V. Vyšniauskas. Filosofo tragedija (22)

V. Vyšniauskas | A. Kuliešio nuotr.

V. Vyšniauskas | A. Kuliešio nuotr.

Anksti gyvenime supranti, kad visuotinė nihilizmo epidemija yra neišvengiama ir gali nuvesti žmoniją į pražūtį.

Sunkiai dirbi, siekdamas parodyti žmonėms, jog prasmės gyvenime vis tiek galime siekti, nepaisant religijos žlugimo.

Stengdamasis paaiškinti kvailiams, kad nihilizmą galime įveikti realizuodami save per aistrą gyvenimui, meną, nepaliaujamą kovą ir savęs puoselėjimą, sukeli sau filosofinę krizę su į beprotybę varančiu totaliniu nerviniu išsekimu.

Po šimto metų išlepę paaugliai cituoja tave kaip pateisinimą beprasmiškam, hedonistiniam gyvenimui.

Taip – tai Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) gyvenimo tragedija, šitaip puikiai, kaip aukščiau, aprašyta internetuose.

Nyčė yra vienas daugiausiai su(si)vokusių protų žmonijos istorijoje, vienas aistringiausiai rašiusių ir didžiausią atsakomybę už tiesą ir prasmę jautusių žmonių.

Bet, kaip ir kiekvieną didį mąstytoją, jį ištiko tragiškas likimas: jo (pa)sekėjai, fanai ir didžiausi garbintojai dažniausiai būna visiški idiotai, nieko nesuprantantys nei apie jo intencijas, nei apie jo filosofiją, nei apie jos reikšmę.

Nyčė man visada buvo vienas artimiausių mąstytojų. Bet, deja, nyčininkai, t. y. jo „fanai“, yra viena bukaprotiškiausių faunų žmonijos istorijoje, ir su jais aš nenoriu turėti nieko bendra. Kad ir filosofijos studijose jau nuo pirmų kursų žmonės ateina būdami „nyčininkai“, rašo iš jo darbus, ir mėgaujasi stabų, prietarų ir tiesų traiškymu filosofuojant kūju. Nes, kaip sakoma, Nyčė „gerai stumia“ (ypač ant kunigų!).

Toks pat likimas ištiko ir Albertą Kamiu (Albert Camus), kuris, būdamas didis rašytojas, net nelaikęs savęs tikru ateistu, yra garbinamas tingių, išlepusių ir kančios gyvenime nemačiusių, todėl patį savo buvimą kančia laikančių mažaraščių infantilų dievukas. Todėl visos rimtos jo knygos ir idėjos yra diskredituojamos, ir save gerbiančiam žmogui darosi sunku matyti jose gilesnę prasmę.

Todėl ir atrodo, kad visa egzistencinė filosofija yra tik karo, bado ir maro nemačiusiems paaugliams skirtas savo tingumo ir nusispjovimo ant visko, kas kam nors gali būti šventa ir svarbu, pateisinimo gidas.

Tikras filosofas miršta tą dieną, kai aplink jo vardą susispiečia jo pasekėjų būrys, nes tądien filosofija virsta ideologija.

Net ir tas pats Karlas Marksas rašė laikais, kai mažamečiai vaikai praleisdavo ištisas dienas verčiami sunkiai dirbti anglių kasyklose. Kovoti prieš tokį kapitalizmą buvo kiekvieno sąžinės ir proto nepraradusio žmogaus pareiga. Šiandien marksistais save vadina žmonės, kurie, nematę sunkių gyvenimo sąlygų, nedribę rimto darbo ir kuriems niekada nieko netrūko, aiškina, kaip reikia visą pasaulį perskirstyti ir perdaryti taip, kad daugiausiai ir sunkiausiai dirbantieji viską atiduotų tokiems tinginiams kaip jie, nors patys, aišku, turėdami daugiau, savo turtų nebūtų pasiryžę taip lengvai išdalinti.

Nyčininkai, marksistai, hegelininkai, Milo, Kamiu, Sartro, Šopenhauerio pasekėjai dažniausiai yra demagogai ir ideologai, interpretuojantys kaip jiems ant seilės užeina, ir teisinantys savo išlepusią egzistenciją arba skandindami tuos autorius kontekstualistinėje pliurzėje, kurioje paskęsta bet kuris gyvas ir tikrai mąstantis žmogus, remdamiesi autoriais, kurie patys pirmieji būtų juos pasmerkę.

O tada atsiranda „krikščionys“, „tradicionalistai“, „dešinieji“, kurie lyg protiškai neįgalūs tauškia niekus apie „modernybės ereziją“, „postmodernųjį pasaulį“, visokias „revoliucijas ir kontrrevoliucijas“, (dažniausiai nieko nesuprasdami apie skirtumus tarp moderno, postmoderno, marksizmo, neomarksizmo ir kritinės mokyklos, kas yra praktiškai penki skirtingi ir tarpusavyje beveik niekaip nesusisiejantys pasauliai), kurie tais atvejais, kai iš priešingos stovyklos atsiranda rimtesnių ar net visai rimtų argumentų, užuot rimtai juos atrėmę, paskelbia juos erezija, juk tu mąstai kaip liberalas, modernistas, postmodernistas, satanistas ar dar koks nors „-istas“.

O ką daryti žmogui, kuris paprasčiausiai mąsto, ieško tiesos ir nori suprasti ir pažinti? Kuriam svarbiau nei šaukti, svarbiau nei įrodyti, svarbiau nei primesti, svarbiau nei atversti, pavergti, įtikinti, yra tiesiog išgirsti ir suprasti? Atrodo, kad tokiam žmogui vietos šiame pasaulyje apskritai nėra.

Nes žmonių pasaulis yra grįstas ideologijomis, ir jie yra pasiruošę bet kurį mąstantį žmogų pavergti, padaryti ideologu, paversti „neomarksistu“, „fašistu“, „valstybės išdaviku“, „liberalu“, „globalistu“, kieno nors „agentu“, jie pasiruošę sunaikinti bet kokį autentiškumo proveržį, bet kokią tikėjimo, pažinimo ir tyrumo kibirkštį, viską paversti fariziejiška „religija“, dogmatiška sistema, didesnio plano dalimi, politine ideologija arba kultūrinės kastracijos produktu, suformuotu „laikmečio dvasios“, „vyraujančios kultūros“ ar „politinio režimo“.

Kitaip tariant, bet kuris žmogus yra pasiruošęs tave padaryti žmogaus falsifikatu. Tu esi tik ideologijų laidininkas, tik religinio, politinio ir kultūrinio totalizatoriaus atplaiša, kuri, vos pabandžiusi pažvelgti į šalį, išsilaisvinti iš tos šlykščios dehumanizuojančios, deindividualizuojančios, demoralizuojančios ir žmogų dešifruojančios mašinerijos, po kurios viskas gražiai sudėliojama į lentynėles, aiškiai apibrėžus blogį, gėrį, ereziją, valstybės išdavimą ir tikrąjį tikėjimą, kai viskas ima byrėti lyg kortų namelis vos pabandžius rimčiau apmąstyti, užklausti, pagrįsti, apibrėžti, ką turi omenyje, vos pabandžius pateikti hipotetinę situaciją, kurioje jokie paruoštukai atsakymo nebeduoda, kurioje pakliūvama į prieštaravimą, neturintį išeities taško jokio religinėje, moralinėje ar politinėje sistemoje.

Tada belieka atsitraukti ir tą, kuris drįso tiesos ieškoti iki galo, atsakymą paversdamas dar svarbesniu klausimu, o ne minties kapaviete, paskelbti viena iš labiau sprendžiančiojo protinį neįgalumą nei faktinę sprendžiamojo padėtį liudijančių nuosprendžių: liberalas, marksistas, modernistas, satanistas, eretikas, išdavikas, fašistas, nacis, radikalas, atsilikęs, viduramžiškas.

Didžiausias žmonijos paradoksas: kvailys, padaręs kokį nors asmeninį atradimą, visą žmoniją imasi atvertinėti, kad ji pamatytų tą jo atradimą, kad gyventų pagal jį, pagal jo įsitikinimus, jo religiją, jo politiką, nesuprasdamas, kad pasaulyje yra žmonių, kurie tą jo atradimą seniai praėjo ir patyrė ne vieną kitokį, kad jie apsvarstė tą atradėjo perspektyvą, iš kurios tas projektuoja kitų likimų teisingumą. Ne, šito jam nesuprasti, nes juk jis jau žino, jis jau turi tiesą, kad ir kokia ji bebūtų. Tik tu vienas žinai, kaip pasaulis veikia, tu vienas atsivertei į tikrąjį tikėjimą, o visiems kitiems dar trūksta iki tavęs, jie dar nesuprato moralinės tikrovės arba savo biologinės prigimties.

Žmogus iš prigimties yra idiotas, siekiantis pagal savo idiotizmo laipsnį kitus padaryti tokiais pat idiotais, ir visus, tiek labiau idiotiškus, tiek mažiau idiotiškus žmones laikyti totaliais idiotais, moraliai arba intelektualiai esančiais klaidoje, net jei jie už tave tūkstančius kartų toliau pažengę tiek moraliniu, tiek intelektualiniu požiūriu. Protas, dorovė ir filosofija radikaliai prieštarauja šio žmonių pasaulio egzistavimui, nes tie šio pasaulio žmonės, kurie gal mažiausiai supranta apie protą, dorovę ir filosofiją, save paskelbė tikraisiais proto, doros ir filosofijos riteriais, iš tiesų pačią žmogaus prigimties idėją, kaip ir apskritai pačią egzistavimo idėją, paversdami beviltiška karikatūra.

Daug kam pasitaiko sunkių akimirkų, kai nebesinori gyventi. Bet yra ir kitokių akimirkų, kai supranti, jog gyvenimas nėra vertas tavo noro jį gyventi. Vienas Nyčės išprotėjimas man yra vertingesnis už visas pasaulio tradicijas, religijas ir ideologijas, kurios visos iki vienos, užuot ieškojusios tiesos, pasiskelbė pačios esančios ta tiesa.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

22 komentarai

  1. Gintaras Raulinaitis:

    Geras, nu ir pavarei… Vai, tad aš gi ką ir sakau: Mielieji mano, įtikekite manimi ir štai kuriame Rojų gyviesiems, o ne mirusiems! Aš pasiryžęs dar ir kai kuriuos prikelti iš numirstanciuju!! Vaigi vaigulio, eiva kurti Gintarveidzio Šviesos Karalystę: gintarasra72.blogas.lt

  2. Tvankstas:

    Gerb. Vytautai, džiugu skaityti taip giliai mąstantį jauną filosofą.
    Tolesnius mano minčių dėstymus prašau priimti ne kaip kritiką, bet davinius akiračio plėtrai.
    Kalbėkim nekalbėję, bet Filosofas yra vienas – Aristotelis, ypač vertingas jo, testamentiniu galima vadinti, “Prieštaravimai sofistams” ir Jūsų išvardinti mąstytojai užstringa šio veikalo sietu tikrinant jų mintis kaip sofistų.
    F. Nietzsche tėra filosofijos šarlatanas, kurio šarlatanizmas kaip viršūnė yra dr. Joseph Goebbels mintys, šiandien pritaikytos rinkodarai ir gaminių gyrai (reklamai).
    F. Nietzsche pyktis žmogaus ribotumui prote ir kūniškoje galioje tiesiog kunkuliuoja jo veikaluose, užvirimas buvo “Gott ist tot” (Dievas yra miręs) ir iškart sekęs išprotėjimas – Viešpats kantrus, bet baudžia skaudžiai.
    Noriu priminti, kad Dievą su gamtos mokslais sujungė dar 1927 m. jėzuitas George Lamaitre savo Big Bang teorijoje, o patvirtintas eksperimentu CERN 2012 liepos pradžioje kaip Higgs /Dievo dalelių esybe
    F.Nietzsche “Jenseits Gut und Boese” atskleidė ponų dorovę (Herrenmoral) ir vergų dorovę (Sklavenmoral), kas tepatvirtina Platono valstybės sandarą – vergvaldžiai, vergų prižiūrėtojai, vergai – ir žinant jį kaip demokratijos prisiekusį priešą dėl Sokrato nužudymo, taip F. Nietzsche duoda pamokymą, kaip vadelioti vergus.
    Tęsti dėl F. Nietzsche galėčiau ilgai ir nuobodžiai ta pačia dvasia, bet Jūs galite Aristotelio raktu išsinagrinėti šį sofistą – šarlataną.
    Pasidomėkite, kaip Mordechai Levi (literatūrinis Karl Marx) buvo apmokamas bankininkų ir pramonininkų, 1848 m. “Komunistų partijos manifestą” parašė Rothschild užsakymu, kas paaiškėjo kažkodėl tik 1868 m. Kam vergvaldžiams buvo reikalingas “Kapitalas” – pabandykite rasti sau atsakymą, galiu duoti pavyzdį : nuo 1920 m. Švediją valdė su mažomis pertraukomis socialdemokratai ir 2000 m. daugiau kaip 50 nuošimčių Švedijos turto buvo Wallenberg šeimos valdoma – jei išsiaiškinsite šią turto kaupimo paslaptį, suprasite “Kapitalo” ir užsakymo, ir parašymo tikslus.
    A. Schoppenhauer iššvaistė tėvo turtus, mėgavosi savo proto klasta, mulkinimu ir mokė kaip kitus apgaudinėti savo “Kunst Recht zu behalten”. Koks gyvenimas, tokia ir filosofija.
    Jean Paul Sartre – reikėtų keliuose A4 puslapiuose nupasakoti.
    Prieš II pasaulinį karą pradėjo tarnauti NKVD/ KGB kaip gerai apmokamas Paryžiaus intelektualas, Stalino lakštutis, džiaugsmingai sutiko Wehrmacht 1940.06.15 Paryžiuje, kaip Prancūzijos darbo liaudies išlaisvintoją iš prancūzų buržuazijos priespaudos, gyveno puikiai, vargo nematė, 1943 m. parašė “L’Être et le Néant”, reikia suprasti pogrindyje, sėdėdamas kavinėse, kaip antifašistinės rezistencijos kūrinį, po karo už tai atvažiuodavo ilsėtis į Nidą už KGB pinigus, suguldavo su jų duota vertėja, nepaisant S. Beauvoir buvimo greta (yra nemažai atsiminimų apie lietuvių intelektualų bendravimą su juo). Na ir draugelis A. Camus, ar reikia ką pridėti …
    Visus Jūsų išvardintus mąstytojus vienija žmogėdriška neapykanta padorumui (jie vadina miesčioniškumu), kuris lyg raudona skraistė buliui ( yra taiklus pastebėjimas G. Orwell “1984”) ir noras būti minčių valdovais, niekinant žmones kaip gyvulius, ir būti savo mintimis tų gyvulių varovais.
    Kiekvienas žmogus yra tikrai sudėtingas reiškinys ir tai turime priimti pagarbiai.
    Kad geriau suvokti ‘gerus žmones’, perskaitykite F. Dostojevskio “Velnius”(kurią Vakaruose surasti sunkiai įmanoma) ir G. Klimovo kokią knygą, suprasite šakninius reiškinius, leidusius sunokti tokiems brandiems neapykanta žmogui vaisiams, kaip Jūsų minėtų autorių filosofija.
    Remkitės į Dekalogą ir Aristotelį siekdamas išlaikyti susivokimą pasaulio viesulingame chaose.

  3. jurgis:

    O tai kur autorius suka – į Juozaičio perspektyvą?

    • Kęstutis:

      Autorius panašu suka Nyčės keliu… Jei taip ir toliau, beliks tik išprotėti… Ir apskritai – kam tokiais nepilnapročiais apskritai domėtis, gilintis. Jei Nyčė išprotėjo, vadinasi sirgo protine negalia ir tiek jis su visa savo piliosiopija tevertas… Filosofas tik tas, kuris apart kalbų sugebėjo ir savo gyvenimą nugyventi nepriekaištingai. Čia prie Tvanksto išsamaus ir taiklaus atsiliepimo galima paminėti ir Kantą, Vydūną, Sokratą, Seneką, Buda…

  4. ....:

    Palinkėjimas-iš tiesų atrasti krikščionybę.Ją labai gerai išmano filosofai-V.Radžvilas,A.Juozaitis,A.Jokubauskas….Be jos jie nebūtų tuo,kas yra.Tai ne ideologija-tai tikėjimas.

    • Kęstutis:

      Na ką ten tokio ponas “atradėjas” dar neatrasto krikščionybėje atrado??? Juozaitis su Ozolu bendražygiai, o jau Ozolas tai tikrai nebuvo “išrinktosios” tautos garbintojas. Ir pats Juozaitis, kol nebuvo atstovu į prezidentus geru žodžiu krikščionybės neminėjo. Bet va dėl tokių “atradėjų”, per brūkšnelį, proto praradėjų tenka įtraukti, kaip reklaminius šūkius ir krikščioniškas “vertybes”, bo “kaimas – lašiniai” nesupras, nebalsuos…

      • ....:

        Kažkada R.Ozolo paklausė apie geriausią knygą.Jis atsakė-Biblija.

        • Kęstutis:

          Nelygu kada klausė, kas klausė ir kaip viešam asmeniui ką jam reikėjo atsakyti. Greičiausiai tai buvo atgimimo pradžioje, kai dar ir man ėjimas į bažnyčią buvo kaip pasipriešinimas okupacijai. Bet vėliau, kai jau nusprendžiau tapti tikru krikščioniu ir pradėjau gilintis, biblija tapo pačiu baisiausiu “šventraščiu” iš visų pripažintų tikėjimų, net ir koranas po biblijos ne toks jau baisus. Jei dar kyla abejonių ir norisi pasiginčyti, tada teks paskaityti ir kitus šventraščius …

  5. Prašalietis:

    Kaip rodo istorija idiotai, primityvūs demagogai,tautiniai”pranašai,žyniai, gyvenimo tiesų ieškotojai”ir t.t. periodiškai, gausiai ir viešai pradeda reikštis istorinių lūžių metu ir”užėjusiais” suiručių laikais, kai jiems atsiranda galimybė savo”idėjų”pagalba prasibrauti prie sotesnių pramitimo lovių tokiuose šimtus metų”besicivilizuojančiuose”skurdo kraštuose kaip Lietuva, Rusija ir t.t. Šie į viešumą save keliantys naujieji” tautiniai šviesuoliai,nusipelnę iš savo proto gyventi geriau”, savo “tiesų įrodymui” save pozicionuoja su jų manymu teigiamu gerojumi ir “filosofiškai į šunio dienas” sudėlioja visus likusius. Vyšniauskų Vytautukas matomai jau apsigynė savo magistrą iš kažkokio šventojo”filosofijos” ir save priskyrė prie-“Nyčė man visada buvo vienas artimiausių mąstytojų. Bet, deja, nyčininkai, t. y. jo „fanai“, yra viena bukaprotiškiausių faunų žmonijos istorijoje, ir su jais aš nenoriu turėti nieko bendra”….Ar tikrai? Iš Vyšniausko:”Tikras filosofas miršta tą dieną, kai aplink jo vardą susispiečia jo pasekėjų būrys, nes tądien filosofija virsta ideologija;Nyčininkai, marksistai, hegelininkai, Milo, Kamiu, Sartro, Šopenhauerio pasekėjai dažniausiai yra demagogai ir ideologai, interpretuojantys kaip jiems ant seilės užeina… Kitaip tariant, bet kuris žmogus yra pasiruošęs tave padaryti žmogaus falsifikatu….” Ar su tokiomis straipsnelyje išdėstytomis “tiesomis”, kuriose tarp eilučių matosi Vyšniausko studijose išmoktas”tiesos ieškojimo metodas”- aš esu per visą istoriją vienintelis Nyčės gerbėjas, sugebėjęs”nepasidaryti idiotu”, nors visi jo mokiniai,gerbėjai ir fanai tapo idiotais- gali kas nors “atrasti” kokią nors objektyvią tiesą . Tik tokiose “inteletualinėse”aplinkose kaip šiandieninė lansberginė Lietuva gali atsirasti”filosofai ir tiesos ieškotojai”, kuriems”Tikras filosofas miršta tą dieną, kai aplink jo vardą susispiečia jo pasekėjų būrys, nes tądien filosofija virsta ideologija”, arba kitas iš griuvėsių pakilęs “tautos išminčius”- “sustabdysim Tėvynės tuštėjimo metą” sukurdami Lietuvos-Latvijos valstybinę santraugą… Visi pasauliniai filosofai turėjo mokinių, paskėjų ir”fanų”, bet nei Sokrato, nei Platono, nei Aristotelio, nei nei…kitų filosofų fizika, metafizika,etika, estetika, logika, moralė,dialektika ir t.t. civilizuotame pasaulyje šiandieninių filosofų pastangomis”nepavirto ir neverčiamos ideologijomis”, o išliko filosofijomis. Civilizuotame pasaulyje pagimdžiusiame visus šiuos filosofus net mintis yra neįmanoma palaikyti Platono mokinį Aristotelį ar kitus vėlesnius filosofus ir mokslininkus ” idiotais”… Šiandieninės Lietuvos “intelektualams”,su jų pasiektu Tarybiniais laikais ar šiandieninės Lietuvos mokymo įstaigose”tautiniu moksliniu filosofiniu ir kitokiu lygiu”, padaryti pasaulinį filosofą idiotu yra vieni niekai. Lansberginė-brazauskinė Lietuva su tautos patriarcho ir jo pasekėjų šiandienine”išmintimi ir beretiniu pasaulio suvokimu”yra išimtis ir “tautiniai išminčiai sugeba” ne tik “filosofijas paversti ideologijomis, bet ir,kai reikia, išsišaukti ir pasitelkti Konstitucines ir kitokias tautines dvasias”…. o, kad, taip vadinami politikai ir juos aptarnaujantis personalas, filosofijas galimai visaip primityviai interptretuoja ir bando pritaikyti savo tikslams pasiekti, yra faktas.

  6. Taigi gal tai, kas praktiškai veikia, gyvuoja, tas ir yra tiesa… Tarp tų tiesų yra ir jos ieškojimo, blaškymosi, neradimo praktika – toks gražus gyvenimas…

  7. Leonas:

    Kaži ar kas nors Lietuvoje supras, ką norėjo pasakyti berniukas iš Liolių?

  8. Skalvis:

    Yra 1% žmonių, kurie negali nemąstyti, kad ir kas už tai jiems grėstų. Ir yra 99% žmonių, kurie negali mąstyti. Demokratija garantuota ilgam.

  9. Pikc:

    Panašu, kad kažkas V. Vyšniauską nemenkai sunervino – labai jau daug emocijų. 🙂
    O marksizmas ir neomarksizmas YRA ideologijos, ir patys jų autoriai yra ideologai, o ne vargšai pasekėjų nesuprasti filosofai. Ir jau “tarpusavy beveik niekaip nesusisiejančiais pasauliais” tų ideologijų tikrai nepavadinsi. Ir Marksas rašė toli gražu ne rūpindamasis kasyklose dirbančiais vaikais. 😉
    Trumpai tariant, suprantu konkretaus įvykio sukeltą pasipiktinimą – bet jį reikėtų ir taikyti tam konkrečiam įvykiui, o ne apibendrinti vos ne visam kam. 😉

  10. Dainius Razauskas:

    O, bene gyvas daigas kalasi pro pernykščius lapus? (–:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *