K. Jovaišas. Balitijos tautų duobkasys Nr.1: fašizmas ar bolševizmas? (24)

hitleris-ir-stalinas-proza_ru-nuotr

proza.ru nuotr.

Rinktis tarp fašizmo ir bolševizmo toks pat nedėkingas uždavinys kaip rinktis tarp maro ir choleros.  Tiesa, Vakarų pasaulis iš dviejų blogybių rinkosi, kaip jam atrodė, mažesnę. Tai gerai iliustruoja ši, Vinstonui Čerčiliui priskiriama frazė: „Jeigu Hitleris įsiveržtų į pragarą, aš sudaryčiau sąjungą su Liuciferiu“.

Vis dėlto, kai bolševikų pragaras brutaliai įsiveržė į Baltijos valstybes, jų gyventojų  akyse  ne Hitleris,  o raudonasis Liuciferis įkūnijo Absoliutų blogį.

Dėl skirtingos istorinės patirties, Vakarų pasaulio ir Baltijos tautų požiūris į Hitlerio ir Stalino  režimus nesutampa. Vakarai pagrįstai smerkė fašistus, kurie žudė, naikino ir vergais paversdavo pusžmogius, nes rasinio pranašumo teorija pateisIno Lebensraum (gyvenamosios erdvės) užkariavimą arijams.

Bet! Perspjovę nacius įžūlaus ir ciniško melo srityje, bolševikai juodus darbus demagogiškai teisino tauriais ir kilniais tikslais: žudė, naikino ir į lagerių dulkes paversdavo žmones vardan šviesaus rytojaus, visuotinės laisvės ir laimės.

Istorija pateikia nepaneigiamus įrodymus – tikrais pribaltų draugais ir išvaduotojais save laikantys bolševikai  pagal keistą įprotį prismaugė „išvaduotuosius“ broliškame glėbyje. Įdomus psichologinis reiškinys – prieš šiuos užkeiktus draugus netgi žiaurūs priešai neatrodo tokie jau monstrai.

Išties, bolševikai siekė to paties tikslo kaip ir fašistai – Baltijos tautų likvidavimo. Šis, nuosekliai ir metodiškai vykdomas likvidavimas – sudėtingas procesas. Jis apėmė etninių gyventojų fizinį sunaikinimą, Baltijos šalių kolonizavimą, taip pat lietuvių, latvių ir estų germanizavimą (rusifikavimą).

Faktai iškalbingi. 1940-41 metais ir po karo iki Stalino mirties Baltijos šalys dėl raudonųjų draugų realiai vykdytos ir praktikoje etninį valymą reiškiančios politikos neteko 700 tūkst. žmonių. Jie buvo deportuoti, sunaikinti fiziškai, žuvo kalėjimuose ir lageriuose. 

Žinia, pasak Kremliaus, jokio etninio valymo nebuvo, nes bolševikai beatodairiškai naikino visų tautybių žmonės, neišskiriant ir etninių rusų. Faktai nepatvirtina šios versijos. Pavyzdžiui, 1949 m. iš Latvijos buvo ištremti 44 272 žmonės: 96,4 proc. jų sudarė latviai, o rusai – 1,9 proc., nors tuo metu Latvijoje jų gyveno apie 20 proc.

Bolševikai ne tik naikino pribaltus, bet ir siekė paversti tautine mažuma jų pačių žemėse. Trečiasis Reichas pagal Generalinį planą „Ost“ į Latviją numatė įvežti 164 100 vokiečių kolonistų, o  SSRS iki 1959 m. apgyvendino Latvijoje 457 935, daugiausia rusų tautybės kolonistus. Toliau blogiau. 1989 m. latvių Latvijoje liko tik 52,0 proc., estų Estijoje –  61,53 proc.

Tik Lietuvoje etninių lietuvių procentas sumažėjo nežymiai. Per karą lietuviai  boikotavo tautiniu pagrindu kuriamas SS divizijas, todėl jaunų ir sveikų vyrų kontingentas smarkiai nenukraujavo. Tai leido vykdyti gerai organizuotą ir aktyvią rezistenciją, kuri bent iš dalies pristabdė kolonistų tvaną.

Kolonizavimo instrumentas – sparti pramonės plėtra, kurią lydėjo „broliška pagalba kadrais“. Tokią pagalbą teikė ir Kremliaus deleguoti partiniai ir ūkiniai darbuotojai. Formaliai atlikdami antraeilius vaidmenis, realiai jie diktavo Maskvos valią. Kolonizavimas – svarbus rusifikavimo elementas, leidęs rusų kalbai užimti dominuojančias pozicijas visose broliškų tautų gyvenimo srityse.

Nacionalsocializmo doktrina skirstė  žmones į rūšis ir kategorijas, komunizmo – ne. Tačiau ir čia yra povandeninių srovių. Komunistai siekė sukurti naujo tipo – tarybinį žmogų, kurio neskirtų jokie socialiniai, kultūriniai ir tautiniai barjerai. Akivaizdu, kad ir tautinę tapatybę praradęs žmogus turi komunikuoti tam tikra kalba, laikytis tam tikrų visuomenę cementuojančių tradicijų, papročių ir pan.

Ar reikia sakyti, kokia kalba bendrautų visiškai nutautėjęs homo soveticus ir į kokią kultūrinę terpę jis būtų panardintas?

Naciai germanizavimą laikė savo politikos tikslu, o bolševikai rusifikavimą maskavo tautų draugyste. Nacionalsocializmo doktrina rasiniu požiūriu vertingais ir tinkančiais germanizuoti, laikė tuos gyventojus, kurie turėjo aiškiai išreikštus nordinės (arijų) rasės požymius, būdingus žmogaus išorei, elgsenai ir gebėjimams. Svarbų vaidmenį ši doktrina skyrė ir kultūriniam pradui.

SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris 1942 m. balandžio 4 d. pateikęs  pastabas ir pasiūlymus dėl Generalinio plano „Ost“, konstatavo, kad bekraštėms Rytų teritorijoms administruoti reikės daugybės žmonių, kurie yra  auklėti europietiška dvasia ir įsisavinę bent jau pagrindines europinės kultūros sąvokas. Tokius reikalavimus iš esmės atitinka estai, latviai ir lietuviai. Pavojus, kad latviai arba lietuviai surusės negresia, nes užimamos pareigos įtvirtins jų viršenybę prieš rusus.

Atkartoti šiuos neprilygstamus SS šefo išminties perlus nebūtų jokio reikalo, jeigu ne viena esminė aplinkybė. Sovietmečiu bedieviai komunistai mišias buvo gatavi užpirkti už raudonuosius Lietuvos išvaduotojus ir gelbėtojus. Atseit, skirtingai nuo  germanizuoti tinkamų estų ir latvių, lietuvių Trečiojo Reicho  pergalės atveju laukė vos ne žydų lemtis.

Išties, pagal Generaliniame plane „Ost“ numatytą gyventojų dalį, kurią galima suvokietinti, lietuvius (15 proc.) pranoksta netgi baltarusiai (25 proc.), nekalbant jau  apie latvius (50 proc.) ir ypač estus (skirtingi šaltiniai nurodo nuo 50 iki 100 proc.). Nors iš pirmo žvilgsnio  komunistai – tie patologiški melagiai, lyg ir nemeluoja, vis dėlto jų argumentacijos šerdis yra smarkiai papuvusi.

Reikalas tas, kad  realiai vykdyta nacių politika nepatvirtino lietuvių diskriminacijos. Štai Ostlando reichskomisariatą sudarė keturios generalinės sritys. Trijose iš jų – Estijos, Latvijos ir Lietuvos generalinėse srityse buvo sudarytos vietinės administracijos, realiai turėjusios, ko gero, daugiau įgaliojimų negu marionetinės Estijos SSR, Latvijos SSR ir Lietuvos SSR vyriausybės.

Tuo tarpu Baltarusijoje buvo sudaryta ne vietinė administracija, bet rangu žemesnė institucija – Baltarusijos centrinė rada, turėjusi tik patariamąjį balsą. Be to, vokiečių okupacinis režimas visose Baltijos šalyse iš esmės buvo panašus, o Baltarusijoje, kaip ir likusioje SSRS teritorijoje, nepalyginti agresyvesnis ir žiauresnis.

Skirtingas nacių požiūris į Baltijos tautas paprastai aiškinamas tuo, kad  Estija ir Latvija istoriškai patyrė didelę vokiečių kraujo, tautinio charakterio ir kultūros įtaką, o Lietuva – slavų (lenkų). Toks aiškinimas teisingas tik iš dalies, nes kai kuriuos slavus nacionalsocializmo doktrina laikė ne žemesnės rasės atstovais, o vertingais sąjungininkais, pvz., slovakus ir kroatus.

Naciai ir lenkus laikė gyvybinga tauta, o neigiamai ją vertino dėl kelis amžius trukusios aršios  lenkų ir teutonų priešpriešos. Žiaurių ir permainingų kovų su Vokiečių ordinu yra paženklinta ir garbinga mūsų tautos praeitis. Ji lėmė kiek šaltesnį nacių požiūrį į lietuvius nei į mūsų kraujo brolius latvius.

Apskritai naciai ir bolševikai siekė analogiško tikslo – Baltijos tautų likvidavimo. Skirtumas nebent tas, kad fašistai atvirai skelbė siaubingus planus, o bolševikai savo tikruosius tikslus maskavo tauriais ir kilniais žodžiais. Kaip ir dera, tegul ir ne pačiam žiauriausiam, bet neabejotinai melagingiausiam režimui žmonijos istorijoje.

Autorius yra teisininkas, advokatas, socialinių mokslų daktaras

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *