandieninę Vokietiją jis užtikrintai galėtų pasakyti, kad jos įnašas į visokeriopą žmonijos pažangą yra didžiulis. Tokia Vokietija jis tikrai didžiuotųsi . O tiesiogine nuosaka galime pasakyti, jog tokįą ją būsiant jis šventai tikėjo.

Knygos pristatymo renginyje Vydūno brolio dukraitė Brita Storosta, Vokietijos FR ambasados Vilniuje atstovas Matijas Kobas (Mathias Kobs) | Voruta.lt nuotr.

Knygos pristatymo renginyje Vydūno brolio dukraitė Brita Storosta, Vokietijos FR ambasados Vilniuje atstovas Matijas Kobas (Mathias Kobs) | Voruta.lt nuotr.

Vydūno veiklą ir įvairiašakę kūrybą beveik ištisai galima laikyti atsaku į per septynis šimtmečius dramatiškai susiklosčiusius vokiečių ir lietuvių santykius jo gyventoje Prūsų Lietuvoje. Kartu tai buvo ir išraiška nuoširdaus noro, kad tie santykiai ateityje taptų kitokie ir pasitarnautų abiem  tautoms „patekti į tikrą sąklausą“ bei „žadintų viena antrai jos kilnybę“[2]. Vydūno veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ – pati ryškiausia  jame aprašomųjų santykių lemiamo poveikio jo autoriaus veiklai ir kūrybai apraiška, skaudžios patirties tiesioginis  atspindys.

Šiame veikale Vydūnas skaudžiai pergyveno ne tik dėl dramatiškos savo tautos padėties.  Ne mažiau jis pergyveno ir dėl vokiečių tautos, kurios politikai nuvedė ją į pasauliui didžiules kančias atnešusį nacizmą. Itin svarbi knygos mintis, jog asimiliacinė tiek vilhelminės, tiek nacių užvaldomos Vokietijos politika tautinių mažumų atžvilgiu pačiai vokiečių tautai ne tik neduosianti nieko gero, bet ir padarysianti jos kultūrai daug žalos. Taip atsitiksią dėl to, kad savo nežmoniškais veiksmais kitataučių atžvilgiu vokiečių šovinistai kultūringo pasaulio akyse diskredistuosią savo tautą, užtemdysią didžiulius jos nuopelnus žmonijos kultūrai.

Ir niūriais nacių režimo laikais Vydūnas regėjo  iš vokiečių kultūros sklindančią ryškią žmoniškumo šviesą.  Ne tik regėjo, bet ir pats, kaip kūrėjas ir mąstytojas, jautėsi esąs joje išaugęs, jos veikiamas. Nors jo filosofijos pagrindą, kuris yra ir jo kūrybos idėjinis pagrindas, sudaro indiškasis vedantizmas, tačiau į jį mąstytojas ėjo per  vokiškąją filosofinę ir bendrąją kultūrą. Pirmuosius impulsus žengti filosofo keliu jis gavo iš XIX ir XX a. sandūroje kūrusių vokiečių mąstytojų, tokių kaip Vilhelmas Šupė, Vilhelmas Vuntas, Aloisas Rylis, Ernstas Triolčas, Rudolfas Oikenas, su kuriais bendravo asmeniškai, o taip pat iš klasikinės vokiečių filosofijos, ypač Imanuelio Kanto. Vokiškoje dirvoje Vydūnas rado jau įsitvirtinusį orientalizmą, aptikdamas didžiausiąją dalį į vokiečių kalbą išverstų Rytų išminties šaltinių, vokiškų jų interpretacijų ir tyrinėjimų. O ir pačioje vokiškoje filosofinėje mintyje, ypač toje jos dalyje, kuri labiausiai domino Vydūną,  spindėjo ir  rytietiško atspalvio  išminties šviesa (Arturas Šopenhaueris, Frydrichas Nyčė).

Tos šviesos spinduliai sklido ir iš senesnių laikų vokiškosios mistikos (Jakobas Biomė, Meisteris  Ekhartas), mūsų mąstytojui tarsi patvirtinusios, kad tiek Rytai, tiek Vakarai randa tą pačią Didžiajame Slėpinyje glūdinčią būties prasmę. Ir patys Rytai tiesiogiai Vydūnui atsivėrė būtent Vokietijoje – Leipcige veikusioje teosofų draugijoje, kurio aktyviu nariu jis tapo. Savo iš vedantizmo išplaukiančio požiūrio į gyvąją tikybą kaip tiesioginį sąlytį su dieviškumu papildomą patvirtinimą Vydūnas rado Frydricho Šlejermacherio religijos filosofijoje, Rudolfo Oto religijotyros darbuose.  Nemaža bendrumų Vydūnas rado savo ir Johanno Volfgango von Gėtės pasaulėžiūroje, kaip dramaturgas irgi buvo veikiamas jo ir Frydricho Šilerio kūrybos principų, savo laiko vokiečių dramaturgijos ir teatro sampratų. Dėstydamas savo filosofinę tautos sampratą  Vydūnas irgi daugiausia remiasi savo meto vokiečių socialinės filosofijos atstovų – Gustavo F. Štefeno, Leopoldo Cyglerio, Franco Openheimerio, Rudolfo Štamlerio, Bruno Baušo,  Andreas Voigto ir kt. – darbais.

Iš Kairės: LR premjero patarėjas Deividas Matulionis, Detmoldo burmistras Raineris Heleris (Rainer Heller), kun. Miroslavas Danys, Vokietijos FR ambasados Vilniuje atstovas Matijus Kobas (Mathias Kobs) | Voruta.lt nuotr.

Iš Kairės: LR premjero patarėjas Deividas Matulionis, Detmoldo burmistras Raineris Heleris (Rainer Heller), kun. Miroslavas Danys, Vokietijos FR ambasados Vilniuje atstovas Matijus Kobas (Mathias Kobs) | Voruta.lt nuotr.

Savo praktinėje kultūrinėje veikloje patikimų pagalbininkų taip pat rado savo tėvynainių vokiečių šviesuolių tarpe. Vydūno vadovaujamai Tilžės lietuvių giedotojų draugijai harmonizuodami liaudies dainas ir kurdami muziką jo eiliuotiems testams talkino Tilžės muzikos mokyklos direktorius Vilhelmas Volfas, Elko karališkosios seminarijos muzikos mokytojas Karlas Jancas[3]. Giedotojai yra sėkmingai bendravę ir su Tilžėje  nuo 1879 m. veikusia vokiškąja „Lietuvių literatūros draugija“.

Tiesioginė ir netiesioginė pažintis su lietuvių kultūrą aukštai vertinusiais ir užtarusiais vokiečių šviesuoliais Vydūnui ne tik atskleidė šviesiąją vokiečių ir lietuvių santykių pusę, bet ir tapo labai stipria dvasine atrama  lietuvybei puoselėti skirtoje kultūrinėje jo veikloje. Gražus pasitarnavimo lietuvininkams pavyzdys buvo Tilžės gimnazijos mokytojo Eduardo Gizevijaus (1798–1880) lituanistinė veikla, kurios pėdsakai Vydūno jaunystės laikais  tebebuvo neataušę.

Vokietijoje LIT Verlag leidykloje išleistas straipsnių rinkinys „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ (2018 m.) | Voruta.lt nuotr.

Vokietijoje LIT Verlag leidykloje išleistas straipsnių rinkinys „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ (2018 m.) | Voruta.lt nuotr.

Su kitu nuoširdžiu lietuvininkų bičiuliu poetu poliglotu (daug rašiusių ir lietuviškai) Jurgiu (Georgu) Zauerveinu (1831-1904) Vydūnas bendravo pats  ir patyrė iš jo tiesioginių impulsų savo kultūriniam darbui, perėmė kai kurias su tautiniu Prūsų lietuvių sąjūdžiu susijusias idėjas, įgyvendino ne vieną jo sumanymą.

