Raudonosios armijos nusikaltimai Lietuvoje: žmogžudystės, prievartavimai, plėšimai

Minime Laisvės dieną. 1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos (Rusija nuo 1991 metų gruodžio 25 d. perėmė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos teises ir pareigas, iširus TSRS) armija. Šią dieną 23 val. 46 min. Rusijos armijos karinis ešelonas nesustodamas pravažiavo Kenos geležinkelio stotį. Tai paliudijo kapitono Povilo Malakausko vadovaujamos karių grupės raportas buvusiam krašto apsaugos ministrui.

Lietuva paskelbė savo nepriklausomybės atkūrimą dar 1990 m. kovo 11 d., tačiau galutinai išsilaisvino nuo Rusijos okupacijos, tik šią dieną, kai Rusija išvedė savo kariuomenę. Tarybų Sąjunga buvo okupavusi Lietuvą nuo 1940 birželio 15 d.

Prieš 25 metus pasitraukė Lietuvą siaubusi okupacinė kariuomenė

„Jeigu toks plėšikavimas ir smurtas tęsis ir Kaune, tai prapuls paskutinės mūsų simpatijos Raudonajai Armijai“, – tokius Lietuvos komunistų partijos (LKP) pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus žodžius SSRS vidaus reikalų komisaras  Lavrentijus Berija perdavė generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui 1944 m. liepos 23 d.

„Klaipėdos ir Šilutės srityse įsigalėjo visuotinis moterų prievartavimas, nepriklausomai nuo jų tautybės, fizinio stovio ar amžiaus. Gražus miestas Šilutė, paliktas vokiečių be mūšio, šiuo metu atrodo atstumiančiai“, – taip apie armijos „išvaduotojos“ laimėjimus praneša Klaipėdos NKGB viršininkas Kuzminas.

Šiuos ir kitus dokumentus galima rasti naujoje Genocido tyrimo centro internetinės svetainės rubrikoje „Okupacinio režimo institucijų represiniai veiksmai“. Čia bus skelbiami įvairių okupacinių institucijų – komunistų partijos, Raudonosios armijos, VRM ir kt. dokumentai, atskleidžiantys jų represinius ir prievartinius veiksmus Lietuvoje 1944-1953 m.

Prieš 25 metus, 1993 rugpjūčio 31-ą, Lietuvą paliko paskutinieji okupacinės kariuomenės daliniai, todėl minint šią datą nauja rubrika pradedama dokumentų apie Raudonąją armiją viešinimu. Visuomenei pateikiami NKVD, NKGB, SMERŠ, karinio tribunolo, VRM dokumentai, atskleidžiantys cinišką armijos „išvaduotojos“ siautėjimą Lietuvoje.

 Barbariškas Mažosios Lietuvos niokojimas

1944 gruodį Klaipėdos NKGB viršininkas Kuzminas LSSR valstybės saugumo komisarui Guzevičiui rašo, kad Klaipėdos kraštą užėmę sovietų kariai nedelsiant ėmė naikinti viską, kas vertinga. Motyvuojant, jog tai priklauso priešui, buvo daužomos parduotuvių vitrinos ir grobstomos likusios prekės, laužomos butų durys, niokojami vertingi baldai.

Rezultatas – gražus miestas Šilutė, paliktas vokiečių be mūšio, šiuo metu atrodo atstumiančiai: nėra nei vienos išlikusios parduotuvės, beveik nėra tinkamų gyventi butų.  

Metalo laužo rinkimo komandos sprogdina veikiančias žemės ūkio mašinas, įvairaus pobūdžio variklius, iš įmonių išveža vertingą įrangą: susprogdinta Priekulės valsčiaus gyventojo Matučio vilnos apdirbimo mašina, remonto dirbtuvėse sudaužyti visi įrenginiai, į metalo laužą išvežti 4 lokomotyvai, Šilutėje susprogdintas vidaus degimo variklis ir t.t. 

Pasekmė – Šilutėje nebeveikia elektros stotis, Vilkyčiuose – malūnas.

Klaipėdos ir Šilutės srityse įsigalėjo visuotinis moterų prievartavimas, nepriklausomai nuo jų tautybės, fizinio stovio ar amžiaus. Prievartautos ir septyniasdešimtmetės senolės ir keturiolikmetės mergaitės – netgi tėvų akivaizdoje. Pavyzdžiai: 1944 m. lapkričio pabaigoje 11 karių išprievartavo Priekulės valsčiaus gyventoją jos vyro akivaizdoje. 

Šilutės apskrityje du kariai, uždengę maišu galvą, tarpdury išprievartavo 70-etę senolę. Gruodžio 10 d. du kariškiai nušovė pro šalį einančią pagyvenusią moterį.

Okupavę Klaipėdos kraštą raudonarmiečiai puolė suiminėti 17-48  metų amžiaus vyrus ir perkėlinėti pafrontės gyventojus. Perkeliamiesiems neduodavo laiko susiruošti, išgabendavo vienmarškinius.

Taip Kuršių nerijos gyventojai liko be galvijų ir duonos. Nustatyta nemažai atvejų, kai Mažojoje Lietuvoje atimti galvijai ir kitas turtas buvo siunčiami į Lietuvos gilumą ir ten iškeičiami į naminę degtinę.

1944 gruodį KGB Priekulės viršininkas Kazakovas LSSR vidaus reikalų ministrui Bertašiūnui rašo, kad po kariškių siautėjimo dauguma Priekulės namų nebetinkami gyventi: stiklai išmušti, pečiai išardyti, baldai sulaužyti, žemės ūkio inventorius sudaužytas ir išvežtas į metalo laužą.

Daugelis kariškių užsiima grobstymu, moterų prievartavimu ir net užmušinėjimu. Gyventojai, pamatę kariškius nakties metu, bėga iš namų ir slapstosi.

Vietinė valdžia bejėgė

1944 gruodžio 26 NKGB Kauno atstovas Radionov rašo SSRS ir LSSR vidaus reikalų komisarams, kad dėl kontržvalgybos „Smerš“ dalinių siautėjimo Kaune, dėl masinių suėmimų  daugelis kauniečių pereina į nelegalią padėtį. Net 11 siautėjančių „Smerš“ padalinių nepaklūsta jokiems vietos valdžios, net NKGB reikalavimams.

1944 rugpjūty Vilniaus įgulos vadas Vetrovas savo rašte nurodo apie savivalę pačioje įgulos teritorijoje: rugpjūčio 18 d. karys savavališkai nuėjo sprogdinti Neryje žuvų, rugpjūčio 19 d. be jokios priežasties vyko 15 minučių susišaudymas tarp įgulos karių ir kalėjimo prižiūrėtojų, rugpjūčio 22 d. be sąmonės girti įgulos karininkai šaudėsi tarpusavyje ir t.t.

1944 m. Kauno NKVD viršininkas Svečnikovas ataskaitoje rašo, kad spalio 19 naktį du Garliavos apskrityje esančio aviacijos dalinio kariškiai apiplėšimo tikslais nužudė Vytauto Mavraušaičio šeimą: jį patį, motiną Oną ir seserį Mariją.

Spalio 20 naktį aviacijos dalinio vyresnysis M. Kopylovas, kerštaudamas, kad  14-etė Marija Drulaitė atsisakė su juo lytiškai santykiauti, užmušė ją, jos mamą, dėdę Juozą ir sunkiai sužeidė 12-etį paauglį.

1945 m. divizijos vado pavaduotojas Gerasimenko vidaus reikalų ministrui Bartašiūnui rašo, kad rugsėjo 1-ą girtas jaunesnysis leitenantas Savinas, norėdamas išprievartauti merginą, ją sumušė, užpjudė šunimi. Rugpjūčio 31 d. jefreitorius Smirnovas neteisėtai sulaikė Budos kaimo gyventoją Tanulevičių ir bandė sušaudyti ant tilto – šis sužeistas suspėjo nušokti į upę.

Rugsėjo 2 d. to paties Smirnovo įsakymu buvo sušaudytas be dokumentų sutiktas vietos gyventojas Šaškas – Smirnovas šias žudynes motyvavo tuo, kad norėjo pagerinti sunaikintų partizanų skaičių.

1945 m. sausio mėn. Alytaus vykdomojo komiteto pirmininkas prašo LSSR liaudies komisarų tarybos stabdyti kovai prieš partizanus atsiųstą pasieniečių dalinį, nes šis degina ne tik „priešų sodybas“, bet ir kitas, taip pat apiplėšinėja gyventojus, atima gyvulius, kitokį turtą.

1946 m. gruodžio 22 d. Kauno restorane „Metropolitene“ besilinksmindamas majoras Kominovas nušovė odos gamyklos „Raudonoji žvaigždė“ skyriaus viršininką ir sužeidė vyriausiąjį mechaniką.    

SSRS NKVD įgaliotinis Lietuvai Tkačiovas rašo vidaus reikalų ministrui Berijai, kad rugsėjo 3 d. Vilniaus Katedros aikštėje 7 girti karininkai pradėjo šaudyti, užmušė 6-erių berniuką ir sužeidė senolę, taip pat sumušė tvarkos daryti atvykusius milicininkus. Rugsėjo 21 d. girtas eilinis Zolodenko įmetė į Morkucko butą granatą ir sunkiai sužeidė jo žmoną ir kaimynę.

Rugsėjo 7 d. du kariai Plungės elektros stotyje nuo pagrindinio variklio nusipjovė diržą, dėl ko  elektros stotis sustojo. Rugpjūčio 13 d. didelė kariškių grupė Švenčionių rajono kolūkyje nurinko obuolius 20 hektarų sode; kolūkio direktoriui pradėjus protestuoti mėtė granatas į tvenkinį, užmušė 2 tūkstančius karpių ir galiausiai į ežerą išleido visą veisiamą mailių.

„Panašių pavyzdžių galima pateikti labai daug. Be žmogžudysčių, plėšimų ir patyčių kasdien įvykdoma šimtai vagysčių, prie kurių kariškiai taip priprato, kad net nebelaiko nusikaltimais. Kasdien, sutemus, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje girti kareiviai be priežasčių šaudo ir tai taip pat nelaikoma nusikaltimu“,  – Kremliui skundėsi net NKVD koordinatorius.

1947 m. ataskaitoje Bartašiūnas SSRS vidaus reikalų ministrui Kruglovui rašo, kad 1947 m. sausio – gegužės mėnesiais Lietuvoje dislokuoti kariškiai įvykdė 206 baudžiamuosius nusikaltimus: 9 žmogžudystes, 52 apiplėšimus, 134 vagystes ir kt.

Būta net tragikomiškų nusikaltimų – štai kaip papulkininkis Jurkovas „tvarkėsi“ Biržuose.  1946 m. liepos mėnesį Jurkovas savavališkai užėmė LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatės Kutraitės buto kambarį.

Rugsėjo 14 d. Jurkovas jau užima visą partorgo Vaidilos butą, į gatvę išvarydamas penkerių asmenų šeimą, o vėliau dar ir Biržų prokuratūros tardytojo Jonaičio butą, išmesdamas jam nereikalingus daiktus. Už šiuos veiksmus Jurkovas buvo nubaustas tik įspėjimu.