Rinkimų komitetai meta pirštinę (3)

Bendruomeniškas Vilnius | A. Bakučio nuotr.

„Respublikos“ akiratyje – šalies visuomeniniame gyvenime didėjanti visuomeninių rinkimų komitetų gausa. Paskutinėmis nueinančių metų dienomis Vyriausioji rinkimų komisija skelbė, kad kovo 3-iąją vyksiančiuose savivaldybų rinkimuose užsiregistravo dalyvauti net 97 visuomeniniai rinkimų komitetai. Jų narių skaičius – 6670 piliečių, pasiryžusių dirbti 48-ose savivaldybėse. Kadangi Lietuvoje yra 60 savivaldybių, tad erdvės didinti visuomeninių rinkimų komitetų skaičių dar yra. Kitas klausimas – ar toks visuomenininkų proveržis nesužlugdys šalies daugiapartinės sistemos? O gal atvirkščiai – išgąsdintos tradicinės partijos puls stiprintis bei ideologiškai išsigryninti?

2015 m. kovą vykusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavo 58 visuomenininkų dariniai. Vos ne dvigubai mažiau nei šiemet. Piliečiai laipsniškai įsidrąsina paveikti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio „Vieningo Kauno“ sėkmės. Iš pradžių „Vieningo Kauno“ visuomenininkai laipsniškai įsitvirtino savivaldybės taryboje. O galiausiai nurungė Kauną ilgai administravusius konservatorius. Tad jei prieš ketverius metus Kauną, neskaitant tradicinių partijų, dar tikėjosi valdyti 4 visuomeniniai komitetai, tai šiemet liko tik „Vieningas Kaunas“.

Etiketėse dominuoja kraštas

Sunku, nebūnant vietine, pasakyti, kokie žmonės susirinkę į kretingiškių ar, tarkime, šilališkių visuomeninius komitetus. Todėl, kaip ir pridera tradicinei Lietuvos rinkėjai, stengsiuosi kažką atspėti iš etikečių. Kaip buvo pavadinti ne šiųmetiniai, bet ankstesni visuomeniniai judėjimai ir kaip vienos etiketės dingo ir dabar atsirado kitos. Dominuojanti visų tokių etikečių žinia – dirbame savo kraštui. Netgi galima sukonstruoti universalų sakinį-trafaretą. Dirbame ne bet kaip, bet KARTU, VIENINGAI, KITAIP, ir MŪSŲ krašto (įstatomas konkretaus krašto pavadinimas) LABUI.

Prieš ketverius metus tokių komitetų pavadinimuose dar pasitaikydavo žodžiai „sąjūdis“, „nepartinis“, dviejuose miestuose – Šiauliuose ir Alytuje – netgi pasitaikė žodžių samplaikos „korupcijai – ne“, „prieš korupciją“. Matyt, per pastaruosius 4 metus korupcija Lietuvoje jau nugalėta. Arba ši kasdienės kovos problema jau tiek subanalėjusi, jog net banaliausiam šūkiui netinka. Jau geriau skanduoti „UŽ”! Įstatant savo tėviškės vardą, teisybę, teisingumą, jaunystę ar bočius. Kaip bebūtų, pats gyvybingiausias šūkis – minėti savo kraštą arba miestą.

Išnyko Puteikis, liko partinės ideologijos

Ankstesniuose savivaldybių rinkimuose narsiausiai elgėsi politikas, dabartinis kandidatas į šalies prezidentus Naglis Puteikis. Dovanojęs savo pavardę toli gražu ne vienam rinkimų komitetui. Nepartiniai ėjo į rinkimus ir remiami N.Puteikio, ir „Puteikis plius“ ir kaip „N.Puteikio komanda“. Kur pažvelgsi – visur Puteikis. Kaip dabar – visur vieningumas. Vieningas Kaunas, vieningas Birštonas, vieningi Zarasai, vieninga Plungė ir t.t. Šiųmetiniuose rinkimuose iš komitetų etiketėse buvusių senųjų pavardžių liko tik šiauliečiai Valerijus Simulikas ir Artūras Visockas.

Kai kurios pavardės žinomos tik vietiniams. Tačiau visuomeniniuose rinkimų komitetuose slapstosi ir buvę ar esami partiniai. Liberalas Klaipėdos meras – komitete „Vytautas Grubliauskas ir komanda“. Iš Klaipėdos savivaldybės tarybos išprašytas Titovas – „Titov ir teisingumas“. Iš konservatorių pasitraukęs Lazdijų rajono meras Artūras Margelis – „A.Margelio komandoje „Pirmyn!“. Vilniaus meras, buvęs liberalas Remigijus Šimašius – „R.Šimašiaus komandoje „Už Vilnių!“. Liberalas Varėnos meras Algis Kašėta – „Drauge su jumis“. Buvęs tvarkietis Kęstas Komskis – „Pagėgių krašto vardan“. Buvęs socdemas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas – „Už Druskininkus su Ričardu Malinausku“.

Kai partija kaip Lietuvos liberalų sąjūdis susikompromituoja ar dėl įvarių priežasčių patys partiniai pasitraukia iš partijos, tų partijų ideologija niekur nedingsta. Nemanau, kad liberalas R.Šimašius jau nėra liberalas. O A.Margelis – jau visiškai ne konservatorius. Tad galima teigti, jog liberalizmo, koservatizmo ir t.t. ideologijos, jų nuobiros, nuotrupos tik plačiau pasiskirstė po mūsų valstybės visuomeninį audinį.

Kita vertus, jei demokratinėje šalyje tiek partinių nuobirų, vadinasi, vyksta tradicinių partijų erozija. Negi liksime be demokratijos garanto – daugiapartiškumo? Tapsime visuomeninių rinkimų komitetų valstybe? Aišku, ne. Lietuvoje nuo pat valstybės atkūrimo pradžios vyksta ideologinės slinktys. Nematomais politikos plentais, šunkeliais, autostradomis, vieškeliais, žvyrkeliais. Tai nesibaigiantis procesas. Tik anksčiau tuose keliuose marširavo, grumdėsi, skaldėsi, jungėsi dabartinės ir jau išnykusios partijos. O pastarąjį dešimtmetį tuose vieškeliuose vis drąsiau ėmė dardėti ir visuomeninių komitetų vežėčios. Jie lygiai taip pat nunyksta kaip ir negyvybingos, rinkėjų pasitikėjimą praradusios partijos.

Kaip Joniškyje prašapo 2015 m. apsireiškęs komitetas „Žagarės kraštas“, tai lygiai taip pat kadaise prašapo partija Naujoji Sąjunga (socialliberai). Jau nekalbant apie kauniečio Petraičio respublikonus. Tik politologai prisimena, kiek mes jau turime nunykusių partijų. Ir kiek turime jau nunykusių visuomeninių komitetų.

Partijas įkvėptų spyris į …

Daugiapartinė sistema neišnyks. Ji tik nuolat gauna spyrį į užpakalį. Patiria sukrėtimus. Vienos nuo sukrėtimų išnyksta, kitos stiprėja. Augina raumenis. Nepraranda budrumo. Valosi. Papildoma konkurencija nebūtinai reiškia išnykimą. Anksčiau partijos kūrėsi, atsikūrė, jungėsi, draskėsi, spardėsi, marinosi tarpusavyje. O dabar jas apspardo komitetai. Tad puiki proga išsigryninti savo ideologijas.

Kad konservatorius skirtųsi nuo liberalo ar bent nuo judėjimo „Pagėgių krašto vardan“. O liberalas kad skirtųsi nuo socdemo. Žalias „valstietis“ nuo buvusios Moterų partijos ar liaudininko. O liberalas A.Kašėta skirtųsi nuo Liberalų ir centro sąjungos A.Kašėtos. Ar bent nuo Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos A.Kašėtos. Kad niekam nekiltų papildomų identifikavimo klausimų. Nes jų ir taip per daug.

Pvz., kuo ideologiškai skiriasi „darbietis“ nuo „tvarkiečio“. Jei Valentinas Mazuronis abiem partijoms tiko. Nors labai abejoju, ar respublikonas Donaldas Trampas lygiai taip pat tinka ir į JAV demokratus.

Tad kuo skiriasi kai kurios mūsų partijos ideologiškai? Gal tuo, jog vieni už Viktorą Uspaskich, kiti – už Rolandą Paksą, o treti – už Algirdą Butkevičių su Gediminu Kirkilu? Jei ideologija tik tokia, pavardinė, rinkėjas jau ant ribos. Gali kitąkart balsuoti „Už Kretingą“ ar „Už Šilalę“. Nes Lietuvoje, nors čia dominuoja ne piliečiai darbdaviai, bet piliečiai – samdomi darbuotojai, buvo beveik išnykę klasikiniai socialdemokratai.

Jei Gintautui Paluckui pavyks klasikinę socialdemokratiją, jos kairumą ir jos klasikinį elektoratą atkurti, iškart sumažės norinčių steigti dar vieną visuomeninį komitetą. O sustiprėjus kairiajam politiniam sparnui, atitinkamai turės sustiprėti ir dešinysis. Tad kuo bus aktyvesni piliečiai bei jų komitetai, tuo greičiau pavyks tradicinėms partijoms ideologiškai, ne tik pavardiškai išsisluoksniuoti.