Paminėtina kelioliką metų trukusi draugystė su vokiečių literatūros klasiku, artimu kaimynu pagal kilmę Hermanu  Zudermanu (1857-1928). Žinomas vokiečių rašytojas ekspresionistas Alfredas Brustas (1891-1934) buvo ne tik Vydūno mokinys Tižės berniukų vidurinėje mokykloje, bet ir patyrė nemažą mokytojo filosofinių idėjų bei kūrybos principų poveikį. Gražus kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdys –  Vydūno ir jo misterijos „Probočių šešėliai“ iliustratoriaus įžymaus vokiečių dailininko Fidaus (Hugo Höppenerio, 1868 – 1948) ilgametė bičiulystė. Ypač daug Vydūnui padėjo nacių laikais  Karaliaučiuje studijavęs būsimasis įžymus vokiečių kalbininkas Viktoras Falkenhanas  (1903-1987), kuris  mąstytojui nebeprieinamuose archyvuose ir bibliotekose rinko rašomam veikalui „Septyni šimtmečiai“ reikalingą medžiagą.

Vokietijoje LIT Verlag leidykloje išleistas Vydūno veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (2017) | Voruta.lt nuotr.

Vokietijoje LIT Verlag leidykloje išleistas Vydūno veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (2017) | Voruta.lt nuotr.

Vydūnas savo gyvenimo saulėlydyje dar regėjo Antrojo pasaulinio karo į dvi skirtingas valstybes suskaldytos Vokietijos gyvenimą. Vienoje iš jų – Vokietijos Federacinėje Respublikoje – teko ir pačiam gyventi. Detmoldas buvo jo paskutinioji priebėga. Apie gyvenimą komunistų valdytoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje taip pat pakankamai gerai žinojo, nes palaikė glaudžius ryšius su  keliolika jos  piliečiais tapusių artimų giminaičių ir bičiulių.

Abiejų Vokietijos dalių susivienijimo jam nebeteko sulaukti, bet netrukus po to susivienijimo jo palaikai grįžo į gimtą šiandien laisvai Lietuvos Respublikai priklausančią žemę, kadaise buvusią vieningos Vokietijos dalimi. Šiandieninė Vokietija Vydūną irgi pagerbia kaip ištikimą ir nusipelnusį savo pilietį, siekusį, kad jo gyventoje valstybėje įsigalėtų aukšta žmoniškumo kultūra – kiekvieno žmogaus, kokiai tautai jis bepriklausytų , gerovės pagrindas ir dvasinio tobulėjimo galimybė.

Su kaupu pasitvirtino tuoj po Antrojo pasaulinio karo skelbti Vydūno pranašavimai apie Vokietijos atsitiesimą  ir tapimą  „tikrojo žmoniškumo didėjimo ir augimo jėga“, jos būsimą pozityvų vaidmenį  žmonijai einant pažangos keliu, apie laisva tapsiančią Lietuvą bei jos gerus santykius su Vokietija. „Po audrų aušta tarpimo ir žydėjimo laikai“, – išreikšdamas tikėjimą , jog žmonija pasuks tauresnio žmoniškumo ir geresnio tautų sugyvenimo link,  dar karo griuvėsiams tebesmilkstant rašė Vydūnas.  Pro tų degėsių dūmus jis jau regėjo „esmiškajai kultūrai sprogstančius diegus“[4] [daigus] ir juos kartu su kitomis tautomis puoselėsiančias vokiečių ir lietuvių tautas. „Su brėkštančiais naujais laikais gimsta ir nauji įsitikinimai.

Kai viena tauta gerbia kitą, remia jos vertybių ugdymą, jos kultūrą, tai ji paklūsta kūrėjo valiai ir leidžiasi jos vedama. Ir neliks tada ko bijoti. Nes niekad nepražus tai, kas išlaiko savo būties prasmę ir savo gyvenimo būdu ją vykdo. Sunyksta vien tai, kas kliūtis tai prasmei“, – rašė Vydūnas „Septyniuose šimtmečiuose“. Tie nauji įsitikinimai yra grįsti Vydūno puoselėtais žmoniškumo principais. Šiandieninėje tautų ir valstybių santykių politikoje jie yra sėkmingai įgyvendinami

Knygos pristatymo renginyje iš kairės: Detmoldo burmistras Raineris Heleris (Rainer Heller), kun. Miroslavas Danys, vertėja Irena Tumavičiūtė , Vydūno brolio dukraitė Brita Storosta, Vokietijos FR ambasados Vilniuje atstovas Matijas Kobas (Mathias Kobs), Mokslininkų rūmų direktorė Aldona Daučiūnienė | Voruta.lt nuotr.

