Rugsėjo 28 d. 14 val. Vytauto Didžiojo universiteto Leonido Donskio bibliotekoje (V. Putvinskio g. 23, I a.), vyks rašytojo, filosofo, Atgimimo Sąjūdžio pirmeivio Arvydo Juozaičio knygos „Tėvynės tuštėjimo metas“ (2018) pristatymas.
„Tėvynės tuštėjimo metas“ – knyga takoskyra, kurią A. Juozaitis rašė septyniolika metų. Joje sudėtos esė rašytos išgyvenant nūdienio Lietuvos valstybingumo zenitą ir valstybingumo nuosmukį. Karčioji mūsų gyvenimo tiesa – iki šiol neregėtai gausus jaunosios lietuvių kartos emigravimas iš Tėvynės suprantamas kaip nacionalinės idėjos krizė.
Ar Lietuva išliks išgyvendama ir Europos tapatumo nuosmukį? Kur tie šaltiniai, iš kurių galime semtis jėgų spartėjančiam Tėvynės nykimui sustabdyti? Vėl pradėti gimdyti, dauginti gyvenimą nepaisant nieko – ar ne to prašo iš mūsų ir „Tautiška giesmė“, mūsų himnas?
Autorius įsitikinęs, kad 2018 metais, skaičiuodama savo naujojo valstybingumo šimtmetį, Lietuva patiria ir savo paskutiniąją lemtį – gyvena be rezervų. Visa tai, ką smagiai ir noriai demonstruojame socialiniuose tinkluose, – ir viskas. Užnugario nebėra.
Apibūdindamas knygą „Tėvynės tuštėjimo metas“ A. Juozaitis „Respublikos“ žurnalistei Ž. Kavaliauskaitei sakė:
„Tuštėjimas yra laisvės kaina. Nors kaina turėjo būti kitokia. Darbas laisvės sąlygomis, laisvos žemės sąlygomis. Bet pasirodo, kad ne. Išsilaisvinau, kad išbėgčiau. Tokia buvo gana daugelio nuostata. Ir tų, kurie stovėjo Baltijos kelyje, ir tų, kurie laukė laisvos valstybės. Sulaukė – mūsų vagonas atsikabino nuo imperinio traukinio. Ir kas turėjo nutikti? Reikėjo meistrauti savo garvežį. Bet, užuot tai darę, ėmėme sparčiai bėgti. Lyg būtume gyvenę ne tėvynėje. /…/ Kiek galima „dingti iš Lietuvos“? Juk tuštėja kasdien, o kai vynas išgeriamas, ant dugno lieka drumzlės. Pensininkai, kurių niekas net nebepajėgs išlaikyti – štai ko daugėja ir daugės. O ko tada laukti? Atbėgėlių-pabėgėlių minių? Jos, tiesą sakant, mus ir palaidos.
Knyga nėra džiaugsminga. Kai ją pristatinėjau Knygų mugėje, sakiau, kad man ji liudija savitą žanro – politinio esė, savižudybę. Nebegalėsiu daugiau taip rašyti, šią kardiogramą užrašęs visai išsekau. Žinoma, buvo palaipsniui dirbta, rašyta, negalvojant apie atskirą knygą. Bet pagaliau, apie 2010-2013 metus, supratau, kad aprašau galingą tautos susinaikinimo tendenciją. Fiksuoji savaitę po savaitės, metus po metų, kas darosi, ir matai, kaip senka jėgos. Štai, trečdaliu Šiauliai sumažėję, trečdaliu sumažėjusi Klaipėda. Lietuvoje nelikę Kaunui ir Vilniui prilygstančių dydžio dvipolio – tiek gyventojų išnykę, beveik milijonas. Per tuos septyniolika metų. Tai baisus reiškinys, ne vien fizinis – metafizinis, religinis. Ir tai vadinti laisvės kaina? Kaip susitaikyti su šia kaina? Baisiausias karas ir pokaris atėmė iš mūsų milijoną. Džiaugtis moderniosios Lietuvos šimtmečiu galime, ir džiaugiamės, bet pasižiūri į perspektyvą, ir džiaugsmo kaip nebuvę. Gali būti, kad vienintelį kartą mūsų tauta ir tešvęs savo vienintelį šimtmetį“.
A. Juozaitis – vienas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradininkų, filosofas, rašytojas, publicistas, politinis ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras. Parašė ne vieną dešimtį knygų. Sukūrė istorinę literatūrinę „Baltijos trilogiją“: „Karalių miestas be karalių“ (I. Simonaitytės premija), „Ryga – niekieno civilizacija“ (Baltijos Asamblėjos premija), „Klaipėda – Mėmelio paslaptis“.
Rugsėjo 17 d. A. Juozaitis pareiškė, akd tvirtai apssprendė dalyvauti kitąmet vyksiančiuose šalies prezidento rinkimuose. į sprendimą jis priėmė sulaukęs 55 žinomų visuomenės veikėjų raginimo kelti savo kandidatūrą.
