Sunaikinto Kėdainių dvaro istorija (nuotraukos)

Išnykusių dvarų istorijose – nacių susprogdintas Kėdainių dvaras.

Pasiklydau laike… Tiek apkeliauta dvarų, bažnyčių ir kitų istorinių objektų, jog nepastebėjau, kaip pralėkė pavasaris, vasara, jau baigiasi ruduo… Kai kurie dvarai aplankyti po kelis ar net daugiau kartų, kiti dar tebelaukia, treti sugriuvo belaukdami…

Ne pirmą kartą aplankyti ir Kėdainiai. Ir jei ne tas žiaurusis karas, šiandien turėtume pačius gražiausias rūmus Lietuvoje. Manau, suprantate, kad kalbu apie Kėdainių dvarą. Nieko kito nebelieka, kaip atnaujinti senas fotografijas ir dar kartą prisiminti istoriją…

Pirmasis Kėdainių savininkas buvo Radvila Astikaitis. Jis ant gražaus Nevėžio kranto apie XV a. vidurį pasistatė dvarą.

Pirmasis šaltinis, kuriame minimas Kėdainių dvaras, yra 1604 m. miesto inventoriaus sąrašas. Jame aprašyti dvaro pastatai: minimi seni, bet geros būklės mediniai pastatai, dengti malksnomis. Po kai kuriais pastatais buvo sumūryti rūsiai, o vienas kitas pastatas tikriausiai buvo fachverkinis, kadangi šaltinyje pavadintas “prūsišku mūru”.

Kur stovėjo dvaro pastatai, neaišku, jų vietos inventoriaus sąraše nenurodytos. Dvaro teritoriją nuo miesto juosė medinė tvora su mediniais vartais. Tvora ir vartai buvo dengti malksnomis.

1629 m. dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai. Jie įsikūrė vakarinėje Kėdainių dalyje, tai pat dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių.

1667 m. Kėdainių dvaras priklausė Vilniaus vaivadai kunigaikščiui Jonušui Radvilai (su 534 valstiečių dūmais).

XVII a. viduryje kunigaikštis Jonušas Radvila, norėdamas Kėdainius padaryti Biržų kunigaikštystės sostine, pradėjo statyti puošnius rezidencinius dvaro rūmus. Istoriniai šaltiniai liudija, kad iki 1655 m. kovo pradžios dvaro rūmai nebuvo pilnai užbaigti, o užbaigtųjų dalyje buvo įrengti prabangūs interjerai, kuriuos puošė paveikslai ir meno kūriniai.

1655-1658 m. neužbaigtus dvaro rūmus niokojo Jonušui Radvilai priešiškai nusiteikusių didikų kariuomenių daliniai. Nuniokotus rūmus 1664–1668 m. ėmėsi atstatyti Kėdainių savininkas Boguslavas Radvila. Ar jis juos atstatė, žinių nėra.

1704 m. birželio mėnesį dvaro rūmus ir ūkinius trobesius apiplėšė ir susprogdino švedų kariuomenės dalinys, vadovaujamas generolo Adamo Liudviko Levenhaupto.

Kai 1811 metais Kėdainiai atiteko vokiečių kilmės lenkui grafui Pranciškui Čapskiui, šis įkūrė dvaro sodybą.

Dabartinį vaizdą senasis miesto parkas įgavo 1845 m., kai Kėdainių savininku tapo grafas Marijonas Hutten Čapskis. Jis iš pagrindų rekonstravo sodybą, sumūrijo trijų aukštų rūmus. Praplatinęs Dotnuvėlę, įrengė tvenkinius, supylė salas, pastatė tiltelius ir užveisė parką.

Po 1863 m. sukilimo dvaras iš Čapskio buvo konfiskuotas.
1869 m. Kėdainių dvaro savininku tampa vokiečių tautybės Rusijos armijos generolas Eduardas Francas Totlebenas (Totleben). Grafai Totlebenai į Kėdainių istoriją įspaudžia gilų ir labai svarbų pėdsaką…

Dvarui tuomet priklausė beveik 4 tūkst. dešimtinių (daugiau kaip 4,3 tūkst. hektarų) žemės ir miško. Teigiama, kad E. Totlebenas jį įsigijo, padengęs buvusio šių valdų savininko grafo Marijono Čapskio skolas. M. Čapskį už paramą 1863 metų sukilimui Lietuvoje carinė valdžia jau buvo ištrėmusi į Sibirą, tačiau E. Totlebenas už dvarą esą jam vis tiek kilniaširdiškai sumokėjo.

Grafo Eduardo Totlebeno dvaro rūmai Kėdainius puošė iki 1944 metų liepos 30 dienos – tol, kol traukdamasi Vokietijos nacių kariuomenė juos susprogdino. Dabar toje vietoje – miesto parko estrada |
Nuotrauka iš Jono Jucevičiaus archyvo.

Po 1871 m. perstatymo rūmai pasipuošė dviem bokštais su piramidinėmis vėlyvojo renesanso formų viršūnėmis. Įspūdingas dvaras priminė tvirtovę: keturių aukštų virtuvės bokštas turėjo akmeninę mansardą su šaudymo angomis ir pilies kuorų imitacijomis, o greta esančio tvenkinio viduryje iš riedulių sumūryta didelė arka priminė romantiškus griuvėsius.

1886 m. dvaras buvo atskirtas nuo miesto.
E. Totlebenas perstatė ne tik rūmus, bet ir ūkinius pastatus, išplėtė parką. Pietiniame parko pakraštyje buvo įrengtas žirgynas, šiauriniame rekonstravo grafų Čapskių pastatytą alaus varyklą, o rytiniame – prie tvenkinio pastatė dar vieną malūną. Parkas buvo papuoštas Balkanų kraštams būdingais nameliais, antikos dievų bei deivių skulptūromis. Ir tai ne visi E. Totlebeno atlikti darbai.

Iki šių dienų išlikusiu minaretu E. Totlebenas siekė netradiciškai įamžinti 1854–1855 metų Rusijos ir Turkijos karo atminimą – mat tose kovose teko jam pačiam dalyvauti…

Netoli Kėdainių buvusiame Pelėdnagių palivarke 1875 m. dvarininkas pastatė fabriką pavadinimu Pelėdnagiai. Jame iš pradžių buvo gaminama medžio masė, vėliau perdirbama į kartoną. Fabrike sukosi dvi vandens turbinos, o jo metinė apyvarta siekė apie 4 tūkst. rublių. Iki pat XIX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio tai buvo vienintelė tokia įmonė Kauno apskrityje.

Grafas E. Totlebenas mirė 1884 metais Vokietijoje, tačiau grafų Totlebenų valdymo laikai nesibaigė. Toliau Kėdainių rūmus valdė jo žmona Victorina (Victorina Elisabeth Luiza), vokiečių barono Gottlieb’o von Hauff’o dukra. Ji pastatė pirmąją Kėdainių ligoninę. Raudonmūris pastatas ant aukšto Smilgos skardžio iškilo 1900 metais ir iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo pagrindinė miesto ligoninė.

Victorina Elisabeth Luiza ir Eduardas Francas Totlebenai susilaukė net aštuonių vaikų : septynių dukrų ir vienintelio sūnaus Nikolajaus. Grafienė žiemas su vaikais leisdavo Sankt Peterburge, o pavasarį sugrįždavo į Kėdainius ir pasilikdavo iki rudens.

Mirus Victorinai Totleben dvaras perėjo vienintelio sūnaus Nikolajaus žinion. Jis rūmuose puikiai tvarkėsi; pajamų nuolat gaudavo iš Pelėdnagių fabriko ( kur įrengė garo mašiną), alaus bravoro, trijų malūnų…

N. Totlebeno seserų vyrai buvo grafai ir bajorai iš kilmingų Livonijos bei Kuršo šeimų, nuolad atykdavę pasisvečiuoti Kėdainių dvaran. Totlebenai dvarą valdė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Pirmas pasaulinis karas ir po jo atkurta Lietuvos nepriklausomybė skaudžiai kirto visai Rusijos aristokratijai. Totlebenai – ne išimtis. Prieš karą jie visi evakuavosi, o 1918 metais neteko ir didžiosios dalies turto – kai kas buvo konfiskuota, kitu leista tik ribotai naudotis. Beveik visas Kėdainių dvaras buvo išparduotas, jo pašonėje įkurtas žirgynas.

Tarpukariu rūmuose veikė mokytojų seminarija, melioratorių mokykla…
Didingieji grafo Eduardo Totlebeno dvaro rūmai Kėdainius puošė iki 1944 metų liepos 30 dienos – tol, kol traukdamasi Vokietijos nacių kariuomenė juos susprogdino.

Kaip klostėsi įvykiai Kėdainiuose Antrojo pasaulinio karo metu, Jums pateikiu J. Jucevičiaus pasakojimą: “Mūsuose jau nuo 1940 metų birželio 15-osios šeimininkavo Rusijos stalininė valdžia. Labiausiai ji terorizavo išsilavinusius, kultūringus žmones.

Nepraėjus nė mėnesiui po tos stalininės okupacijos, 1940-ųjų liepos 12-osios naktį prasidėjo pirmieji niekuo nekaltų žmonių masiniai areštai, o 1941 metų birželio 14-ąją – ir trėmimai į Sibirą.

Iš tuometinės Kėdainių apskrities, negalutiniais duomenimis, tada buvo ištremtos 128 šeimos, kuriose – 378 seneliai, vyrai, moterys, vaikai.
Antrasis pasaulinis karas Kėdainiams, kaip ir visai Lietuvai, prasidėjo 1941 metų birželio 22-ąją.

Buvo sekmadienis ir mes, vaikai, su tėvais ruošėmės į Apytalaukio bažnyčią, bet virš Kėdainių pakraštyje statomo aerodromo netikėtai pamatėme rusų dvisparnius lėktuvus, iš kurių pylėsi keistos kibirkštys.

Įsijungę radiją, išgirdome, jog ir pas mus prasidėjo karas. Kitą dieną pro Tiskūnų kaimo pakraštį šiaurės link be jokio šūvio pralėkė vokiečių motociklininkų vilkstinė.

Vietiniai žmonės naiviai tikėjosi, kad tai – “tikri” išvaduotojai, kurie netrems į Sibirą, neatiminės turto.

Deja, buvo skaudžiai apsirikta: išaiškėjo, kad Vokietijos naciai – nė kiek ne geresni už sovietus. Jie irgi viską atiminėjo, o į stipresnius ūkius sodino savus šeimininkus, vadinamuosius repatriantus.

Baisiausia, kad rugpjūčio 15 ir 16 dienomis apie 3700 žydų tautybės žmonių buvo suvaryti į Kėdainių getą, o rugpjūčio 28-ąją 2076 be jokios kaltės sušaudyti prie Smilgos upelio.

Sugrįžo tikra “balanos gadynė”, nes nebuvo žibalo, kitų būtiniausių prekių. Lietuvių kalba tapo tik antraeilė. Įvesti nauji, specialiai rytų kraštams skirti pinigai – vadinamosios ostmarkės.

Kai 1943-ųjų sausio 31 dieną feldmaršalas Paulius fon Fridrichas pralaimėjo mūšį prie Staliningradu, o jo vadovaujama armija buvo paimta į nelaisvę, vokiečiai pasidarė dar piktesni.

Fronte vokiečiai patirdavo pralaimėjimą po pralaimėjimo, o rusų lėktuvai kone kasnakt ūždavo virš mūsų galvų ir “kabindavo lempas”, kurios apšviesdavo apylinkes. Taip būdavo žymimos būsimo bombardavimo vietos.

Vos prieš septynerius metus pastatyta grakšti Kėdainių gimnazija buvo nutepta pilka maskuojančia spalva.

Netrukus gimnazistai su mokytojais buvo išvaryti, o patalpose įsikūrė vokiečių karo ligoninė.

1944 metų liepos 30-oji buvo taip pat sekmadienis. Kėdainiuose vokiečiai specialiai sprogdino pačius geriausius pastatus, o mūsų kieme jų būrys vaikščiojo iki pusės nusirengę. Buvo karšta.

Mes, paaugliai, jau buvome šiek tiek pramokę vokiškai, tad paklausėme, ar frontas dar toli. Atsakė, kad už 10 kilometrų.

Vokiečių kareiviai bandė pasigauti pievoje besiganiusį mūsų veršiuką, tačiau tuo metu užskrido rusų lėktuvai ir pradėjo bombarduoti. Taip gyvulėlis liko gyvas.

Netoliese sustatytos kelios patrankos be paliovos šaudė Lančiūnavos link. Panašiai griaudėjo ir iš Justinavos pamiškės. Buvo apgadintas Apytalaukio bažnyčios bokštas.

Vokiečių vadovybė buvo įsakiusi nepalikti nieko nesunaikinto, tačiau mums pasisekė – išlikome.

Ko gero, gelbėjo tai, kad mūsų tėvai ir netoliese gyvenantys dėdės su vokiečiais elgėsi pagarbiai, net valgydindavo.

Liepos 31-osios naktį vokiečiai su savo patrankomis dingo, bet išvykdami spėjo paslapčia visur prikaišioti prieštankinių bei pėsčiųjų minų.
Viena moteris, bebėgdama melioraciniu grioviu, tokią pėsčiųjų miną užmynė ir sprogimas nutraukė pėdą.

Dėdė su kėdainiečiu Jaku (vardo nežinojau ir nežinau) norėjo tą moterį paimti į namus, bet ir pats Jakas užmynė ant minos. Nugriaudėjęs sprogimas nutraukė Jako kojos pėdą iki kulno, o anksčiau sužalotą moterį galutinai pribaigė.

Iki šiol stebiuosi, kad tas Jakas, paguldytas pas mus klojime ant šiaudų, kentėdamas baisius skausmus, kraujo klane išgulėjo daugiau nei savaitę ir nemirė. Gal tai – kėdainietės medikės M. Tuzikienės pagalbos pasekmė? Ji leido kažkokius vaistus, o sužeistą koją liepė laikyti iškeltą aukštyn.

Prie miško būriavosi daug iš Kėdainių sprukusių žmonių. Prisimenu, kad tarp jų buvo ir Vladas Knatavičius, vėliau, pokariu, ilgai dirbęs rajono sporto komiteto pirmininku.

Ankstų rugpjūčio 1-osios rytą atėjo 12 rusų kareivių, kuriems dėdienė davė pieno ir duonos. Jie įspėjo, kad iš kiemo niekur neitume, kol išminuos kelią bei pakeles.

Pamenu, kad ant griovio krašto buvo sudėta daug prieštankinių ir pėsčiųjų minų, o netoliese buvęs tiltas – susprogdintas.

Po kiek laiko užplūdo labai daug purvinų ir išvargusių rusų kareivių. Jie nusišovė kaimyno jautį, čia pat išsivirė ir suvalgė.

Vienas kareivis, nieko neklausęs, pasiėmė tėtės arklį ir juo nujojo miesto link…

Tėtė ir dėdės su pabėgėliais iš miesto buvo įsirengę bunkerius – slėptuves nuo bombų ir susišaudymo.

Rusų kareiviai liepė visiems iš tų bunkerių išeiti. Po to su automatais ir prožektoriais patikrino, ar ten neliko vokiečių.

Rusų kalbą mokėjome, tad su jais šiek tiek pasikalbėjome. Išgirdome, jog pro mus frontas praėjo be kautynių.

Tačiau apie 20 vokiečių kareivių vis dėlto žuvo ir buvo palaidoti Apytalaukio bažnyčios šventoriuje. Jų amžinojo poilsio vietas žymėjo mediniai kryžiai.

Kur kas daugiau tokių kryžių iškilo Kėdainiuose, prie liuteronų bažnyčios.

Žuvo ir rusų kareivių. Jie visi vėliau buvo perlaidoti memoriale.
1944-ųjų rugpjūčio 2-ąją Kėdainiuose vokiečių jau nebuvo. Dar kartą įsitvirtino sovietinė valdžia, vėl buvome “išlaisvinti”.

Žmonės į ,,išlaisvintojus” žvelgė su nerimu ir baime – mat prisiminė, kas vyko 1941-aisiais.

Jaunesni vyrai tuoj buvo surinkti ir neapmokyti išsiųsti į frontą. Iš mūsų bei aplinkinių kaimų negrįžo nė vienas.

Teko girdėti, kad naujokus net beginklius kaip gyvulių bandą varydavo prieš vokiečių kulkosvaidininkus. O šie iš gerai įrengtų blindažų be paliovos “šienavo”.

Varomoje bandoje žmonių būdavo tiek daug, kad kulkosvaidis visų iššaudyti nespėdavo. Taip vienas kitas likdavo gyvas.

Netrukus ir vėl prasidėjo masiniai suėmimai, trėmimai į Sibirą, turto atiminėjimai, sušaudymai.

Prasidėjo ir rezistencinės kovos su stribais bei enkavėdistais, kurios rajone truko iki 1952 metų.”(Jonas Jucevičius).

Kėdainių dvaro nebeliko, tačiau istorija gyva ir jos daug! Dar ir šiandien žmonėms mįslė, kodėl buvo susprogdintas šis puikus rūmas. Tačiau akivaizdu, kad vokiečiai traukdamiesi nepagailėjo ne tik šio dvaro, bet ir Apytalaukio (pusė šio dvaro buvo susprogdinta), gimnazijos, ligoninės ir kitų pastatų…

Traukdamiesi jie slėpė baimę dėl pralaimėjimo, masinių žudynių ir plėšikavimo faktus!