Knygos pristatymo renginyje iš kairės: Detmoldo burmistras Raineris Heleris (Rainer Heller), kun. Miroslavas Danys, vertėja Irena Tumavičiūtė , Vydūno brolio dukraitė Brita Storosta, Vokietijos FR ambasados Vilniuje atstovas Matijas Kobas (Mathias Kobs), Mokslininkų rūmų direktorė Aldona Daučiūnienė | Voruta.lt nuotr.

Šiandien Vokietija ir Lietuva, kartu su kitomis 28 žemyno valstybėmis, savanoriškai susibūrusiomis į Europos Sąjungą, jau nebe kaip daigus, o kaip gerokai pasistiebusius ūglius puoselėja taikų tautų sambūvį, demokratiją, žmogaus teisių apsaugą, racionalią ekonomiką ir kitas žmonijos pažangai tarnaujančias vertybes.

1946 m. rugsėjo 4 d,  po dvejus metus trukusios dramatiškos kelionė Vydūnas pasiekė Detmoldą, kuriame prabėgo paskutinieji septyneri gyvenimo metai. 1953 m. vasario 20 d. jis iškeliavo Amžinybėn.  Senosiose miesto kapinėse jo palaikai ilsėjosi  38 metus. 1991 m. spalio mėn. jie buvo perlaidoti laisvę ką tik atgavusioje Lietuvoje prie Rambyno esančiose Bitėnų kapinaitėse, kurios šiandien yra tapusios Mažosios Lietuvos panteonu. Perlaidojimo išlaidas padengė tuometinė Lipės apskritis, kurios viršininkas buvo dr. Udo Paulius Hazė. Palaikus pervežti teko garbė Kauno miesto savivaldybės delegacijai, vadovaujamai  jos mero Vilimo Čiurinsko (1942-2006). Delegacijos narys buvo ir  vasario  16-osios akto originalo atradėjas prof. Liudas Mažylis. Tuometinis Kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys padėkojo  Lipės apskričiai ir Detmoldo miestui už visokeriopą šios gražios akcijos globą, už pagarbą Vydūno atminimui.   Vėl padėkoti graži  proga atsirado po 26 metų, kai 2013 m. gegužės 10 d. vėlgi Detmoldo miesto vadovybės  ir Lipės evangelikų bažnyčios rūpesčiu prie namo, kuriame Vydūnas pirmiausiai prisiglaudė patekęs į Detmoldą, buvo atidengta Vydūnui

skirta atminimo lenta ir lietuvių skulptoriaus Liongino Garlos sukurtas paminklinis biustas. Dabar pastatas priklauso evangelikų bažnyčiai, čia veikia studentų bendrabutis, vadinamas „Burse“. Bendrabutyje gyvena studentai iš keturių kontinentų. Jame skamba muzika, vyksta kūrybinis gyvenimas. Iškilmėse dalyvavo Lipės apskrities  ir  Detmoldo miesto vadovai, Lipės princas Arminas (Armin Prinz zur Lippe), Lipės apskrities bažnyčios superintendentas dr. Martinas Ducmanas,  buvę Lietuvos Respublikos Seimo nariai – valstybės atkūrino akto signatarai, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis, Lietuvos kultūros ministro pavaduotojas dr. Romas Jarockis, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovas Giedrius Puodžiūnas, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė, Lietuvos respublikos Vydūno draugijos delegacija, Klaipėdos mažlietuvių delegacija, miestiečiai,  Detmolde vykusių Europos dienų svečiai. Šventę  pradėjęs Detmoldo miesto meras Raineris Heleris pažymėjo, kad „nuo šiol miestui tenka pareiga garsinti Vydūną. Žvelgiant iš šių dienų pozicijų, Vydūnas buvo Europos idėjos pradininkas, pranokęs daugelį amžininkų“.  Atidengiant atminimo lentą kalbėjusi Lietuvos Vydūno draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė dėkodama visiems akcijos dalyviams, ypatingą padėką išreiškė diplomatui Frydrichui Vilhelmui Nehliui ir Lipės evangelikų bažnyčios įgaliotiniui Rytų Europai kunigui Miroslavui Daniui (Danys) už iniciatyvą ir  didžiulį darbą įgyvendinant šią idėją. 1991- siais Vydūnas grįžo į Lietuvą, 2013-siais į Detmoldą..

Vydūno ryšiams su Vokietija ir jos kultūra buvo skirta 2013 metų vasario 20 d. Vilniuje įvykusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kartu su Vydūno draugija surengta konferencija, sulaukusi garbių svečių sveikinimo žodžių bei turiningų žinomų Vokietijos ir Lietuvos mokslininkų pranešimų. Šios konferencijos pranešimų pagrindu pridėjus keletą papildomų straipsnių [pranešimų ir straipsnių autoriai – Vokietijos ambasadorius Vilniuje Matthias Mülmenstädt, prof. Viktoras Falkenhahnas, prof. habil. dr. Jürgen Storost, doc. dr. Vacys Bagdonavičius, prof. habil. dr. Bronislovas Genzelis,  prof. dr. habil. Daiva Kšanienė, prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, dr. Silva Pocytė, dr. Regina Sinkevičienė,  kun. Miroslavas Danys, Rima Palijanskaitė, Leonas Stepanauskas] Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido  knygą „Vydūnas und  deutsche Kultur“ („Vydūnas ir vokiečių kultūra“, sudarytojai Vacys Bagdonavičius ir Aušra Martišiūtė-Linartienė). Jos keliasdešimt egzempliorių tiesiai iš spaustuvės Lietuvos delegacija nusivežė į minėtas iškilmes Detmolde.

Per ketverius metus knyga pasklido tiek po  Lietuvą, tiek po Vokietiją, sukėlė nemažą susidomėjimą abiem kultūroms nusipelnusia asmenybe. Vokietijoje dar didesnį susidomėjimą Vydūnu sukėlė mūsų ne kartą minėta jo knyga „Septyni šimtmečiai“,  kurios trečiąjį leidimą kun. Miroslavo Danio  ir Vydūno giminaitės Britos Storost rūpesčiu išleido ir 2017 m. Leipzigo knygų mugėje pristatė LIT Verlag leidykla. Beje, pirmojo 1932 m. leidimo didžiąją tiražo dalį konfiskavo nacių režimo policija. Paskatinta Vokietijos skaitytojų susidomėjimo abiem knygom ir Vydūno asmenybe LIT Verlag leidykla Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio  ir lietuvių rašytojo ir mąstytojo gimimo 150-mečio proga ryžtasi pateikti šiek tiek papildytą antrąjį  kolektyvinio rinkinio „Vydūnas und  deutsche Kultur“ leidimą. Taip ne tik bus dar kartą pagerbtas europinio masto lietuvių humanistas,  garbingas Vokietijos pilietis bet ir argumentuotai parodyta, kaip sakė buvęs Vokietijos Ambasadorius Lietuvoje Matias Miulmenštadtas (Mattias Mülmenstädt),  kad „Vydūnas buvo geriausias tiltų tarp abiejų kultūrų statytojas, kurio  poveikis mūsų santykiams tebėra ir šiandien ypač ryškus“.

Rengėjų vardu nuoširdžiausias ačiū visiems parėmusiems ir kitaip prisidėjusiems, išleidžiant šią knygą. Ypatingas ačiū,  Detmoldo miesto burmistrui p. Raineriui Heleriui, Detmoldo piliečių fondo prezidentui, buvusiam burmistrui  Frydrichui Brakemeieriui , piliečių fondo tvarkytojui p. Kajui Sandmanui-Pucbergui (Kay Sandman-Pucberg), LIT Verlag leidyklos vyriausiajam redaktoriui  dr. Michaeliui J. Raineriui, leidimo  iniciatoriams kun. Miroslavui Daniui ir Britai Storost.


[1] Vydūnas.Raštai, t. 3, p. 347.
[2] Vydūnas.Raštai,  t.1, V., 1990, p. 356.
[3] Žr. Lietuvos aidos. Tilžė, 1904; Lietuvos varpeliai. Tilžė, 1909.
[4] Vydūnas. Raštai,  t. 3, V., 1992,  p. 407.

Autorius yra Vydūno draugijos garbės pirmininkas

„Voruta“, 2018 m. spalio 27, nr. 10(852), p. 3, 15.

Save

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: