V. Simulikas. Valstybės valdymas „pažymomis“ (1)

Valerijus Simulikas | simulik.lt nuotr.

Visi žinome, kad tas, kuris valdo informaciją, valdo pasaulį. Ypač šiais laikais, kai informacija sklinda žaibo greičiu, o jos vartotojai dažniausiai neturi laiko gilintis ir analizuoti. Teisus dažniausiai tas, kuris pirmas papasakojo savo istoriją. Visi kiti jau tik teisinasi, aiškinasi. Ir vis tiek laikomi kaltais.

Deja, bet tai aktyviai naudojama ir valstybės gyvenime sprendžiant pačius svarbiausius klausimus. Viena iš paskutinių istorijų – Nacionalinės mokėjimų agentūros vadovo Eriko Bėronto atleidimas iš darbo. Atleido sausį pagal neįvardintą operatyvinę informaciją, o jau rugsėjį teismas nustatė, kad atleistas neteisėtai. Ir priteisė daugiau kaip 22 tūkst. eurų kompensaciją.Ir tai tikrai ne vienintelis atvejis, kai paslaptingos „pažymos“ ištraukiamos būtent tada, kai reikia „sutvarkyti reikalus“. Na, kad ir istorija su Vydo Gedvilo pretendavimu į švietimo ministro postą. Kolega puikiai tiko būti Seimo Pirmininku, vienu iš valstybės vadovų, o va štai ministru jau negalėjo būti skiriamas, nes yra kažkokia „pažyma“. Niekas nei žino, nei matė, nes pažyma slapta, bet kad tokia pažyma nulemia gyvenimą, karjerą, reputaciją – turbūt niekas nesiginčys.

Pasakykite, ką daryti tam, kuris atsidūrė tokių pažymų smaigalyje? Padėtis – be išeities. Su pažymų turiniu susipažinti neleidžia, nes pažyma slapta, o tu pats nepatikimas valstybės priešas. Tai reiškia, kad nei kaltinimų išgirsi, nei apsiginti galėsi. Yra pažyma – vadinasi, kaltas. O kuo tave kaltina, žino tik tas, kuris pirmas prabilo apie pažymas.

Suprantu, kokį sudėtingą darbą dirba specialiųjų tarnybų darbuotojai. Suprantu, kad ne visa informacija gali ir turi būti vieša. Tik nesuprantu, kokiais teisės aktais vadovaujantis yra atimama žmogaus teisė į gynybą? Kodėl dėl kažkokių „pažymų“ atimama teisė į teisingumą?

Praktika rodo, kad pažymose esanti „svarbi informacija“ po kelių mėnesių paprastai praranda savo svorį ir svarbą. Gal, sakau, išgaruoja? Gerai, kad pagaliau į tai dėmesį jau atkreipė ir premjeras – po E. Bėronto istorijos baigties institucijoms liepė „atidžiau svarstyti“, nes teismams „pažymos“ įspūdžio nepadarė.

Viliuosi, kad tokia premjero pozicija reikš „Pažymų eros“ pabaigą, kai žmogus tampa kaltas net tuo atveju, kai nežino, kuo yra kaltinamas. Nes kas šiandien gali paneigti, kad tose slaptose pažymose – vien pasvarstymai ir prielaidos, o ne faktai? Ir kad „pažymos“ atsiranda tada, kai reikia užkirsti kelią vienam ar kitam sprendimui, kai reikia pašalinti neparankų veikėją? Ach, nesutinki su mūsų sąlygomis – še tau „pažymą“. Aiškinkis, teisinkis. Išmes, nustums į nuošalę, o jei turėsi jėgų ir laiko situaciją išspręsti teismų keliu – niekas net neatkreips į tai dėmesio, nes visi seniai bus užmiršę, apie ką kalbama.

Ar dar ne laikas tokių „pažymų“ autorius paprašyti asmeninės atsakomybės? Gal ir nesugrąžinsime sugadintos sveikatos ar nemiegotų naktų, bet bent jau valstybei neteks mokėti tūkstančių kompensacijos už „pažymos“ padarytą žalą. Užuot sumokėjus 22 tūkst. eurų kompensaciją už neteisėtą atleidimą, mokyklų bibliotekoms galima nupirkti 2 tūkstančius knygų. Ar tai būtų blogai?